PARODOS

Henrikas STUKAS

PARODOJE DISKUSIJŲ NETRŪKO

Spalio 19 dieną Vilniuje, Radvilų rūmuose, atidaryta paroda "Liečiu - matau". Ši paroda veikia jau visą mėnesį. Ją nuolat lanko neregių bei silpnaregių ekskursijos. Mūsų sąjungos nariai turi retą galimybę susipažinti su žymiausių tarpukario Lietuvos dailininkų kūryba. Neregiams pristatoma vienuolika darbų: Adomo Galdiko "Natiurmortas su liaudies skulptūrėlėmis", Justino Vienožinskio "Lietinga diena", Vlado Eidukevičiaus "Kauno vaizdas nuo meno mokyklos", Antano Samuolio "Baltoji obelis" ir "Moteris su vaiku", Antano Gudaičio "Šv. Mykolas arkangelas. Natiurmortas su statulėle" bei "Žvejų valtys", Vytauto Kairiūkščio "Sėdinti moteris" ir "Gėlių pardavėja", Vlado Drėmos "Stiklius" bei "Dailininkas".

Kiekvienas, apsilankęs šioje parodoje, turi savo nuomonę. Vieni parodą "Liečiu - matau" giria, kiti vertina atsargiau, treti teigia, jog tokios modernios parodos "neišprususiems akliesiems" - per ankstyvas žingsnis. Plačiau apie šio meninio projekto idėją ir pačią parodą sutiko papasakoti parodą kūrę dailininkai.

Paroda jaunųjų menininkų akimis

2003 metais buvo suburta kūrybinė menininkų grupė, kėlusi tikslą pritaikyti neregiams paveikslus. Jauniesiems menininkams tai buvo pirmasis bandymas prisiliesti prie neregių pasaulio ir klasikų darbų. Daugelis nežinojo, kaip supažindinti regėjimo netekusį žmogų su eksponuojamais meno darbais. Parodai pasirinktų paveikslų originalai buvo sukurti įvairiais stiliais, buvo pasirinkti menininkai, savaip matantys ir interpretuojantys tikrovę. Pasak Lietuvos dailės muziejaus Meno pažinimo centro vadovės Nidetos Jarockienės: "Mums, taktilinių objektų autoriams, tokia specifinė paroda buvo nelengva užduotis. Su menininkais ilgai diskutavome, kokius darbus pasirinkti. Į šią parodą atrinkome tikrai žinomus dailininkus. Jų atliktų darbų technika labai įvairi ir specifinė. Mūsų tikslas buvo perteikti visus jausmus, visas paveiksluose vyraujančias nuotaikas. Šią parodą kūrėme labai ilgai. Ji iš visų menininkų pareikalavo daug laiko bei neribotos fantazijos. Menininkai mėgino derinti įvairius dalykus: liečiamąjį vaizdą, natūralias medžiagas (smėlį, molį, stiklą, metalą, audinius ir t.t.), garsus ir netgi dokumentinius kadrus. Kalbu apie Vlado Eidukevičiaus paveikslą "Kauno vaizdas nuo meno mokyklos". Prie paveikslo yra rodomas 1930 metais sukurtas dokumentinis filmas apie Kauno miestą. Taip pat prie šio paveikslo skamba to laikmečio muzika. Antano Gudaičio darbams parinkome ne tik garsą. Prie paveikslo "Žvejų valtys" girdėti Kuršių marių ošimas, o prie paveikslo "Šv. Mykolas arkangelas" padėta dėžutė su samanomis ir valerijono šaknimis. Tai paveikslo kvapų savotiškas perteikimas. Paveiksle matome liaudies meistro išdrožtą angelą su ilga dūda dešinėje ir knyga kairėje rankoje. Už jo matyti ryškiai mėlynas vazonas su išsikerojusiu augalu. Dar giliau - raudona draperija. Manau, ši paroda pasisekė. Ji sulaukė didelio atgarsio. Tikiuosi, ateityje paroda plėsis. Bus sukurta daugiau neregiams pritaikytų paveikslų".

Jauni menininkai, kurdami paveikslų maketus, ieškojo meno kūrinio idėjos. Jie interpretavo. Kai kurie negalėjo paaiškinti, kodėl būtent ši, o ne kita idėja buvo pasirinkta. Dailininkė Rūta Katiliūtė neregiams pritaikė V. Kairiūkščio paveikslą "Sėdinti moteris". Šis paveikslas nutapytas kubizmo ir konstruktyvizmo stiliumi. Sėdinčios moters figūra suskaidyta į keletą geometrinių elementų. Centre akcentuojamas gelsvos spalvos liemuo. Geometriškomis mėlynos, žalios, violetinės, rudos spalvos plokštumomis tarytum lipdoma moters figūra. Rūta Katiliūtė sukonstravo iš fanerinių plokščių reljefišką objektą, padedantį suprasti, kas yra kubistinė tapyba. "Prieš šį projektą esu domėjusis kurčiaisiais. Neregius pažinau mažiau. Mane visada traukė tai, kas mene nelengvai perteikiama. Šis projektas tai atitinka. Paveikslą išsirinkau pati. V. Kairiūkštis - vienas mėgstamiausių lietuvių tapytojų. Pritaikydama neregiams paveikslą "Sėdinti moteris" vadovavausi intuicija ir meile. Ir aš žinau, ką reiškia tamsa! Mano darbo idėja yra ta, kad liesdami paveikslą neregiai suvoktų - šis tapytojas yra racionalus ir griežtas. Jis tapo aiškiai, apibrėžtai, kietais potėpiais. Makete daug spalvų, jos nėra atsitiktinės - jos skirtos silpnaregiams. Kartoną pasirinkau irgi sąmoningai - tikrieji kubistai savo darbams naudojo būtent kartoną. Iš jo gamino koliažus," - pasakojo tapytoja Rūta Katiliūtė.

Vilniaus dailės akademijos freskos ir mozaikos specialybės studentas Eikantas Pakalka kitaip interpretavo paveikslą "Sėdinti moteris". Menininko nuomone, geriau suvokti šį kūrinį padeda išdrožta sėdinčios moters skulptūra. Tai nereali moteris. Ją galima išardyti ir sudėti. "Gavęs pasiūlymą neilgai svarsčiau. Man buvo įdomu paveikslą iš dviejų plokštumų perkelti į tris. Pasirinkau centrinę šio darbo figūrą - moterį. Moters figūrą šiek tiek padidinau. Taip pasielgiau todėl, kad didesnius objektus neregiams lengviau apčiupinėti. Spalvinį paveikslo koloritą išsaugojau. Skulptūros spalvos tokios kaip ir paveikslo. Viliuosi, jog šis pamėginimas nebus paskutinis," - teigė Dailės akademijos studentas E. Pakalka.

Stiklo menininkė Vaida Andrašiūnaitė pasirinko du Vlado Drėmos darbus: "Stiklius" ir "Dailininkas". Paveikslas "Stiklius" - tai ryškus kubistinės tapybos pavyzdys. Jame pavaizduota gunktelėjusio vyro, nešančio dėžę su stiklais, figūra. Pats paveikslo pavadinimas pakuždėjo jaunai menininkei, kokią medžiagą pasirinkti savo kuriamam objektui - tai įvairus stiklas. Vaida Andrašiūnaitė pasakojo: "Gyvenime su regos negalia turinčiais žmonėmis neteko bendrauti. Juos matydavau einančius miesto gatvėmis. Prieš perteikdama V. Drėmos paveikslus ilgai galvojau, kaip man padaryti, kad neregys čiuopdamas be didesnio vargo suvoktų paveikslo esmę. Pasirinkau man labiausiai priimtiną medžiagą - stiklą. Stiklas įvairaus storio. Paveikslo autorius, pats to nežinodamas, palengvino man užduotį, nes jo tapyba yra stilizuota bei realistinė. Darydama V. Drėmos "Stikliaus" maketą griežtai laikiausi paveikslo dydžio bei formų. Net drobėje esantį užrašą nukopijavau, kurį užsimerkusi liesdama pirštais galiu perskaityti".

Neregių vertinimai

N. Jarockienė teigė, jog ruošiant šią parodą buvo konsultuojamasi su neregiais. Parodos kūrėjams daugiausia talkino, juos ekspertavo Alvydas Valenta. Neregys poetas teigia: "Žodis "ekspertas" čia tikrai per daug skambus. Menininkai patys rinkosi paveikslus, medžiagą jų taktiliniams maketams, patys sprendė, kaip tie maketai turėtų atrodyti. Mano "ekspertystė" apsiribojo daugiau detalėmis: kad taktiliniai paveikslai nebūtų pernelyg dideli arba, priešingai, labai maži, kad juose vaizduojami objektai nebūtų pernelyg smulkūs, kad pirštais būtų galima apčiuopti išraižytas linijas ir pan. Būtent dėl tokios pagalbos parodos negaliu nei girti, nei peikti. Jeigu girsiu, bus nesąžininga, jeigu kritikuosiu - o ką tada pats veikiau? Manau, kad paroda, beje, kaip ir kiekvienas reiškinys, turi ir silpnų, ir stiprių pusių. Parodos stiprybė pirmiausia yra autorių drąsa ir noras meno pasaulį priartinti prie neregių, antra - medžiagų, iš kurių buvo gaminami taktiliniai paveikslai, gausumas ir trečia - plačios improvizacijos galimybės: audimas, drožyba, keramika, stiklo raižyba. Ko trūko parodoje? Bent man - per mažai eksponatų. Nėra su kuo palyginti, nėra minties judėjimo "nuo... iki". Kai kurie taktilinių paveikslų kūrėjai savo kūrinius turbūt labai gerai matė vidiniu regėjimu, bet šito ne visada užtenka. Reikia šiek tiek pažinti ir neregio pasaulį. Štai S. Blažiūnaitė išaudė labai įdomų gobeleną, bet jame esančios moters beveik neįmanoma pirštais atpažinti. Autorė, pasirinkusi tokį vaizdavimo būdą, yra savaip teisi, nes ir pačiame paveiksle, kaip man pasakojo, ta moteris yra neryški, tarytum kokia dėmė (fovizmo įtaka). Tačiau nematantis žmogus to nežino: gobelene ieško moters pavidalo ir nusivilia jo neradęs... Labai nuliūsčiau, jeigu po metų ar dvejų šioje tikrai įdomioje parodoje ir liktų tik tie vienuolika taktilinių paveikslų. Galbūt daugiau iečių reikėtų sulaužyti diskutuojant, kokius paveikslus akliesiems reikėtų perteikti, galbūt, kaip Paul Zesanne atveju, reikėtų rinktis labiau "daiktiškesnius" kūrinius?"

Parodą aplankęs Saulius Plepys teigė: "Menu domiuosi ne pirmus metus. Šia tema daug skaitau. Manau, pagrindinis meno uždavinys - sužadinti žmogaus emocijas. Vertinu jaunuosius menininkus už mėginimą perteikti paveikslų nuotaiką mums - neregiams. Esu įsitikinęs, jog tai padaryti neįmanoma. Ieškau paralelių su kurčiais žmonėmis. Kaip jiems galima perteikti muziką? Neregių meniniam suvokimui ugdyti labiausiai tiktų skulptūros. Jas neregys puikiai suvokia. Kalbant apie šią parodą mane apninka dvejopa nuotaika. Kai kurių lytėtų paveikslų maketų nesupratau. Jeigu šalia nebūtų buvę reginčiojo, tikrai nepasakyčiau, kas makete yra pavaizduota. Kiti maketai labiau vykę. Juose be vargo galėjau pasakyti, kas vaizduojama".

Alvydas Tamošaitis parodą "Liečiu - matau" komentavo savaip: "Iš visų parodoje eksponuojamų paveikslų maketų galiu išskirti tris: "Sėdinti moteris", "Stiklius" bei "Žvejų valtys". Ypač patiko "Žvejų valtys". Galima buvo apčiupinėti ne tik paveikslą, bet šalia esančio žvejo laivelio maketą. Jis aktualus neregiams, kurie niekad nematė dienos šviesos. Kasdieniame gyvenime valties neapčiupinėsi. Gali susipažinti tik su kai kuriais jos fragmentais. O čia reta proga pačiupinėti visą, nors ir keliasdešimt kartų sumažintą. "Stiklius" - labai emocingas paveikslas. Čiuopdamas stiklo faktūrą, stačius jo kampus, dideliais žingsniais žygiuojančio stikliaus figūrą, įsivaizdavau, jog stiklius susikūprinęs ir rėkte rėkia: nelieskite manęs, aš nešu pavojingą krovinį! Paveikslų maketų, pagamintų iš pagalvėlių ir siūlų, nesupratau. Juos labai sunku čiupinėti. Apčiuopti linijų, figūrų beveik neįmanoma. Nesu didelis dailės žinovas. Mąstau praktiškai. Kiekvienas dailininkas tikrovę mato savaip. Neregiui ir taip sunku suvokti realų vaizdą, ką jau kalbėti apie dailininko fantaziją. Gal būtų prasminga pateikti, pavyzdžiui, realų sėdinčios moters vaizdą ir tą patį objektą tik dailininko akimis? Paroda tikrai įdomi. Ji man labiau patiko negu prieš tai buvusios."

Jeigu jus suintrigavo šios išsakytos neregių mintys ir norite aplankyti parodą, bet neturite galimybės atvykti į Vilnių, nenusiminkite - ateityje planuojama šią parodą eksponuoti didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Nuo lapkričio 18 iki gruodžio 18 d. ši paroda veiks Panevėžyje.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]