IŠ KELIONIŲ SUGRĮŽUS

 

AR ĮMANOMA "APČIUPINĖTI" BERLYNĄ?


Liepos 1 - 5 dienomis grupė regėjimo negalią turinčių žmonių lankėsi Vokietijos sostinėje Berlyne. Ši kelionė - tai ilgalaikio tęstinio projekto "Pažinti meną pojūčiais" viena iš sudedamųjų dalių. Apie kelionę ir joje patirtus įspūdžius kalbasi du "Mūsų žodžio" žurnalistai Alvydas Valenta ir Henrikas Stukas. Alvydas nemato visiškai, Henrikas - labai silpnai.

Varšuvoje prie Karalių rūmų maketo

H. S. Alvydai, keliauji jau nebe pirmą kartą, kokius tu patiri įspūdžius keliaudamas autobusu, na, tarkime, kad ir per Lenkiją?

A. V. Truputį daugiau nei prieš metus, grįždamas iš Paryžiaus, daviau sau žodį niekur nekeliauti, jeigu reikės važiuoti per Lenkiją. Tačiau per metus šitą pačiam sau duotą pasižadėjimą spėjau užmiršti ir vėl išvažiavau - šįsyk į Berlyną. Žinoma, kai nematai, kas už lango, pernelyg didelio skirtumo, ar tu švilptum Vokietijos greitkeliu ar judėtum vingiuotais ir siaurais Lenkijos keliais, atrodo, nėra. Vis tiek autobuse, vis tiek sėdi ir lauki. Bet toks įspūdis nėra visiškai teisingas: važiuojant tais siaurais ir vingiuotais Lenkijos keliais, apima nuobodulys, įsiskausta galva ir pradedi norėti kuo greičiau grįžti namo.

H. S. Važiuodamas per Lenkiją sau pačiam atrandu įdomių dalykų: Lenkijoje kiekvienas miestelis turi savą ir nepakartojamą kvapą: vienas kvepia žydinčiais medžiais, kitas - šviežiu silosu, privažiavęs trečią, aiškiai žinai, kad čia kažkas negerai su kanalizacija. Tuos pačius kvapus gali rasti pro šitus miestelius važiuodamas ir po metų, ir po kitų. Dar viena Lenkijos, priešingai nei Lietuvos, kelių ypatybė - jais važiuodamas gali susidaryti neblogą vaizdą apie šalį. Lietuvoje didieji keliai atokiau nuo miestelių, gyvenviečių. Lenkijoje kelias dažnai sutampa su centrine miestelio gatve. Galima susidaryti vaizdą, kaip gyvena žmonės. Nuo Lietuvos - Lenkijos sienos iki Varšuvos gyvenamieji namai, jų architektūra, ūkiai labai primena Lietuvą: yra prabangesnių, yra skurdesnių sodybų. Už Varšuvos jau pasikeičia ir gamtovaizdis, ir architektūra. Žmonės gyvena turtingiau, tvarkingiau: tai matyti iš sodybų, jų sutvarkymo, apželdinimo.

A. V. Kvapams abejingas nesu, bet jie man nesukelia kokių nors gilių asociacijų. Niekada negalėčiau kaip koks Prustas vien pagal kvapų keliamas asociacijas parašyti jokio "Prarasto laiko beieškant". Man daugiau reiškia erdvės - atviros, pusiau atviros, uždaros. Tad aš norėčiau paklausti, ką tu manai apie Berlyno erdves?

H. S. Atsakysiu kiek iš toliau. Įvažiavus į Vokietiją, iškart ta erdvė pasikeičia. Lenkijoje važiuodamas gali matyti, kaip gyvena žmonės, kuo jie verčiasi. Vokietijoje - gyvenvietės, maži miesteliai lieka šone. Keliai atitverti tvoromis. Lenkijoje jos medinės, Vokietijoje - jau betoninės. Nežinau, koks aukštis, bet trys metrai tikrai bus - įspūdis, lyg važiuotum loviu. Dangus priekyje ir betoninės sienos iš šonų. Frazė, kurią dabar pavartosiu, labai jau "išgrota", bet pasijunti kaip kokiose akmeninėse džiunglėse. Bent man susidarė gana slegiantis įspūdis.

A. V. Tai čia, kaip suprantu, važiuojant iki Berlyno. O pats Berlynas?

H. S. Tiesą sakant, tikėjausi visiškai kitokio vaizdo ir kitokių pojūčių. Buvau susidaręs stereotipinį didmiesčio vaizdą: neoninės reklamos, prašmatnūs pastatai, dviaukščiai autobusai, begaliniai kamščiai... Nė vienas iš minėtų vaizdinių nepasitvirtino. Gal todėl, kad buvo vasara ir dar savaitgalis, bet jokių kamščių, jokio didmiesčiui būdingo triukšmo. Į akis krito, kad tai labai žalias miestas: prie namų prisodinta daug medžių, krūmų. Patys namai bent savo išore dažnai niekuo nesiskiria nuo mūsų daugiaaukščių. Bet yra jaukumo įspūdis. Kad ir toks faktas: prie daugiaaukščio namo iškastas nedidelis tvenkinys, apsodintas, padarytas tiltelis - kažkas panašaus į japonišką sodą.

A. V. Bet vaikščiojant po Berlyną pats sakei, kad esama ir kitokių vaizdų?

H. S. Daugelio mūsų sąmonėje likęs vokiečių, kaip labai tvarkingų ir pedantiškų žmonių, stereotipas. Pats įsitikinau, kad anaiptol taip nėra, nes įlipau į šuns š. Tai jau nemažai sako apie miestą, nes ir Vilniuje gali patirti tokį "malonumą". Krito į akis, kad mieste, tiesiog prie pat šaligatvių, auga daug viksvų - Vilniuje jos būtų jau seniai nušienautos. Antra vertus, gal čia toks sumanymas - savotiška egzotika didmiesčio žmonėms. Kalbant apie reklamas, tai Vilniuje jos daug šiuolaikiškesnės ir išradingesnės. Atkreipiau dėmesį į Berlyno garsus: tramvajai kelia savotišką džeržgesį ir neleidžia pamiršti, kad esi didmiestyje. Berlynas gaudžia - tramvajai, mašinos, bet negalima sakyti, kad tas gaudesys būtų labai stiprus ar agresyvus.

A. V. Man Berlynas šiek tiek primena Vilnių - miegamuosius jo rajonus. Ypač vieta, kur gyvenome. Praha yra uždarų ir pusiau uždarų erdvių miestas, Paryžius kaip koks kurmis knisasi į žemę, o Berlynas yra atvirų erdvių miestas. Apskritai bent man susidarė "darbinio miesto" įspūdis. Lyginant su Paryžiumi, nėra žmonių srautų. Gal todėl, kad vasara, kad savaitgalis, niekas niekur neskubėjo.

H. S. Berlyno gatvėse, aikštėse daug skulptūrų - tu jas lietei. Koks susidarė įspūdis? Ar Berlynas, kaip miestas, tavo nuomone, patogus neįgaliesiems?

A. V. Reikia pasakyti, kad į Berlyną mes važiavome ne šiaip sau pabimbinėti, o, kalbant metaforiškai, jį apčiupinėti. Kuo daugiau paliesti - buvo mūsų kelionės tikslas. Susidarė įspūdis, kad Berlyne gana daug įvairiausių skulptūrų - aikštėse, skveruose, tiesiog gatvėse. Bet gal ir Vilniuje jų yra, tik, kai nekeli sau tikslo visa tai paliesti, tai ir neatkreipi dėmesio, negali palyginti. Vilnių irgi kada nors reikėtų imti ir apčiupinėti. Tada būtų galima lyginti.

H. S. Vaikščiodamas po Berlyną atkreipiau dėmesį, kad regėjimo negalios žmonėms jis ne taip jau labai pritaikytas. Na, kad ir garsiniai šviesoforai, nuolydžiai. Tiesą pasakius, girdėjau turbūt tik vieną garsinį šviesoforą.

A. V. Į šaligatvius specialiai nekreipiau dėmesio, bet nepastebėjau, kad jie būtų nelygūs, duobėti ar pan. Kaip pats sakei, vokiečių, kaip ypatingų pedantų, įvaizdis nepasiteisino, bet vis dėlto jie yra pakankamai tvarkingi ir viską, ką daro, matyt, daro tvarkingai. Nepastebėjau didelių pritaikymų, nepastebėjau didelių kliūčių. Dėl šviesoforų - taip, jų beveik negirdėjau. Bet gali būti ir kitas dalykas: pas mus važiuoji troleibusu, ir jeigu langai atidaryti, jeigu troleibuse nėra pernelyg didelio triukšmo, gali girdėti, kaip "čiulba" garsinis šviesoforas. Prahoje, pavyzdžiui, garsiniai šviesoforai skleidžia visai kitokį signalą: ne "čiulba", o tarytum spragsi. Vaikščiodamas po Prahą, tik trečią ar ketvirtą dieną atkreipiau dėmesį, kad tai garsiniai šviesoforai (Prahoje jų tikrai daug). Gali būti, kad ir Berlyno šviesoforai skleidžia kitokį garsą nei Vilniuje, ir mes per tris viešnagės tame mieste dienas į juos tiesiog neatkreipėme dėmesio. Bet tai tik prielaida. O šiaip, sutinku, tas miestas akliesiems nėra koks nors ypatingas, kad galėtume laikyti pavyzdžiu.

H. S. Nuo miesto erdvių pereikime prie muziejų erdvių. Pirmasis muziejus, kurį aplankėme, buvo technikos muziejus. Pats pastatas labai įspūdingas - metalo ir stiklo konstrukcijų derinys, o ant stogo "užtupdytas" natūralaus dydžio lėktuvas. Koks jausmas po šį muziejų vaikštant visiškai nematančiam žmogui?

A. V. Žinoma, nei pastato didingumo, nei juo labiau ant stogo "tupinčio" lėktuvo nematydamas nepajusi. Ypač jeigu muziejuje lankaisi pirmą kartą ir jame praleidi vos dvi ar tris valandas. Koks gali būti jausmas - salės, ir tiek. Na, dar toks įspūdis, kad muziejus įrengtas kažkokiame pramoniniame rajone. Beje, tą dalyką ir pats patvirtinai. Lyg ir susidaro įspūdis, kad vaikščiotum po kažkokią seną didelę gamyklą, tokią, kuri susideda iš kelių korpusų. Tą įspūdį dar sustiprina tramvajų keliamas žvangėjimas.

H. S. Viena patalpa skirta mašinoms. Daugybė įvairiausių, pradedant pačiais seniausiais, modelių. Tačiau mašinos sustatytos viena prie kitos, taip, kad iš šono negali užlįsti ir pasižiūrėti. Bent šiek tiek matantis žmogus tą mašinos vaizdą fiksuoja akimis, o kaip tada, kai vadovaujiesi vien lytėjimo pojūčiu?

A. V. Pirmiausia, matyt, kad technikos muziejus, kokioje šalyje jis bebūtų, yra viena tų vietų, kur nematančiam žmogui galima liesti daugiau nei kokiame kitame muziejuje. Todėl, jeigu kas iš šio mūsų pokalbio skaitytojų sumanytų aplankyti Berlyną, pirmiausia, be abejonės, reikėtų rekomenduoti šį muziejų. Iškart reikėtų ir perspėti: lietimui pritaikytų eksponatų ten nėra daug. Mašinų ekspozicija - viena iš tų, kurias leidžiama liesti. Tiesą sakant, gerokai nustebino, kad mašinos sukimštos viena prie kitos kaip kokios silkės statinėje. Yra dar ir antras aukštas, bet ten estakada, nei užlipsi, nei paliesi. Vis dėlto, liečiant net priekines jų dalis, žibintus, buferius, ištiesus ranką iki pirmųjų durelių, vaizdą galima susidaryti. Antra vertus, mašina ir yra mašina, ne dramblys ir ne dinozauras, jos vaizdinį turi kiekvienas nematantis žmogus. Liesdamas ekspozicijos mašinas, šį vaizdinį pasitikslini ir praturtini: žibintai - integruoti į korpusą ar neintegruoti, buferiai - aukšti ar žemi, pats korpusas - masyvus ar lengvas ir pan.

H. S. Man asmeniškai bene labiausiai patiko dviračių ekspozicija: leido ar neleido, bet mes ten viską lietėme.

A. V. Taip, dviračiai įdomu, bet man labiausiai patiko garvežių ir vagonų ekspozicija. Žinoma, garvežio, kaip ir mašinos, įvaizdį aš turiu, bet vis tiek labai įdomu: gali užlipti, apšniukštinėti atskiras detales, užsikarti vos ne iki garvežio viršaus. Labai įdomūs ir vagonai: uždari, atviri, durelės kaip kokie varteliai, o pats vagonas nelyginant koks vežimaitis. Gaila, laiko nedaug buvo viską iššniukštinėti.

H. S. Antrasis muziejus, kurį aplankėme, buvo Berlyno nacionalinė paveikslų galerija. Tiesą pasakius, ja labiausiai ir nusivyliau - mums ten leido pačiupinėti labai mažai. Kokį tu įspūdį susidarei - kaip bepasakotum, paveikslo negali nupasakoti?

A. V. Matai, paveikslų galerijos visuose miestuose panašios bent jau vienu požymiu - nematančiam žmogui ten beveik nėra ką veikti. Bet tai nereiškia, kad aš esu prieš jas nusistatęs. Į paveikslų galeriją nematančiam žmogui reikia eiti ne su dvidešimties žmonių grupe, bet su moterimi, su kuria galėtum ne tiek šnekėti, kiek tylėti. Na, truputį juokauju, bet iš tikrųjų paveikslų galerijoje, bent man, gera vaikščioti po sales ir tylėti. Šia prasme, lankantis Paryžiuje, Orse muziejus man labiau patiko nei Luvras. Luvras - didelis univermagas, į Orse muziejų eina žmonės, kurie tikrai nori į paveikslus įsižiūrėti, juos studijuoti.

H. S. Tačiau toje galerijoje buvo ir skulptūrų - nieko baisaus nebūtų atsitikę, jeigu būtume jas palietę?

A. V. Kiek suprantu, niekas nenorėjo, liaudiškai kalbant, su kažkokiais ten lietuviais terliotis ir gaišti laiką - štai ir viskas! Dar kartą pasitvirtino sena tiesa: kaip danguje, taip ir ant žemės.

H. S. Bet žmonės, skaitantys vokišką spaudą, sako, kad Vokietijos muziejai akliesiems yra gana svetingi. Bent aš tokio įspūdžio nesusidariau.

A. V. Reikia manyti, kad tai, kas vokiečių spaudoje rašoma apie muziejus, t.y. apie galimybę liesti jų ekspozicijas, nėra iš piršto laužta. Kiek supratau, vokiečiai rengia tam tikras akcijas: iš anksto susitaria su kokio nors muziejaus administracija ir ši tada leidžia akliesiems liesti. Bet tai nereiškia, kad liesti galima visada.

H. S. Paskutinis Berlyne mūsų aplankytas objektas buvo Reichstagas. Tiesą pasakius, įsivaizdavau jį gerokai kitokį: kaip ilgą niūrų gelžbetonio pastatą, tvirtovę ar kažką panašaus. Iš dalies šis vaizdas pasitvirtino, ypač būnant pirmame pastato aukšte. Pakilus į viršų vaizdas pasikeitė. Dar labiau jis pasikeitė užlipus į stiklinį Reichstago kupolą. Koks tau pasirodė Reichstagas?

A. V. Skaitytojams reikia pasakyti, kad to stiklinio kupolo anksčiau nebuvo, jis uždėtas tik po pastato rekonstrukcijos. Pirmuosiuose Reichstago aukštuose mes buvome labai neilgai, todėl kokio nors gilesnio įspūdžio jie negalėjo palikti. Apžvalgos aikštelė - kaip ir visos apžvalgos aikštelės. Kopimas į kupolą - tai jau kas kita: kopiama kupolo viduje į viršų kylančiu serpantinu, aplinkui daug erdvės, balsai, netylantis gausmas. Kažkada seniai skaičiau Hagardo knygą "Montesumos duktė", prieš kelerius metus ją perverčiau dar kartą: man tas Reichstago kupolas kažkuo priminė šitoje knygoje aprašytąją actekų šventyklą. Vingiuoja iš akmenų sukrautas takas, šventyklos viršuje yra aikštelė, aukuras, tuoj tuoj įvyks aukojimas... Aukojimas, žinoma, neįvyko, bet yra ir aikštelę primenanti patalpa, ir dangus virš galvos, ir žvaigždės, kurias galima pusiau atsigulus stebėti pro stiklinį kupolą. Aš taip ir padariau: pusiau atsiguliau, rankomis, kiek galima, daugiau pakėliau akių vokus ir bandžiau žiūrėti. Nors buvo jau vakaras, apie aštunta valanda, ilgai neištvėriau - pradėjo badyti akis. Labai intensyvi šviesa toje "actekų piramidės" viršūnėje.

H. S. Grįždami namo, keletą valandų praleidome Varšuvoje: apžiūrėjome Karalių rūmus. Nežinau, kaip tau, bet man tai buvo viena geriausių šios kelionės ekskursijų. Buvo ir įdomu, ir informatyvu.

A. V. Negalėčiau tiksliai atsakyti, kokį įspūdį Karalių rūmai man paliko. Tai vieta, į kurią reikėtų dar kokius kelis kartus nuvažiuoti, pavaikščioti po tas sales, tada galėčiau tiksliau pasakyti. Aišku įdomu, bet tai labai abstrakti sąvoka. Versalyje, Prancūzijos karalių rūmuose, taip pat įdomu.

H. S. Buvai Prahoje, Paryžiuje, Marienburge, dabar - Berlynas. Ką ši ekskursija tau davė, kiek praplėtė tavo akiratį? Vartodamas žodį "akiratis", turiu galvoje ne tiek dalykinį, kiek emocinį akiratį.

A. V. Labai gerai pastebėjai - kalbėti reikėtų ne tiek apie dalykinę tokių kelionių naudą (tada jas sėkmingai galėtų pakeisti vienas ar du enciklopedijos tomai), kiek apie emocinę patirtį ar kažką jai labai artima. Ta patirtis dažniausiai "pabunda" ne tada, kai iš kelionės grįžti, ne po mėnesio ir ne po pusmečio, bet dar vėliau. Štai pats klausei, kokį man paliko įspūdį Karalių rūmai Varšuvoje? Galėčiau atsakyti taip: kada nueisiu į atstatytus Valdovų rūmus Vilniuje, tada galėsiu pasakyti, ką man reiškia Karalių rūmai Varšuvoje. Na, čia šiek tiek perdedu, bet tie įspūdžiai, ta patirtis dažniausiai atsiskleidžia ją su kažkuo lyginant, "pabunda" visai nenuspėjamu laiku ir nenuspėjamomis aplinkybėmis.

Na, o grįžtant prie kelionės, apie kurią kalbėjomės, tai geriausiai ją įvertinti, matyt, galėsiu po kokių metų, kai grįšiu iš kitos kelionės.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]