SUKAKTYS

Juozas RIBIKAUSKAS

MYLINTI ŽMONES

Vasario 28 dieną LASS Kėdainių rajono organizacijos pirmininkė Teresė Sobestijanskienė šventė savo 65-erių metų sukaktį. Turėjau garbės pažinti šią Kėdainiuose visų gerbiamą moterį ir šia proga noriu trumpai papasakoti apie ją žurnalo skaitytojams.

Su Terese Sobestijanskiene susipažinau dar 1983 metais. Tada dirbau Suaugusiųjų aklųjų vidurinėje mokykloje (SAVM) Kaune, o į Kėdainius važinėjau mokyti žmones brailio rašto. Tais laikais brailio rašto mokėsi beveik visi, kartais ir visai garbingo amžiaus žmonės, kuriems nustatydavo pirmą ar antrą invalidumo grupę dėl regėjimo. Tokiu būdu mano mokine tapo ir Teresė. Jos nereikėjo ilgai įkalbinėti, brailio rašto nebuvo mačiusi ir labai juo susidomėjo. Netrukus Teresė pati tapo minėtos mokyklos mokytoja, nes turėjo pedagoginį išsilavinimą. Dabar ji mokė kėdainiečius brailio rašto, o aš važinėjau į kitus rajonus. Čia mūsų keliai išsiskyrė, bet neilgam. Šioje vietoje dar reikia paminėti, kad Teresė dažnai šiltu žodžiu prisimena tuometinį LAD Kauno tarprajoninės valdybos pirmininką Kostą Bankauską, Suaugusiųjų aklųjų vidurinės mokyklos direktorių Antaną Kavaliauską, kurie suprato ją ir labai nuoširdžiai padėjo, paskatino nenuleisti rankų, nenueiti lengviausiu keliu, kuriuo paprastai nueidavo dauguma rajonuose gyvenančių regėjimo invalidų, o siekti aukštesnių tikslų. Būtent šių žmonių pasitikėjimo ir moralinės paramos dėka Teresė netapo namudininke, o dirbo savo labai mėgstamą pedagoginį darbą. Jo neapleido ir tapusi LASS Kėdainių organizacijos pirmininke. Šiandien su neslepiama nostalgija Teresė prisimena SAVM kolektyvą, kuriame visada jautėsi tarsi savo šeimoje.

Bėgo metai, mūsų mokyklą pertvarkė į socialinio ugdymo centrą, o aš į Kėdainius vėl atvykau jau kaip tiflopedagogas, teikiantis reabilitacines paslaugas. Teresę Sobestijanskienę radau čia bedirbančią LASS Kėdainių rajono organizacijos pirmininke.

Ne kartą teko išsikalbėti apie tolimesnę praeitį - jaunystę, vaikystę. Patyriau, kad ne rožėmis klotas buvo jos gyvenimo kelias. Tik devyneri metai tebuvo Teresėlei, kai tas tremtinių dainoj apdainuotas nelemtas juodas traukinys nugabeno ją į plačiosios "tėvynės" rytus, kur teko praleisti devynerius su puse metų. Ten ir mokyklą lankė, gerai išmoko rusų kalbą, surado daug draugų. Suprantama, kad nelengva buvo devynmetei pasiturinčių ūkininkų mergaitei, iš Vandžiogalos atsidūrus neaprėpiamose Sibiro platybėse. Dažnai kentė alkį ir šaltį. Ypač sunku buvo matyti nepakeliamo darbo išvargintus tėvus, kasdien kamuojamus vieno ir to paties rūpesčio, - kuo pamaitinti penketą išbadėjusių vaikų.

Šiandien Teresė linkusi pamiršti visas tas negandas. Jos tarsi paskendo beribėje laiko jūroje, išliko tik gražūs, šviesūs prisiminimai apie nuoširdžius Sibiro gyventojus, ne kartą gelbėjusius tremtinių šeimas nuo pražūties. Į gimtąją Vandžiogalą grįžo jau suaugusi panelė, tačiau tuometinė Lietuva savo vaikus pasitiko lyg ta poetės minima "pamotė su akmeniu". Ne visi keliai atviri buvo ir Teresėlei. Bet gerų žmonių buvo visur ir visada, o atkaklumo ir darbštumo mūsų Teresei irgi niekada netrūko. Teko sunkiai dirbti Vandžiogalos kolūkyje, mokytis vakarinėje mokykloje, o 1961-1963 metais Teresė dirbo Kauno "Raudonajame spalyje", kur darbo sąlygos buvo ypač sunkios.

Nugalėjo begalinis noras siekti mokslo ir 1963 metais Teresė įstojo į Klaipėdos pedagoginę mokyklą. Iki šiol visur mokėsi rusų kalba, o pedagoginėje mokykloje reikėjo mokytis lietuviškai. Gelbėjo draugai ir geranoriški dėstytojai, kuriuos ir šiandien Teresė prisimena labai šiltai ir jaučia jiems dėkingumą. Baigusi minėtą mokyklą, Teresė savo širdies šilumą dalijo sunkiai auklėjamiems vaikams Kalnaberžėje, kur išdirbo ketverius metus. Vėliau auklėjo mažylius "Bangelės" vaikų darželyje Kėdainiuose. Regėjimui pablogėjus (Teresė mano, kad tam daug įtakos turėjo metai, praleisti Sibire), kada darbas vaikų darželyje tapo jau nebeįmanomas, tolimesnį savo gyvenimą Teresė paskyrė likimo draugams. 1987 metais ji buvo išrinkta LASS Kėdainių rajono organizacijos pirmininke ir štai jau 18 metų, kai organizacijos nariai Teresę Sobestijanskienę vadina šiuo vardu, o dažniausiai tiesiog Teresėle. Daug vandens nuplukdė Nevėžis per tuos metus, ne mažiau kilometrų keliais takeliais nuėjo Teresėlė, lankydama savo organizacijos narius, visada nešdama jiems paguodžiantį, padrąsinantį žodį ar naudingą patarimą. Per tą laiką užaugo dvi dukros, baigė mokslus, išėjo į gyvenimą, sukūrė puikias šeimas. Šiandien Teresėlė džiaugiasi keturiais anūkais ir nesupranta, kur pradingo tie metai, - juk viskas, rodos, buvo tik vakar...

Rajono organizacijos pirmininko darbą sunku apibrėžti, į jį žmonės kreipiasi labai įvairiais klausimais ir visada reikia rasti sprendimą. Kitaip neteksi žmonių pasitikėjimo, ir tada dirbti bus labai sunku. Teresėlė niekada neatstūmė nė vieno savo organizacijos nario, daug kartų padėjo jiems išspręsti įvairiausias teisines, moralines ir šeimynines problemas. Kiekvienam ji suranda laiko, kiekvieną išklauso, o pagyvenę žmonės mėgsta išsipasakoti, pasiguosti ar pasidžiaugti.

Žmonės ateina pasikeisti knygų, prašo parinkti, taigi ir kiekvieno skonį reikia žinoti, kad galėtum žmogui duoti jam patinkantį kūrinį. Negalios ištikti žmonės dažnai būna vieniši, jiems labai trūksta bendravimo.

Apvažinėjau ne vieną Kauno ir Marijampolės apskričių rajoną, tačiau niekur neteko matyti tiek renginių įvairiausiomis progomis kaip Kėdainiuose. Niekada nelieka pamiršta Baltosios lazdelės diena, kiekvieną pavasarį rengiama Brailio rašto šventė, o kiek įvairių vakaronių religinių ir valstybinių švenčių progomis ar tiesiog be ypatingų progų.

Nemažai organizacijos narių jungia ansamblis "Temela", atšventęs pernai savo dvidešimtmetį. Daug Lietuvos miestų ir miestelių apkeliavo jis per tą laiką ir visur buvo šiltai sutiktas. Pirmininkė labai dėkinga "Temelos" vadovei Irenai Parnavienei, kuri tikrai negaili jėgų ir sveikatos, populiarindama lietuvišką dainą. Tačiau ir pačios pirmininkės nuopelnus šioje srityje sunku įvertinti. Daug pastangų tenka padėti, kad ansamblio dainininkai ir muzikantai būtų tinkamai paruošti pasirodyti įvairiai publikai, kad laisvalaikiu galėtų išvykti į ekskursiją.

Taip ir slenka pirmininkės dienos, kupinos rūpesčių, neatidėliotinų darbų, skubėjimo.

Per 18 jos darbo metų ne kartą keitėsi Kauno ir Marijampolės apskričių pirmininkai. Paklausta, kuris jai buvo geriausias, Teresė atsako vienareikšmiškai - reikia nuoširdžiai dirbti, tada visi bus geri. Geru žodžiu prisimena Danutę Račiukaitienę, Ramūną Ulinską, dėkinga Stasiui Babonui, patenkinta ir dabartiniu pirmininku Egidijumi Urna. Kiekvienas savaip randa, kuo padėti, patarti, suranda šiltą paguodos žodį, o jei būna už ką, ir pabara. Toks gyvenimas.

Trijų organizacijos narių paprašiau pasakyti savo nuomonę apie pirmininkę.

Jūratė Alinovič, "Temelos" ansamblio dainininkė: "1991 m. įstojau į LASS, greit paaiškėjo: pirmininkė - stebėtinai šiltas ir nuoširdus žmogus. Tik jai esu dėkinga už tai, kad šiandien jaučiuosi sava tarp likimo draugų, dainuoju "Temelos" ansamblyje."

Zofija Valterienė: "Ilgus metus nešdama nelengvą rūpesčių ir pareigų naštą, sugebėjo nepalūžti, išlikti ori ir visų gerbiama. Dėkinga esu už tai, kad visada atidi, užjaučianti, pasiruošusi pagelbėti, esanti greta."

Virgimantas Strazdauskas, besimokantis Vilniaus medicinos kolegijoje, būsimasis masažuotojas: "Tai nuostabus žmogus. Ji - kaip mama ir draugas. Visada išklausys, patars, padės, jei reikia, pabars. Ji žmogus, mylintis žmones. Tepadeda jai Dievas visur ir visada."

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]