JUBILIEJAI

Kazimiera VENCKUVIENĖ

PASĖDĖKIM ANT SLENKSČIO ŠIANDIEN

Į pavasario žemėje ir danguje skambančią kovo varveklių muziką įsipynė silpnutis vaiko verksmas. Grįžę gimtinėn gandrai neaplenkė ir Balčių trobos, atnešė jiems mažą mergytę. Tai buvo prieš septyniasdešimt penkerius metus. Tėvai jai davė patį gražiausią vardą - Elena. Dukrelei beaugant, tėvai pastebėjo - mažoji nemato. O ir pati mergaitė negalėjo suprasti, kodėl ji, kaip kiti vaikai, nemato aplinkinių, tik girdi jų balsus. Elenytė stengėsi sugauti kiekvieną garsą, mokėsi atskirti paukščių balsus, medžių šlamėjimą, vandens čiurlenimą, vėjų kalbą. Taip pamažu mažoje Elenutės širdelėje brendo meilė gamtai, tėviškei, gimtajai kalbai. Vakarais, ūžiant motinos sukamam rateliui, kaip ir daugelyje trobų netildavo dainos.

Supratusi savo ribotas galimybes ir norėdama tapti nepriklausoma nuo kitų, mergina išvažiuoja iš tėvų namų dirbti į LAD Švėkšnos kombinatą, o jam užsidarius, - į Kauno aklųjų įmonę. Čia ji vertinama kaip puiki darbininkė - dirba šepečių ceche. Aktyviai dalyvauja meno saviveikloje, dainuoja chore. Ji spėja visur: randa laiko ir darbui, ir dainai, ir mokslui. Pamažu baigia suaugusių aklųjų vidurinę mokyklą.

Elenos širdyje gimsta dar vienas nedrąsus jausmas - meilė poezijai. Apie 1970 metus pradeda lankyti literatų būrelį, įsikūrusį LAB Kauno filiale, vadovaujamą poeto Alekso Dabulskio. Į klausimą, kas gi paskatino kurti eilėraščius, Elenutė ilgai negalvodama atsako, jog tai gamta. Iš jos visą laiką semdavosi stiprybės, ją ir apdainuoja savo posmuose. "Labai buvo džiugu, kai 1999 metais teko dalyvauti su savo kukliais eilėraščiais neregių literatų konkurse", - pasakoja Elenutė. "Nors laureate netapau, bet labai apsidžiaugiau sužinojusi, jog mano eilėraščiai bus įgarsinti. Ir dabar dažnai pasiklausau savo knygelės".

Džiugu, kad retsykiais eilėraščius išspausdina "Mūsų žodis", taip pat Elenos Balčiūtės kūrybos randame antologijoje "Prisimenu dar karklų kvapą", almanachuose "Vaivorykštė", "Žodžio spalvos". Savo eilėraščiais ji pasako daug daugiau, negu kam nors yra išpažinusi atvirumo akimirką: juose Elenutės gyvenimas - kartais negailestingas ir skaudus, kartais nušvintantis meile, viltimi ir tikėjimu.

Visada smagu bendrauti su Elenute. Paklausus, kas jai gyvenime svarbiausia, atsako, kad stengiasi būti naudinga, reikalinga. Štai padeda savo dukterėčioms, kuo gali, ir jau smagiau gyventi pasidaro.

Perkopus 75 - mečio slenkstį, belieka palinkėti mūsų Elenutei sveikatos, neblėstančios energijos, gražių eilių ir žmonių meilės bei supratimo.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]