LASS LITERATŲ KŪRYBA

Adolfas VENCKEVIČIUS

PAGAL P. KUMERĮ IR ARMĖNŲ PASAKĄ


Paskambino Aldona Šimkuvienė. Ji pasakė: "Diena" pinigus moka - ir atlyginimus, ir honorarus. Paskubėk!" Nežinau, kaip ir kiek skubėjau. Turbūt nelabai, nes į "Dienos" buhalteriją nusikasiau ne tuoj. Buvo ir priežasčių, kad ir nelabai kokių, - mat tų kraštų, kur įsikūrusi "Dienos" buhalterija, nelabai težinojau. Vienas į ten irtis nebedrįsau - nebe jaunystė. Jaunystėje tokių bėdų nebūtų buvę. Pagaliau susilaukiau žmonos pagalbos ir į "Dienos" buhalteriją nutekau. O ten gana simpatinga jauna buhalterė paaiškino: "Dabar nemokame - pinigų nebeturime. Kai sukaupsime, vėl mokėsime. Prašome pasiskambinti." Praėjo šiek tiek laiko, gal keli mėnesiai, o gal ir pusmetis, kol prisiruošiau pasiskambinti. Kodėl tiek delsiau - nežinau. Tokia jau mano natūra - per daug neskubėti. Bet neskubėjimas ne visada į gera. Paskambinau sykį, antrą, trečią - niekas neatsiliepė. Maniau, ne visada dirba, o gal ir atostogauja... Pagaliau beskambinėdamas ir su bendradarbiais besvarstydamas, kodėl niekas ten neatsiliepia, išgirdau, jog "Diena" likviduota, ir nieko jau ten nebėra. Taip ilgą iešmą bedrožiant, šuo kepsnį ir nunešė. Nedidelis tas kepsnys ir tebuvo: honoraras už vieną rašinį - už kitus užmokestį jau buvau atsiėmęs. Vis dėlto gaila - pinigai! Kažkodėl man gaila pasidaro po laiko, o ne prieš. Iš teisybės ne per daug ir tesigailėjau, nes jaučiau, kad su šiuo įvykiu jau geri dalykai prasideda. Peterio Kumerio konstruktyvusis mąstymas vaisius duoda.

Kaip tik prieš porą mėnesių pasąmonę dėl turto, kad jo gaučiau, kad jo turėčiau, klibinti buvau pradėjęs. A. Šimkuvienės skambutis man pasirodė esąs pasąmonės ženklas, kad ji atsiliepia. Neklydau, iš tikrųjų taip ir buvo, nes tuoj pat paskambino sesuo ir susirūpinusi ėmė kalbėti: "Pasakyk savo banko sąskaitą, už žemę pinigus pervesiu. Gausiu pensiją, ir pervesiu." Gal ji truputį ir kitaip kalbėjo, kitaip sakė, bet vis vien kalba buvo apie pinigus už žemę ir apie mano banko sąskaitą. Tas žemės reikalas man svarbus nebuvo ir aš juo beveik nesidomėjau. Mamos žemės atgavimo reikalus tvarkė brolis. Tik bendrai buvom sutarę, kad imsim kompensaciją, - ir šventa bengta. Brolis patvarkė, kad ir manąją kompensacijos dalį gautų sesuo. Kadangi nesidomėjau, tai ir nežinojau, kaip ten jų buvo viskas sutarta. Aišku, darė taip, kad būtų geriau ir jiems, ir man. Priežastis buvo mano nematymas ir su tuo susijęs nepaslankumas. Sesuo dalį kompensacijos jau buvo gavusi ir išleisti suspėjusi - mat statė vyrui paminklą. Su žmona pakalbėjom, pasitarėm ir viską palikom, kaip buvę.

Sąskaitą banke aš turėjau, į ją pensija atkeliaudavo, bet seseriai nepaskambinau ir, aišku, sąskaitos nepasakiau. Pinigų paminklui aš ir taip būčiau davęs, o tų likusiųjų ne kažin kiek ir tebuvo. Gal ir mama būtų panorėjusi labiau seserį paremti. Juk ji iš pensijos tegyveno, o ir ta ne kažin kokia. Taigi pinigai arba šioks toks turtas buvo atsiradęs, bet bematant ir vėl dingo.

Ir toks atsitikimas buvo nepaskutinis, nes tuoj atsiliepė ir antroji sesuo. Jos reikalas taip pat buvo žemė. Dabar jau tėvo žemė. Ši sesuo ūkininkavo. Tėvo žemę ir dar kažin kokią žemę ji buvo pasiėmusi kitur, ne tėviškėje. Brolis ir dvi seserys tėvo žemės dalį jai buvo pardavę ar atidavę. Tik aš elgiausi kitaip - savo dalimi norėjau pats pasinaudoti. Buvau gavęs ir kažin kokį dokumentą žemei kitur gauti. Tas kitur buvo Vilniaus rajonas. O čia įsikurti nesuspėjau ar nesugebėjau. Dokumentas ir gulėjo be naudos. Sesuo ir paprašė tą dokumentą į Tverų seniūnijos žemėtvarką atsiųsti, nes jai pačiai reikėjo kažką dar sutvarkyti ar pertvarkyti, o be to mano popieriaus negalėjo. Tada aš ir prisiminiau, kad mūsų tėvo žemėje yra miško. Sesuo miško neėmė. Tai gal aš to miško galėčiau kitur gauti? Sesuo viską sutvarkė, ir į Giedraičius buvo išsiųstas naujas dokumentas, kuriame buvo įteisinta galimybė gauti du hektarus miško. Giedraičių seniūnijoje buvo mūsų sodyba ir šiek tiek žemės. Miškas! Du hektarai miško kažkur prie sodybos! Gyvenk ir žvenk!.. Tokio gražaus daikto ir neatsitiko. Miškas užkliuvo, ir nė nežinau už ko. Buvo pasiūlyta miško ieškotis kitur, kitoje seniūnijoje, pasiūlyti krūmynai ir pagaliau paprasta žemė prie sodybos. Miškas buvo, ir miškas pražuvo!

Pasakoju tuos atsitikimus ir svarstau, ar čia nėra ko pritempto. Juk taip galėjo atsitikti ir be P. Kumerio konstruktyvaus mąstymo, ir be pasąmonės įsikišimo. Turėjo būti tokie įvykiai, ir jie buvo. Prieš tokį tvirtinimą nieko pasakyti negaliu, nebent tik tiek, kad čia akivaizdus sąmonės diktatas. Sąmonės diktato iš tikrųjų yra čia ir daug kur kitur. Galima sakyti, kur tik pasisuksi. Pro savo abejonių tinklą ji nieko nenori praleisti. Sąmonė viską krečia ir tarytum sako: netikra, nepatikrinta, galėjo būti ir kitaip. Pro sąmonės tinklą gali nebūti praleisti ir visi P. Kumerio knygos pavyzdžiai, nes jie sąmonės požiūriu yra tokie, kad nori tikėk, nori ne. Pats savo kailiu patyręs, tegali būti tikras. Todėl, kad ir šiek tiek abejodamas, drįstu teigti, kad be pasąmonės įsikišimo nė vieno iš trijų papasakotų atsitikimų nebūtų buvę. Aš savo prašymu ją įsiūbavau ir paskatinau man šį tą gero padaryti, ir kiek galėjo, tiek ir padarė. Tiesą sakant, aš nelabai tesuvokiu, kodėl pasąmonės "ranka" tik tas tris moteris tepasiekė. Pasąmonės įsiūbavimas buvo per mažas, ar čia dar yra kokia kita paslaptis? Vis dėlto šį tą nujaučiu, bet sakyti noro nėra, nes tai ne mano naudai. Per maža buvo santykiauta, maža ryšių tebuvo su kitais žmonėmis. Daug ką lėmė ir galimybės - jos nedidelės tebuvo. Per gyvenimą tų galimybių maža tesusidarė arba maža tesusidariau. Čia man pasąmonė parodė visą turtą, kokį teturiu ir kokį, kad ir kažin kaip norėčiau, tegaliu turėti. Reikėjo ir tuo pasinaudoti, bet man nieko neišėjo. Čia jau gerai žinau kodėl. Viskas priklausė nuo mano pažiūros į gyvenimą, į turtą, į pinigus. Nepasakyčiau, kad aš turtingu būti nenorėjau arba nenorėjau turėti pinigų. Aišku, kad norėjau. Apie turtą ir pinigus pasvajodavau, bet jėgų, kad visko per akis turėčiau, neeikvojau. Nedėjau cento prie cento, kad ką brangaus įsigyčiau. Pirma turėjau pats pasikeisti. Tat ir pašnekėk, kad pasąmonė nežino, kas yra gėris ir blogis. Gyvas juokas, bet ir pasąmonė, rodos, kaip tas čigonas - kokios vieros nori, tokios ir būna. O iš tikrųjų čia yra dar kažkas nesuprasta.

Valentino AJAUSKO piešinys

Tai patvirtina dar vienas nespėtas papasakoti įvykis. Jis panašus į nuotykį. Tačiau prieš tai dar reikia pacituoti P. Kumerį. Nežinau kodėl, bet jaučiu, kad reikia. Knygos "Nieko nėra neįmanoma" dešimtajame skyriuje jis rašo: "Vienas jaunuolis labai norėjo palikti savo gimtąją Angliją ir emigruoti į Ameriką. (...) Suplanuoto išvykimo išvakarėse jis surengė atsisveikinimo vakarėlį savo draugams. Kai gerokai įkaušęs Džonas iš savo pamėgtos smuklės išėjo namo, netikėtai gatvėje jį užpuolė keli plėšikai, partrenkė ir atėmė viską, ką turėjo. Atgavęs sąmonę pamatė, kad guli surištomis rankomis ir kojomis anglių rūsyje. (...) Po kelių dienų Džono motina vėl labai karštai meldėsi, nes dabar ji suprato, kad Dievas tikrai neapleido sūnaus, o kaip tik išgelbėjo jį nuo mirties, nes sutrukdė jam išplaukti su nelaiminguoju "Titaniku", kuriam nuskendus, žuvo tiek daug žmonių." Šis P. Kumerio papasakotas įvykis gali būti daug kam ar daug kur panaudotas. Netgi priešingam dalykui įrodyti, negu siekia P. Kumeris. Bet sutikime su P. Kumeriu, kad pasąmonė sąmonės vertinimu darydama bloga, tik gero tesiekia. Tat ir seka, kad moralės kategorijos pasąmonės veiksmams vertinti netinka. Moralės kategorijomis remdamasis pasąmonės veiksmuose nesusivoksi. Tat ko reikia, kad šį tą galėtum suprasti? Teisybę sakant, nežinau!.. Per tą nežinojimą kartais gal ir ne taip pasielgiu, bet užtat sąmoningai...

Sykį redakcijoje man įteikė storoką laišką. Mūsų Aldona Mačionienė dar pabrėžė: "Čia iš užsienio". Nežinojau, kas man iš užsienio galėjo rašyti, bet laiškas iš tikrųjų buvo iš ten ir man. Ir ko tam šviesiam pasaulyje nebūna! Juk kartą nei iš šio, nei iš to buvo iš Kanados atsiųsta knyga, o paskui ir kita, o Kanadoje pažįstamos nė gyvos dvasios nebuvo. Tų knygų neskaičiau. Jos nebuvo man prie širdies. Knygas leido ir siuntinėjo Marijos garbintojų ar kažkaip kitaip su Marijos vardu savo veiklą susiejusi kunigų draugija. Dabar laiškas! Nežinojau, ko ir tikėtis. Nešiojausi, tampiau iš kabineto į kabinetą, kol pagaliau su Irena Baradinskiene praplėšėme. Ir kad ką nors suprastume! Kažkokie popieriai, daug popierių - gal bankams, gal bankų... Pagaliau šį tą tarytum ir suvokėm. Čia buvo kažkokie loterijos popieriai - siūlė lošti ir išlošti. Išlošti buvo galima milijoną dolerių ar svarų sterlingų, labai brangią automašiną ir dar kažką. Tik reikėjo kažkur sumokėti kažkokius pinigus ar dar kažką padaryti. Viskas buvo išdėstyta, nurodyta, papasakota angliškai. Knietėjo susirasti gerą vertėją ir viską nuosekliai išsiversti, bet to nepadariau. Abejojau, ar piniginius dokumentus ir išsivertęs galėsiu kaip reikiant suprasti. Be to, sūnus iš darbo grįžęs pasakė, jog jų redakcijoje vienas darbuotojas tokį pat laišką gavo ir jau nebe pirmą. Tada storąjį voką ir padėjau į stalčių. Vėliau ir aš gavau kitą, o paskui ir dar kitą laišką. Jie buvo panašūs į pirmąjį, tik išlošti siūlomi daiktai buvo kiti. Ir paskutinieji du paskui pirmąjį į stalčių nukeliavo. Visi liko nesuvokti, kaip reikia neišstudijuoti. Dėl to ir šiokios tokios mąstymo bėdos prasidėjo. Kokios ten bėdos - abejonės, netikrumas - o gal ir iš tikrųjų ten kas nors rimta buvo?.. Vėl grįžti prie laiškų prasmės nebebuvo, nes juose buvo pasakyta, kas iki kokios datos privalėjo būti atlikta. Prasidėjo graužatis, kuri ir dabar nesibaigia - kodėl aš tų laiškų nė vieno kaip reikia neišnagrinėjau. Gal iš tikrųjų kuriame nors iš jų buvo mano laimė? Lindo galvon iš jau minėtos P. Kumerio knygos vienas įvykis: "Kai ji kitą rytą karštai prašė savo pasąmonės rasti kokią nors išeitį iš keblios padėties, sučirškė telefonas. Skambino jos motina ir prašė jos nupirkti vieną konkrečią knygą apie valgių gaminimą. Einančią su ta knyga ją užkalbino vienas loterijos bilietų platintojas. Jis siūlė nusipirkti bent vieną bilietą, sakydamas, kad už vieną markę galima išlošti 10 tūkstančių markių. (...) Nusipirkusi bilietą, iš karto nenorėjo patikėti savo akimis, nes kaip tik jai atiteko pagrindinis loterijos prizas - 10 tūkstančių markių". Nieko daugiau nebelieka, kaip pabaigai papasakoti vieną armėnų pasaką. Ji čia labai tinka, nes be galo gerai viską paaiškina.

Gyveno kartą didelis bėdžius. Niekas jam nesisekė, net gyventi. Per dienas vargu galavosi. Ir nutarė šis Dievo tvarinys eiti pas Viešpatį ir pasiteirauti, kodėl jam taip nesiseka. Kaip tarė, taip ir padarė.

Eidamas pakeliui sutiko vilką. Tas ir paprašė, kad Dievo ir jo reikalu pasiteirautų, nes per dienas lakstąs po kalnus, o nieko ėdamo negalįs nutverti. Jau perkaręs, bėgant net kaulai baršką. Paskui tas bėdžius priėjęs obelį. Ši taip pat paprašė dėl jos bėdų pasiteirauti, nes auganti ant upės kranto, o trūkstanti vandens ir džiūstanti. Dar pakeliui eidamas sutiko jauną gražią merginą. Gražuolė taip pat skundėsi vargais ir prašė paklausti, ką jai daryti, kad jos vargai pasibaigtų.

Dievas išklausė vargstantį savo tvarinį ir pasakė: "Eik namo - būsi laimingas ir turtingas." Bėdžius apsidžiaugė ir išėjo. Grįždamas jis vėl sutiko aną merginą, kuri paklausė, kaip jam sekėsi ir ką Dievas jai pataręs. "Dievas pasakė, kad tau reikia už pirmo sutikto vyro ištekėti, ir visi vargai pasibaigsią." Mergina puolė bėdžiui ant kaklo ir ėmė maldauti, kad ją vestų. Tas atstūmė merginą sakydamas: "Viešpats liepė man eiti namo ir aš būsiąs laimingas ir turtingas." Dabar didysis bėdžius priėjo obelį, o ta jo taip pat klausė, ką Dievas dėl jos pasakęs. "Viešpats sakė, kad po tavo šaknimis yra didžiulis lobis. Kaip tik jis ir neleidžia tavo šaknims vandenį pasiekti." Obelis ėmė prašyti: "Žmogau, iškask tą lobį, ir tu būsi turtingas, ir aš vandenį pasieksiu." Bėdžius tik numojo ranka sakydamas tą patį: "Man liepė eiti namo, ir aš būsiąs laimingas ir turtingas." Pagaliau beeidamas susitiko ir vilką. Tas kaip ir aniedvi pasiteiravo, ką Dievas jam daryti pataręs. "Tau sakė sudraskyti patį didžiausią pasaulyje kvailį, kai jį sutiksi, tada tavo bėdos ir pasibaigs." Vilkas čiupo bėdžių ir surijo. Tokia tat ir pasakos, ir rašinio pabaiga...

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]