SEMINARAI, KONFERENCIJOS

Ramunė ŽARŽOJUTĖ

APIE ĮSTATYMUS IR DISKRIMINACIJĄ

Lietuvos Respublikos įstatymai vis labiau keičiasi mūsų, aklųjų ir silpnaregių, naudai. Deja, vis dar mažai žinome apie savo ir savo artimųjų galimybes gauti pinigines pašalpas ar kitas su negalia susijusias lengvatas. Dėl to birželio 25-27 dienomis Birštone vykęs teisės seminaras jaunimui buvo ypač aktualus.

Organizatoriai (LASS centro taryba), rengdami seminaro programą, bendradarbiavo su jaunimo organizacija LAISA (Lietuvos aklųjų inovacininkų sąjunga). Pastaroji, apklaususi savo narius, pateikė jaunimo pageidavimus, kas turėtų būti aptarta seminaruose, bei dalyvių sąrašą. Penktadienio pavakare į Birštono irklavimo bazę atvyko 15 jaunų žmonių iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos.

Šeštadienį daugiausia laiko buvo skirta diskriminacijos problemai nagrinėti. Paskaitas ir diskusijas šia tema vedė teisės mokslų daktarė Giedrė Lastauskienė, ne pirmus metus tyrinėjanti neįgaliųjų teisinę padėtį. Didžiausias dėmesys šiame darbe buvo skiriamas ne įstatymams, o pačiai diskriminacijos sampratai. Žodis "diskriminacija" (lot. - atskyrimas) skamba negatyviai. Atskirti - tolygu nubausti. Pavyzdžiui, mes esame diskriminuojami, kai negalime perskaityti autobusų tvarkaraščio, įsidarbinti lygiomis teisėmis su reginčiaisiais ir pan. Ši diskriminacijos pusė visiems puikiai pažįstama. Tačiau diskriminacija gali būti ir pozityvi - pavyzdžiui, neįgalieji pigiau važinėja viešuoju transportu (taip jie yra išskiriami iš "pilkosios masės", kuri moka brangiau).

Visa tai verčia susimąstyti: norime mes būti diskriminuojami (išskiriami) ar ne. Iš patirties galiu pasakyti, kad visi nori pozityvios diskriminacijos, ir nė vienas - negatyvios. O juk "visuomenė visiems" remiasi lygiateisiškumo ir lygiavertiškumo principu - vadinasi, nė viena grupė neturi būti išskiriama. Pirmasis seminare iškilęs klausimas: ar mes tikrai norime būti lygūs su kitais (nediskriminuojami)?

Atsakymu į šį klausimą galėtų būti kita daktarės G. Lastauskienės gvildenta tema - apie teises ir pareigas. Didžiąją laiko dalį mes kovojame dėl savo teisių - kuo didesnės invalidumo šalpos, pinigų skaitovui samdyti, galimybės nemokamai gauti kompensacines priemones. Siekiame, kad į aukštąsias mokyklas mus priimtų ne konkurso tvarka, kad gautume legvatų mokydamiesi, o baigę iškart įsidarbintume. O jei darbo rasti nepavyksta - LASS blogai dirba. Iš tiesų teisiškai sveikoje visuomenėje už kiekvieną teisę mokama pareiga - gaudami atlyginimą, žmonės moka mokesčius, norėdami įstoti į universitetą, turi ilgai mokytis, ieškodami darbo, turi gebėti save pateikti ir įveikti dešimtis konkurentų. Vien vaikai neturi pareigų - tik teises. Pareigas už juos atlieka tėvai. Ir mes, kaip vaikai, visko norime už dyką, ir visko - kuo daugiau. Iš čia kyla antrasis klausimas: ar mes vis dar norime turėti tik teises - ir jokių pareigų?

Antrąją seminaro dieną teisininkas Giedrius Stoškus pristatė įstatymuose numatytas lengvatas, taikomas akliesiems ir silpnaregiams. Nepaisant to, kad visus labai sudominusiai teisininko paskaitai buvo skirta pusantros valandos, įstatymuose, išmokose ir pašalpose vis dar liko daugybė neaiškumų bei painiavos. Seminaro dalyviai pageidavo, kad teisininko konsultacija akliesiems ir silpnaregiams būtų nuolatinė paslauga. Jau pasibaigus seminarui, LASS centro tarybos nariai Sigitas Armonas ir Sigitas Bilevičius pažadėjo šią problemą vienaip ar kitaip išspręsti.

Geram seminarui būtina ne tik teorija, bet ir praktika. Pastarosios Birštone taip pat netrūko. Seminaro dalyviai turėjo puikią progą susipažinti su projektų rengimo ir teikimo specifika. Visi penkiolika žmonių atsitiktinai buvo suskirstyti į tris grupes: pirmoji ir antroji grupė turėjo kuo geriau pateikti savo projektus, o trečioji atliko fondo, skiriančio arba neskiriančio pinigus, vaidmenį. Greit tarp "fondo" ir "pareiškėjų" kilo smarkios diskusijos, kurioms vos pakako skirto laiko. Kaip visada laimėjo draugystė: menamus pinigus gavo abu projektai. Tiesa, ne tiek daug, kiek užsiprašė.

Vienas iš sekmadieninių užsiėmimų vadinosi "LASS vizija ir jos pagrindimas". Tačiau viziją sukurti sunku, kai nėra pakankamai aiški realybė: ne visi seminaro dalyviai suprato LASS struktūrą, valdymą, centro tarybos funkcijas ir atsakomybę. Daugiausia jaunimas kalbėjo apie informacijos prieinamumą akliesiems bei silpnaregiams. Belieka pasidžiaugti, kad šią problemą LAISA nariai bent iš dalies išsprendė: jie sukūrė elektroninę konferenciją, prie kurios galės prisijungti visi norintys (viena nedidelė kliūtis - reikia turėti kompiuterį, todėl tolimesnių rajonų ir kaimų jaunimas vis dar lieka "be ryšio").

Seminaras baigėsi. Jaunimas iš jo išsivežė informaciją, patirtį ir naujų klausimų sau ir kitiems. Atsakymus į juos dar reikės rasti.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]