GYVENIMO AKTUALIJOS

SPRAGTELKITE PELE IR ATSIVERS

Gal atsivers, o gal ir neatsivers?.. Bent jau iki šiol labai dažnai neatsiverdavo.

Tai, kad aklieji gali dirbti, o daugelis - jau ir dirba kompiuteriu, nieko pernelyg nestebina, ypač jų pačių. Ne tik jaunimas - žmonės, sulaukę šešiasdešimties ar septyniasdešimties, perkasi kompiuterius, sėdasi prie jų ir dirba! Vieni kompiuteriu rašo ar skaito, antri naršo po internetą, treti žaidžia šachmatais, ketvirti iš tos "dėžės" nori išspausti viską, ką tik galima... Turbūt pernelyg neprašausime pro šalį sakydami, kad net patys mandagiausi ir patys inteligentiškiausi iš jų, atsisėdę prie kompiuterio, bent po keletą kartų yra sodriai nusikeikę. Kaltas čia ne kompiuteris, ne žmonių nemokėjimas juo dirbti, o dažniausiai - toji bjaurybė pelė. Žinoma, ne ta, kurią svajoja sugauti kiekvienas kaimo katinas, o nedidelis, jos vardu pavadintas kompiuterio priedas.

"Spragtelkite pele ir atsivers...". Tokių užrašų pilna įvairiuose kompaktinėse plokštelėse leidžiamuose elektroniniuose leidiniuose, internete esančiuose žodynuose, žinynuose, enciklopedijose. Be savo tiesioginės prasmės, toks užrašas turi ir dar vieną: "Akliesiems čia nėra kas veikti". Nėra kas veikti todėl, kad skiriasi patys darbo su klaviatūra ir pele principai: klaviatūra žmogus surenka komandą ir kompiuteris ją įvykdo, kadangi daugeliui gerai matančių žmonių tai pasirodė galį būti labai sunku, jie sugalvojo palengvinimą - ekrane su pele nueinama į norimą vietą, dažniausiai ant kokio nors paveikslėliu ar simboliu pažymėto mygtuko, spragtelnama jos klavišu - ir komanda įvykdyta. Vienas nedidelis nepatogumas - tam reikia matyti ekraną... Deja, ekrano aklieji nemato, ir todėl dirbti su pele negali. Negali susirasti ekrano kairiajame ar dešiniajame viršutiniame kampe esančio mažo langelio, tenai spragtelėti, spustelėti, mygtelėti pelės klavišą ir gauti informacijos, kurią regintis žmogus gali išsikviesti vienu piršto krustelėjimu. Kiekvienas aklasis, dirbantis kompiuteriu, žino, kad yra ir daugiau "kraują gadinančių" dalykų: automatiškai atsinaujinančios interneto svetainės, judantys paveikslėliai jose, grafiniai vaizdai, po kuriais nėra tekstinės informacijos, - ko tie regintieji neprigalvoja?

Informacinės visuomenės kūrėjai jau pačioje jos užuomazgoje prabilo apie tai, kad joje nebus arba bent jau neturėtų būti vadinamojo informacinio sklasto (perskyros, ribos), skiriančio galinčius naudotis informacinėmis technologijomis, ir negalinčius to daryti. Taigi atrodo, kad informacinės visuomenės vizija pirmą kartą žmonijos istorijoje neįgaliems žmonėms suteikia galimybę naudotis tais pačiais informacijos šaltiniais, kuriais naudojasi ir sveikieji (šiuo atveju - regintieji), gauti ją tuo pat metu, kada gauna ir gerai matantys žmonės. Sąlyga viena: elektroninių informacijos šaltinių kūrėjai neturėtų pamiršti, kad jų sukurtais produktais (žodynais, žinynais, interneto svetainėmis) naudojasi ir neįgalūs žmonės. Vadinasi, ir kurti šiuos produktus reikia taip, kad jie būtų prieinami ne tik gerai matančiam žmogui, bet ir silpnaregiui ar neregiui. Derėtų pastebėti, kad dabartinės technologijos tai leidžia padaryti be didelių papildomų sąnaudų. Reikia tik šiek tiek daugiau pačių kūrėjų ir gamintojų dėmesingumo, supratimo, geranoriškumo, o kadangi pasaulis ne visada būna gerais norais grįstas, - tai ir šį dalyką reglamentuojančių įstatymų ar kitų juridinę galią turinčių teisės aktų. Galime tik pasidžiaugti (nors pernelyg džiūgauti pagrindo dar lyg ir nėra), kad pirmieji tokie teisės aktai jau pradedami priimti ir Lietuvoje. 2003 m. priimtas nutarimas "Dėl valstybės institucijų interneto svetainių bendrųjų reikalavimų patvirtinimo". Vienas iš reikalavimų: interneto svetainės turi atitikti pritaikymo neįgaliesiems rekomendacijas. Bene penkios ar šešios interneto svetainės kaip pavyzdinės specialiai pritaikytos neįgaliesiems. Dėl to specialumo galima būtų dar gerokai pasiginčyti: štai LR Seimo svetainė: joje atskira nuoroda apie tai, kad šioje svetainėje yra dar viena - speciali - svetainė neįgaliesiems. Žinoma, neblogai, bet dar geriau būtų, kad neįgaliesiems nebūtų kuriama atskira svetainė ar išskiriamas koks nors jos kampas, o pritaikoma jau esanti. Vis dėlto žmonės, daugiau naršantys po internetą, neleis sumeluoti: svetainių, kurios savo virtualias duris atveria ir akliesiems, daugėja.

Šių metų sausio 21 d. Informacinės visuomenės plėtros komiteto (IVPK) prie LR Vyriausybės direktorius Aurimas Matulis pasirašė įsakymą "Dėl informacinės aplinkos pritaikymo žmonių su negalia ugdymui metodikos ir neįgaliesiems skirtų elektroninio mokymo priemonių pritaikymo ir saugojimo formatų metodinių reikalavimų patvirtinimo". Metodikoje pateikiamos rekomendacijos, kuriomis vadovaujantis elektroninė informacija būtų prieinama ir neįgaliems žmonėms - akliesiems, kurtiesiems, sunkiai valdantiems rankas. Rekomendacijos skirtos specialistams - elektroninių leidinių rengėjams, interneto svetainių kūrėjams, todėl paprastam kompiuterio vartotojui daugelis jų mažai ką tesako. Vis dėlto beveik visas jas galima suvesti į vieną, labai paprastą tiesą: visos komandos, atliekamos pele, turi būti galimos atlikti ir klaviatūra. Naujoji metodika bus paskelbta "Valstybės žiniose", ją taip pat galima rasti IVPK svetainėje www.ivpk.lt. IVPK registrų skyriaus vedėjas Kęstutis Andrijauskas neslėpė, kad kurdami metodiką, Lietuvos specialistai dviračio neišrado, o pasinaudojo jau sukurtomis panašiomis metodikomis, todėl IVPK interneto svetainėje galima rasti nuorodas į angliškus interneto puslapius, kuriais naudotasi kuriant lietuvišką variantą. Čia, anot K. Andrijausko, tiems, kurie norėtų daugiau į šį dalyką gilintis.

K. Andrijauskas sutiko atsakyti į keletą "Mūsų žodžio" klausimų.

"MŽ" Kadangi metodikoje kalbama tik apie elektronines priemones, skirtas neįgaliųjų ugdymui, tai pirmasis klausimas - ką jos rengėjai supranta kaip neįgaliųjų ugdymą? Ar, pavyzdžiui, įvairūs užsienio kalbų žodynai, žinynai, enciklopedijos priskiriamos šiai leidinių grupei?

K. A. Dabar tiksliai nepacituosiu, tačiau Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme aiškiai apibrėžta, kas yra neįgaliųjų ugdymas: mokymas, lavinimas, gebėjimų ugdymas. Be abejonės, tokiu atveju žodynai, žinynai patenka į mokymo priemonių kategoriją. Jie yra ugdymo dalis.

"MŽ" Metodikos yra viena, gyvenimas - šiek tiek kita. Dažnai būna taip, kad jiedu prasilenkia vienas kito net nepalabinę. Ar nesama pavojaus, kad šitaip gali atsitikti ir šįsyk?

K. A. Vieni teisės aktai nustato reikalavimus, kurių reikia laikytis, kiti - kaip daryti, kad tie reikalavimai nebūtų pažeisti. Metodikos nėra norminiai teisės aktai ir, formaliai žiūrint, jeigu nėra atitinkamų įstatymų arba kitų teisės aktų, už jų nesilaikymą negalima nubausti. Tačiau Lietuvoje jau priimtas Vyriausybės nutarimas dėl interneto svetainių bendrųjų reikalavimų, dabar štai metodika - taigi reikalingi teisės aktai yra.

"MŽ" Nuobaudomis, nuolatiniu badymu pirštu į tai, kas nepadaryta, mielas nebūsi, tačiau imkime konkretų pavyzdį: yra Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos interneto svetainė www.lnb.lt, joje - nuoroda "Elektroniniai ištekliai internete"; eidami dar giliau, randame nuorodą "enciklopedijos" - daugybė įvairiausio pobūdžio elektroninių enciklopedijų. Tik, deja, norint jomis pasinaudoti, ir vėl reikia spragsėti pele...

K. A. Manau, kad daugiau aktyvumo turėtų rodyti patys neįgalieji. Parašykite raštą Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, aukštesnei, ją kuruojančiai institucijai - šiuo konkrečiu atveju, Kultūros ministerijai, pagaliau praneškite mums. Kiekvienos svetainės tikrai nepatikrinsime, todėl ryšys su vartotojais mums yra ypač svarbus.

Kalbėjosi Andrius VAINORAS

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]