NEREGYS IR VISUOMENĖ

Augustinas ROTUNDAS

KLAUSYTIS IR MATYTI


Žinojome, tiesą sakant, labai nedaug: birželio 18 dieną Amerikos centre kažkoks "amerikonas" kažką pasakos apie meno prieinamumą neįgaliesiems - esame ten laukiami. Štai ir viskas!

Taigi birželio 18-oji, Amerikos centras. Tasai "amerikonas" pasirodė besąs labai malonus ir inteligentiškas žmogus - Joel Snyder. J. Snyder yra Vašingtono teatro veteranas, JAV nacionalinio titravimo instituto direktorius, vienas iš kompanijos "Audiodescription" bendradarbių. Jau pats kompanijos pavadinimas - liet. "garsinis aprašymas" - tiesiogiai nurodo jos veiklos sritį: kompanija rengia garsinius televizijos, kino filmų, teatro spektaklių komentarus, o pats J. Snyder yra didelis tokių komentarų entuziastas.

Garsinis komentavimas pirmiausia skirtas akliesiems, tačiau jis labai praverčia ir namų šeimininkėms, mokymosi sunkumų turintiems mokiniams. Dar kartą pasitvirtino sena tiesa: kas naudinga akliesiems, dažniausiai nekenkia ir regintiesiems.

Svečias supažindino su pagrindiniais garsinio komentavimo principais, pateikė pavyzdžių. Žmonėms, Lietuvoje susidomėjusiems garsiniu komentavimu, J. Snyder siūlo surengti specialius mokymo kursus. Tą dieną svečias iš Amerikos susitiko ir šiuos dalykus aptarė su Kultūros ministerijos atstovais.

"Audiokomentavimas, - sakė J. Snyder, - tai žodžiais nusakomas vaizdas. Tai literatūrinė kino filmo ar kito panašaus kūrinio forma - tam tikros rūšies vaikų poezija." Žodžiai turi būti labai išraiškingi ir tikslūs. Svečias pateikė pavyzdį apie vaikiškoje knygelėje nupieštą raudoną kamuolį: "Vaikui neužtenka pasakyti, kad knygelėje jis mato kamuolį, kad šis kamuolys yra raudonas. Kamuolį galima apibūdinti, pavyzdžiui, taip: šis kamuolys yra raudonas kaip ugnis, apvalus kaip saulė ir linksmas kaip tu...". Garsinis komentaras akliesiems padeda įsivaizduoti, kas vyksta ekrane ar scenoje, regintiesiems - lavinti kalbinius sugebėjimus.

Susitikime su neįgaliųjų organizacijų atstovais svečias kalbėjo ne tik apie garsinį komentarą, jo teikiamą naudą bei malonumus, bet ir apskritai apie meno vertybių, muziejų neįgaliems žmonėms prieinamumą. Galime tik pasidžiaugti, kad Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga šia kryptimi jau dirba, kad pamažu mums atsiveria muziejų durys. Tad galbūt netrukus per televiziją ar kino teatruose galėsime "žiūrėti" ir "Titaniką" ar kurį kitą publikos pamėgtą filmą. Su kino teatrais yra kiek kitaip nei su televizija: komentatorius gauna mikrofoną, komentaro reikalingas žmogus - ausinę ir gali klausytis. Kad galėtume komentaru mėgautis žiūrėdami filmus per televiziją, reikalinga viena svarbi sąlyga - televizija turi būti skaitmeninė. Lietuva kol kas dar žiūri neskaitmeninę televiziją. Planų pereiti prie skaitmeninės yra: birželio viduryje per įvairių televizijos kanalų transliuojamas žinias buvo skelbiama, kad pirmoji prie skaitmeninių technologijų žada pereiti Klaipėdos regioninė televizija. Tačiau čia reikalą turime ne tik su technologinėmis naujovėmis: mat atrodo, kad, atsiradus skaitmeninėms televizijoms, gali atsirasti ir nauji "televizoriaus" mokesčiai. O tai jau politika! Vienaip nauji mokesčiai veikia politinį klimatą prieš rinkimus, kitaip - po rinkimų ir pan. Bet tai, aišku, tik prielaidos. O mes norėdami, kaip ir regintieji, žiūrėti per televiziją transliuojamus filmus, turime ruoštis jau dabar: rengti projektus, ieškoti šiai idėjai pritariančių entuziastų, rengti garsinio komentavimo specialistus. Prie viso to, kas pasakyta, galėtume tik pridurti, kad daugelio Vakarų valstybių aklieji jau gali klausytis per televiziją rodomų kino filmų garsinio komentaro. Štai vokiečiai žurnale "Die Gegenwart" nuolat skelbia tokių filmų sąrašus.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]