LASS LITERATŲ KŪRYBA |
Ignas KREGŽDĖ PAPŪTĘS FLEITĄ |
Albino Plauskos pavardę daugelis "Mūsų žodžio" skaitytojų išgirdo visai neseniai - bene tik prieš metus. Pačioje 2004-ųjų pradžioje Alytaus dienos centre buvo pristatyta pirmoji jo poezijos knyga "Klajūnės mano mintys". A. Plauska yra Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos narys, gyvena kaime prie Alytaus, ūkininkauja. Įkvėpimo semiasi iš žemės, gyvulių, medžių... Šios pirmosios knygos anotacijoje rašoma: "Beveik visi eilėraščiai parašyti glaudžiantis prie medžio ir žolės, akmens ir gėlės. Ir žmogaus". Kodėl prisiminėme pirmąją autoriaus knygą - praėjo daugiau nei metai, lyg ir vėloka būtų apie ją kalbėti... Todėl, kad jau turime antrąją - "Užburtoji fleita", parašytą taip pat neatitolus nuo gamtos, nuo jos spontaniškumo, gyvybingumo, metų laikų kaitos, paukščių čiulbėjimo... Tiesa, šįsyk reikalą turime su vaikiškos poezijos knygele, jos rankraštį Lietuvos aklųjų biblioteka praėjusių metų pabaigoje kol kas tik įgarsino į kompaktinę plokštelę. "Užburtojoje fleitoje" nebeliko pirmojo rinkinio nostalgijos, romantikos, prabėgusios jaunystės ilgesio, užtat čia daug ekspresijos, šėlsmo, susitapatinimo su kuosa ar kokiu kitu nedideliu Dievo padarėliu, nerūpestingo klegesio ir... nuostabos. Vaikai beveik visada ir viskuo stebisi, suaugusieji - beveik niekada ir niekuo. Kaip gera, kai pasaulis prieš tave dar tik skleidžiasi, kaip neįdomu ir nuobodu gyventi, kai viską jau žinai... Paklaustas, ar rengiasi dar rašyti ir leisti daugiau knygų, prieš metus poetas atsakė: "Greitai būsime Europos Sąjungoje, žada visokias kompensacijas. Jeigu mažiau laikysiu tų gyvulukų, tai gal ir rašysiu..." Nesiteiravome, kiek A. Plauska turi "tų gyvulukų", bet, matyt, kad ir kiek jų beturėtų, daug ar mažai, vis tiek jau rašys!.. Mūzos pavydžios: kartą apdovanojusios malone, taip lengvai kitiems dievams savo numylėtinių neperleidžia.
KUOSA KAMINE
Baras kuosa Kamine: - Kam išsuodinai Mane?
Nebegražūs Tavo rūmai, Nes akis Išgraužė dūmai!
Nematai nakčia Žvaigždžių, Negirdi ryte Gaidžių.
Nebevenki Oro blogo, Lipk gyventi Tu ant stogo!..
Vai, kuosele, Neberėki, Vaikelius Greičiau perėki,
Nes atklys Žvarbus šiaurys - Piktas jis Kaminkrėtys!
Lizdą sudraskys Pašėlęs Ir suskaldys Kiaušinėlius!
Tai kranksėsi Skrisdama! Kur gi dėsies Verkdama?..
Džiaugės kuosa Paišina: Ak, kokia Šviesi diena!
Kurgi dūmai Tie prapuolė? Aš esu Tiesiog gražuolė!
Nebaisus Žvarbus šiaurys, Nes lizde - Kuosiukai trys!..
Rėkia kuosa Kamine: - Vėl išsuodinai Mane!
PELYTĖS SAPNAI
Mėnulio šviesa Prie lovytės ištvino. Pelytė basa Jau sapnus išdalino.
Užmerki akis Ir šypsodamas jausi, Kaip kiškis žvairys Dobilienoje prausias.
Šalia obelų Pušku - pušku ežiukas, O jam ant spyglių - Apvalus obuoliukas.
Pelėdos vaikai Drevėje sutupdyti Verkšlena vai vai! Nebemoka skaityti.
Ant pievų žalių Jau suklupo avelės. Nusviro gėlių Aprasoję galvelės.
Žvaigždučių pulkai Į upelį subrido Ir klega linksmai Ligi auštančio ryto.
ŽIEMUŽĖS PIEŠINIAI
Be teptuko ant veiduko Piešia tarsi žaisdama Man raudoną obuoliuką Prisigretinus žiema.
Klausinėja, ar nežydi Sodai, šerkšno išpuošti, Ar vienodai kvepia, švyti Gėlės languose anksti?
Labas rytas, žiemužėle, Nesimatėme seniai, Nors negyvos, šaltos gėlės - Gražūs tavo piešiniai!
PIRMOSIOS SNAIGĖS
Krinta pirmos Snaigės purios Tiesiai žvirbliui Ant kepurės.
Ant tvorų Ir avilių, Ir ant kiškio Kailinių.
Vien keistuolė Šarka tarška, Kad apsnigo Margą švarką.
Ir kartoja Nuolatos - Nebenorinti Žiemos!..
Aš tavęs, Žiemuže, laukiu. Rogutes Į kiemą traukiu.
Pasikviesiu Tuoj broliuką - Mudu skriesim Nuo kalniuko!
|