RENGINIAI

Augustinas ROTUNDAS

ŠURMULINGA IR ĮVAIRIASPALVĖ

Velnių veidais balionai per linksmą dangų čiuožia,

Klarnetas imituoja čigoniškus gaidžius.

Išgerk ugnies ąsotį, nuskink vaškinę rožę,

Griebk už plaukų žirafą, ir šokit per medžius.

Henrikas Radauskas "Mugė"

Rugsėjo 16-oji buvo truputį saulėta, gerokai vėjuota, mažumėlę lietinga - trumpiau sakant, spalvinga ir nenuobodi. Dar spalvingesnė tądien buvo Vilniaus Katedros aikštė: pėsti ir važiuoti, judantys savo kojomis ir sėdintys vežimėliuose, gerai matantys ir visiškai nematantys nuo pat ryto traukė aikštės link: dainavo, muzikavo, prekiavo arba nedarė nė vieno iš trijų anksčiau išvardintų dalykų, o tik bendravo, lankė pažįstamus ir mielai šnekučiavosi su nepažįstamais. Priešingai nei per olimpines krepšinio transliacijas, apsieita be nesusipratimų ir tvarkos pažeidimų, todėl, atrodo, Bažnyčios hierarchų šis žmonių knibždėlynas ir jų keliamas šurmulys pačioje sakrališkiausioje Lietuvos vietoje nesupykdė. Bet, užuot daugiažodžiavę, eikime prie reikalo! Rugsėjo 16 dieną Vilniuje, Katedros aikštėje, vyko neįgaliųjų šventė "Tau, Vilniau". Tai buvo vienas iš "Sostinės dienų" renginių. Šventės iniciatoriai - Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Lietuvos invalidų reikalų taryba. Patį renginį organizavo Lietuvos specialiosios kūrybos draugija "Guboja". Organizatoriai renginį įvardijo gana įdomiai: ir kaip mugę-parodą, ir kaip koncertą - respublikinę šventę. Kitaip sakant, spalvinga puokštė neįgaliesiems ar didelė triukšminga medžioklė, kurioje vienu šūviu norima kelis zuikius pakloti. Už puokštę - ačiū! O medžioklėje kaip medžioklėje - gali pasisekti, gali ir nepasisekti. Tikimybė, kad pasiseks, kai vienu šūviu tik vieną zuikį taikaisi nudėti, šiek tiek didesnė, negu tikimybė vienu pykštelėjimu kelis ilgaausius pakloti. Šiais ir panašiais pasvarstymais visiškai nenorime sumenkinti šventės reikšmės ar darbo, kurį atliko jos organizatoriai. Dažnai renginio įvairiapusiškumas išeina tik į gera! Jeigu kas nors ir kelia abejonių, tai kelių tikslų siekimas iškart, užuot susikoncentravus į kurį vieną ar pagrindinį. Bet grįžkime į rugsėjo 16-ąją, į Katedros aikštę. Neįgaliųjų organizacijos, reabilitacijos bei dienos centrai šventėje galėjo pristatyti savo amatininkų gaminius, pakoncertuoti, kitų pasiklausyti. Šventėje dalyvavo daugiau nei pusantro tūkstančio neįgalių žmonių, kaip skelbiama Lietuvos invalidų reikalų tarybos tinklalapyje - per šimtą negalios žmonių organizacijų, reabilitacijos, dienos centrų, mokymo įstaigų. Prie šventės organizavimo prisidėjo ir Krašto apsaugos ministerija. Visus išalkusius kareiviai čia pat, aikštėje, vaišino kareiviška koše. Jie ir tvarką pačioje mugėje palaikė, padėjo statyti sceną, pastoges amatininkams, neįgaliesiems susidoroti su iškylančiais sunkumais. O jų, nors nedidelių, "lokalių", žiūrėk, vis imdavo ir atsirasdavo. Kaip jau sakėme, rugsėjo 16-oji buvo įnoringa ir permaininga: švietė saulė, lijo, išdaigas krėtė vietoje nenustygstantis vėjas. Kartais jis įsismagindavo visai rimtai ir tada padangtės, po kuriomis glaudėsi mugės dalyviai, imdavo kilnotis, plevėsuoti lyg didelio paukščio sparnai arba net bandydavo griūti ir tada jas reikėdavo stipriai įsiręžus laikyti. O vėjas, tarytum šito ir telaukęs, įsisukdavo dar labiau. Tai šen, tai ten imdavo garsiai lūžinėti ploni karkasiniai aliuminio (ar gal kitokio metalo) vamzdeliai ir dzingsėdami, barškėdami, ritinėdamiesi po aikštės grindinį, nuolat primindavo, koks netvarus ir efemeriškas yra žmogaus rankų sukurtas pasaulis. Uolūs kareiviukai "avariją" tuojau likviduodavo, bet vis tiek dienos pabaigoje aikštė šiek tiek priminė audros aplamdytą burinį laivą ar paskubomis besievakuojančią stovyklą. Tad ateityje panašių mugių ar švenčių organizatoriams reikėtų nepamiršti, kad kiekviena šventė susideda iš daugelio tarytum ir smulkmenų ne smulkmenų: nuo vizijos, įdomios ar bent patrauklios programos sudarymo, iki pastogės pastatymo ir jos kuoliukų (ar vamzdelių) tvirtumo bei atsparumo gamtos išdaigoms. Bet gana apie tuos vamzdelius - yra ir svarbesnių dalykų.

Akliesiems šventėje atstovavo Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB), Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centras bei kai kurių rajonų - Kėdainių, Jonavos, Tauragės, Kelmės - LASS organizacijos. Taip pat koncertavo A. Jonyno mokyklos mokiniai ir Lietuvos aklųjų choras "Vilnius". Dienos pabaigoje, jau pasibaigus mugei, su Lietuvos kariuomenės garbės sargybos pučiamųjų instrumentų orkestru "Vilnius" atliko kelis lietuvių autorių kūrinius - tai buvo lyg ir baigiamasis šventės akcentas, jos vainikavimas. LAB mugėje prekiavo savo išleistomis knygomis ir, reikia pasakyti, gana sėkmingai. Žmonės ypač domėjosi - vieni tik apžiūrinėjo, o kiti ir pirko - LAB išleistus garsinius leidinius kompaktinėse plokštelėse. Parduota po keletą A. Jonyno, P. Četkausko kompaktinių plokštelių, aklųjų autorių knygų. Žinoma, LAB leidžiamos knygos nepretenduoja į bestselerius, todėl nei kilometrinių, nei perpus mažesnių eilių prie jų nesusidarydavo, vis dėlto žmonės sustodavo, pasklaidydavo, domėjosi, klausinėjo, o ne vienas kokią nors knygą imdavo ir nusipirkdavo. Tie, kurie susidomėdavo vienu ar kitu garsiniu leidiniu, galėdavo jo čia pat paklausyti - mat bibliotekos darbuotojai į mugę buvo pasiėmę ir kompaktinių plokštelių grotuvą. Taigi paroda-mugė, koncertas - respublikinė šventė, bent jau Lietuvos aklųjų bibliotekai, nebuvo tuščia. Parduota keliolika leidinių, pasireklamuota, pademonstruotos naujausios technologijos, padedančios akliesiems bendrauti su knyga.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]