NEREGIAI UŽSIENYJE

Emin DEMIRCI

AKLUMAS IR AKLIEJI ISLAME: VIDURIO RYTAI IR OSMANŲ IMPERIJA

(Tęsinys. Pradžia "M.Ž." Nr.10)

Dabar pakalbėsiu apie aklųjų gyvenimo sąlygas iki Osmanų imperijos įkūrimo. Apie tai duomenų beveik nėra, kadangi tam laikotarpiui buvo būdingi dideli visuomeniniai pokyčiai - valstybės valdymą nuolat perimdavo tai viena, tai kita dinastija, beveik du šimtus metų į tą regioną buvo organizuojami kryžiaus žygiai, visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime pėdsaką paliko ir mongolų užkariautojai.

Osmanų imperija buvo įkurta 1299 metais nedideliame mieste šiaurės Anatolijoje, bet per visą XIV a. didesnė Anatolijos teritorija tebebuvo nepriklausoma, joje gyvavo daug mažų Turkijos valstybių. Logiška būtų manyti, kad aklieji savo kailiu pajuto nepalankias socialines sąlygas. Siekdamas pagerinti nepavydėtiną Muzaferuddino Ebusaido Gokboru (1156-1232) padėtį, Erbilo sultonas (šiandien ši teritorija yra šiaurės Irake) įkūrė keturias prieglaudas Musulo mieste, skirtas akliesiems ir ligoniams. Jis pats asmeniškai lankydavosi tose prieglaudose pirmadieniais bei ketvirtadieniais ir tikrindavo, ar aklaisiais ir ligoniais gerai rūpinamasi. Jis nustatė tokią tvarką, kad minėtų prieglaudų bei kitų globos namų, kurių veikla buvo panaši, gyventojai gautų nuolatines išmokas.

Kartą nedidelės Saruhanogullari valstybės, kuri anuomet gyvavo vakarų Anatolijoje šalia Izmiro miesto, valdovas Saruhanas Bajus (mirė 1346 metais) pamatė gatvėje nuo šalčio drebantį akląjį, nes buvo žiema. Jis įsakė Manisos mieste atidaryti aklųjų globos namus. Remiantis istoriniais šaltiniais, šie namai veikė iki XVII amžiaus. Saruhanas Bajus nuo tol buvo vadinamas "aklųjų tėvu".

Skurdžiai besiverčiantys aklieji gaudavo paramą ne tik iš įstaigų, įkurtų specialiai jiems, bet ir iš daugybės kitokių fondų, kurių paskirtis buvo teikti visokeriopą pagalbą neturtingiesiems ir ligoniams. Remiantis 1320 m. datuotu dokumentu iš Sivo miesto, buvusio Anatolijos centrinėje dalyje, matome, kaip fondo pajamos turėjo būti skirstomos vargšams; atsiskleidžia įdomus to laikotarpio žmonių požiūris į akluosius ir elgetavimą. Remiantis šiuo Darrulrahos instituto dokumentu, tik tie aklieji, kurie negalėjo elgetauti gatvėse, turėjo teisę gauti nustatyto dydžio pašalpą.

Žymus XVI a. istorikas Ali paskyrė savo knygos "Halatul Kahire" 28 skyrių akliems elgetoms iš Egipto. Jis rašė, kad jų buvo labai daug ir kad jie griebdavosi tiesiog neįtikėtinų būdų, norėdami iš praeivių gauti bent skatiką.

XVI ir XVII a. vadinami Osmanų imperijos aukso amžiumi. Socialinis aprūpinimas ir globa buvo nepaprastai išplėtoti. Skurdas buvo minimalus. Veikė daugybė fondų, įkurtų ne tik turtingų, bet ir vargšų pastangomis, norinčių gyventi pagal tikybos reikalavimus. Minėti fondai lengvino vargšų dalią, nes jie teikė įvairias paslaugas savo kaimo varguoliams. Galima būtų prisiminti, kad Osmanų imperijoje buvo toks laikotarpis, kuomet elgetavimas buvo uždraustas dėl saugumo, nors apie elgetavimo paplitimą tuo laikotarpiu dar ir dabar tebesiginčija Osmanų imperiją tyrinėjantys istorikai. Osmanų imperija savo klestėjimo laikotarpiu užėmė 24 milijonus kvadratinių kilometrų plotą, - imperijai priklausė Ukraina ir Vengrija, visas Vidurinių Rytų regionas ir beveik visa šiaurės Afrika. Nepaisant išorinio klestėjimo, sultonai nuolat išleisdavo įsakus, draudžiančius elgetauti. Pavyzdžiui, dviejuose įsakuose, išleistuose 1567 ir 1576 m., kalbama apie elgetavimo uždraudimą Osmanų imperijoje: sveiki žmonės jokiu būdu negali elgetauti. O į neįgaliuosius elgetas buvo žiūrima atlaidžiau.

Minėti sultono įsakai mums atskleidžia dar vieną dalyką - elgetaujantys asmenys privalėjo turėti oficialų pažymėjimą, suteikiantį jiems šitokią teisę. Kituose sultono įsakuose kalbama apie bausmes asmenims, kurie bandydavo neteisėtomis priemonėmis gauti tokius pažymėjimus arba kurie turėjo suklastotus pažymėjimus. Iš tų įsakų aiškėja, kad minėti pažymėjimai taip pat būdavo išduodami įvairaus rango dvasininkams. Tie, kurie neteisėtai naudodavosi tokiais pažymėjimais, elgetaudami kartu vesdavosi akląjį arba vergą.

Osmanų imperijoje turėjo būti elgetų gildija, tokia, į kokias buvo susibūrę amatininkai. Deja, apie socialinį gyvenimą Osmanų imperijoje dokumentų neišliko. Evliya Celebi, garsus XVII a. Osmanų imperijos keliautojas, parašęs 10 tomų knygą, joje mini, jog elgetavimas buvo savotiškas amatas. Jis teigia, kad imperijoje buvo 7000 elgetų, jie turėjo pirmininką, kuris buvo pavaldus vietos valdžiai, ir turėjo laikytis griežtų gyvenimo bei elgetavimo taisyklių.

Osmanų imperijoje buvo bandymų mokyti akluosius ir neįgaliuosius. Pavyzdžiui, Kayseryje ir Edirne buvo mokomi įvairią negalią turintys asmenys. Keliautojas Celebi rašė, kad žmonės, turintys tam tikrų psichikos problemų, buvo mokomi muzikos. Stambule, sultono rūmuose, veikė speciali mokykla, kurioje mokėsi iš visos imperijos surinkti itin protingi vaikai. Daugelis tų vaikų vėliau užėmė aukštas valstybines pareigas, pavyzdžiui, "sadrazam" - panašias į ministro pirmininko pareigas, tapdavo kariuomenės vadais ir pan.

Suleimano Didžiojo valdymo metu buvo atidaryta vargšų aklųjų prieglauda. Jos gyventojai du kartus per dieną, ryte ir vakare, gaudavo maisto. Prieglaudos gyventojai buvo mokomi religinių dalykų, o tam tikru metų laiku išeidavo į gatves skaitydami Koraną arba dainuodami religines giesmes ir už tai gaudavo maisto. Apie šią prieglaudą vėlesniais istorijos laikotarpiais žinių neaptikta.

Gali būti, kad aklųjų Osmanų imperijoje skaičius buvo nedidelis todėl, kad buvo žinomas primityvus skiepijimo nuo raupų būdas. Osmanai šį būdą sužinojo iš kiniečių XVII a. pradžioje. Tačiau tai nereiškia, kad šis skiepijimo būdas visada padėdavo išvengti aklumo.

Auksiniu Osmanų imperijos laikotarpiu gyveno keli žymūs aklieji. Neabejotinai reikia šią sritį toliau tyrinėti, norint iškelti į dienos šviesą kitus, dar nežinomus akluosius.

Taskopruluzadė Isamuddinas Ahmetas Efendis (1495-1561) buvo teisės profesorius, teisėjas ir populiarus rašytojas, gyvenęs Suleimano Didžiojo valdymo metu. Jis domėjosi religijos mokslais, literatūra, geografija ir kt. Yra parašęs daugiau kaip 20 knygų. Jis padiktavo savo populiarią knygą "Shakayik-i Numaniye", nes apako 1554 metais.

Osmanų imperijoje gyveno ir kūrė keturi akli turkų klasikinės muzikos kompozitoriai ir atlikėjai. Tai Ama Kadri Celebis (apie 1650 metus, nors tiksliai nežinoma, nei kada jis gimė, nei kada mirė), Ama Ibrahim Celebis (mirė 1650 metais), Ama Sadik Efendis (XVIII a.) ir Ama Corci Efendis (XVIII a.). "Ama" turkiškai reiškia "aklas".

Nepasisekus užimti Vienos 1683 m., Osmanų imperijos plėtra sustojo ir netrukus prasidėjo jos smukimas, trukęs iki 1918 metų - po Pirmojo pasaulinio karo imperija žlugo. Natūralu, kad padėties nepastovumas ir suardytos socialinės struktūros visų pirma palietė akluosius ir vargšus.

Galima pasakyti, kad XVIII a. pradžioje valdžios struktūros ėmėsi priemonių skurdui mažinti. Remdamiesi Stambule ministro pirmininko archyve nuo 1712 m. saugomais dokumentais, galime teigti, kad valstybė mokėjo pašalpas skurdžiai gyvenantiems žmonėms. Sultonas išleido įsaką ir nusiuntė jį Stambulo graikų ir armėnų tautinių mažumų vadovams, kuriame įsakyta imtis reikalingų priemonių kovai su elgetavimu savo bendruomenėse ir įvesti pašalpų sistemą neturtingiems bendruomenės nariams.

Laikui bėgant, pragyvenimo lygis vis prastėjo, nes Imperija pralaimėjo karus su Rusija ir Austrija, jos teritorija nuolat mažėjo, centrinės valdžios autoritetas silpnėjo, žlugo socialinės rūpybos sistema ir įvairūs fondai. Socialinė sistema nesugebėjo prisitaikyti prie nuolatinių, nesibaigiančių pokyčių. Elgetavimas tapo vieninteliu daugybės žmonių pragyvenimo šaltiniu.

Pirmaisiais XIX a. metais (tiksli data nežinoma) sultonas paskyrė elgetų direktorių, kuris turėjo reguliuoti elgetavimą. Direkcija buvo įsikūrusi Stambule, Ejupo mečetėje. Tai buvo bandymas sureguliuoti elgetavimą ir vėl įvesti auksiniu Imperijos laikotarpiu galiojusią tvarką. Išlikęs dokumentas, kuriame rašoma apie vieno tokio direktoriaus ištrėmimą iš Stambulo į Bursą dėl kyšininkavimo; jis rodo, kad tokie dalykai buvo labai paplitę. Šis ir kiti panašūs faktai padėjo suformuoti prastą plačiosios visuomenės požiūrį į vargšus, nepasikeitusį iki pat šių dienų. Socialinės paslaugos nesugebėjo įveikti skurdo, nes iš prarastų teritorijų pradėjo plūsti žmonės - iš Vengrijos 1699 m., iš Serbijos 1804 m., iš Graikijos 1828 m., iš Bulgarijos 1878 m., iš Alžyro ir Egipto 1880 m., iš Balkanų regiono 1913 m. Kita vertus, nuolat buvo mažinamos socialiniams reikalams ir skurdui likviduoti skirtos lėšos, todėl aklųjų padėtis vis blogėjo.

Osmanų imperijos gyvavimo pabaigoje buvo bandymų rūpintis aklaisiais ir juos lavinti taip, kaip tai daroma Vakarų šalyse. 1874 m. Mehmetas Unsis iš Kairo (Egiptas) pritaikė brailio raštą osmanų kalbai - tai kalba, kuri susideda iš turkų, arabų ir persų kalbų mišinio. 1890 m. sultonas Abdulhamitas II atidarė vargšų globos centrą "Darul Acaze", kuriame keletas kambarių buvo skirta akliesiems. 1893 m. švietimo ministerija kurčiųjų mokykloje įsteigė aklų vaikų klasę. Šitoks bandymas truko tik ketverius metus - klasė buvo uždaryta, nes trūko aklų vaikų. Kurčiųjų mokyklai mokyklos pastatas nepriklausė. Buvo siūloma pastatyti bendrą aklųjų ir kurčiųjų mokyklą, tačiau sumanymas žlugo, nes Imperija pamažu skaidėsi į atskiras valstybes. Naujai susikūrusiai respublikai - Turkijos Respublikai - 1923 m. po sunkaus karo dėl nepriklausomybės teko spręsti ir šią problemą, ir daugelį kitų, pribrendusių didžiulėje imperijoje per pastaruosius šešis šimtus metų.

Iš anglų kalbos vertė Audronė GENDVILIENĖ

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]