ŠVIETIMAS IR REABILITACIJA

Nijolė BARAUSKIENĖ

RENKANTIS PROFESIJĄ

Mano kartos jaunimas jau vaikystėje svajojo apie vieną ar kitą profesiją. Buvome kupini patriotizmo: žavėjomės žmonių atliktais žygdarbiais, perskaitytų knygų veikėjais. Svajojome tapti kosmonautais, gydytojais, mokslininkais, geologais... Ne tik svajojome: visi, kurie įdėjo pastangų, įgijo norimą profesiją. Mūsų pasirinkimo neįtakojo finansinė tėvų padėtis, nes nereikėjo mokėti už mokslą. Regėjimo negalią turinčiam jaunimui taip pat nekilo tokių didelių problemų. Gerai besimokantys tęsė mokslą aukštosiose ir aukštesniosiose mokyklose. Na, o tie, kurie dėl silpnesnių galimybių ar tingėjimo, negalėjo siekti aukštesnio tikslo, įsidarbindavo aklųjų kombinatuose ir buvo saugūs dėl rytdienos. Rinkos ekonomika ir jos diktuojamos negailestingos "žaidimo taisyklės", didžiulis Vyriausybės atotrūkis nuo nepasiturinčios savo gyventojų dalies, jų problemų sprendimo, nepakankamo dėmesio jaunimui ir kitokių priežasčių, didelei šalies jaunuomenės daliai kelia nerimą dėl rytojaus. Žmonės, turintys regos negalią, šitą nerimą jaučia dar stipriau, prisideda ir nevisavertiškumo bei kiti panašūs asmenybės formavimąsi neigiamai veikiantys jausmai. Pedagogams, dirbantiems su sutrikusio regėjimo jaunimu, ypač auklėtojams, tenka didelė atsakomybė - padėti pasirinkti profesiją.

Jau šeštoje klasėje su vaikais pradėjome pildyti sąsiuvinį "Mūsų siekiai". Vaikai užrašė savo svajones apie būsimą profesiją, kitaip sakant, kuo norėtų tapti užaugę. Tai buvo tarsi žaidimas, tačiau labai naudingas man. Žinodama vaikų svajones, galėjau geriau padėti jas įgyvendinti. Dalis auklėtinių svajojo apie tokias profesijas, kurių dėl savo regėjimo negalėtų įsigyti. Tuo metu moksleiviai dar labai neadekvačiai vertino savo galimybes. Šeštoje klasėje būsimą profesiją dar labai įtakojo susižavėjimas perskaitytų knygų, matytų filmų veikėjais, susižavėjimas pirmąja mokytoja ir kt. panašūs dalykai. Todėl sąsiuvinyje ir atsirado tokių įrašų: "Aš būsiu muzikos mokytoja", "Aš būsiu vokiečių kalbos mokytoja", "Būsiu gydytoja", "Noriu tapti prezidento sekretore patarėja". Berniukai svajojo apie vyriškesnes profesijas: "Norėčiau dirbti žvejų firmoje", "Būti gelbėtoju, kompiuterininku, gaisrininku...". Tuo metu mano auklėtiniai dar negalėjo realiai vertinti savo galimybių, todėl tai buvo tik užrašytos slaptos vaikų svajonės.

Su vaikais daug kalbėjome apie įvairias profesijas, mokėmės objektyviai vertinti savo jėgas. Jau po dvejų metų mūsų sąsiuvinyje atsirado kitokių įrašų apie būsimą profesiją. Nebeliko svajonių apie prezidento patarėjos, gelbėtojo, gaisrininko darbą. Atsirado naujų realesnių svajonių apie masažuotojo profesiją, informatikos, fizinio lavinimo mokytojo darbą. Auklėtinė, šeštoje klasėje svajojusi tapti vokiečių kalbos mokytoja, įvertino savo sveikatą, galimybes, ir baigdama pagrindinę mokyklą nusprendė Radviliškio profesinio rengimo centre įsigyti apželdintojos specialybę. Šiuo metu ten ir mokosi. Dabar mokiniai, bent jau didžioji jų dalis, ne tik realiai vertina savo galimybes, bet ir supranta, jog, renkantis profesiją, labai svarbu įvertinti situaciją, ar pavyks ateityje pagal įsigytą specialybę susirasti darbą, ar turima negalia nepakenks tam. Auklėtiniai jau žino savo stipriąsias puses ir planuoja, kaip jas panaudoti renkantis profesiją. Mergaitė, šeštoje klasėje svajojusi tapti prezidento patarėja, ketina savo būsimą profesiją susieti su daile, drabužių dizainu. Tai realūs planai, nes regėjimas leistų to siekti, o be to, ji turi gabumų dailei. Tie, kam sekasi matematika, informatika, planuoja siekti ekonomikos, verslo vadybos, verslo administravimo specialybių. Vaikinas, turintis vieną geriausių mokymosi vidurkių, sieks teisininko profesijos. Vaikinas, šeštoje klasėje svajojęs dirbti žvejų firmoje, žada tapti statybininku apdailininku. Išvyka į "Baltparko" viešbutį, sukėlė domėjimąsi viešbučio tarnautojo profesija.

Šiemet mano auklėtiniai - jau vienuoliktokai. Tai laikas, kada turime tvirtai apsispręsti ir pasirinkti. Todėl jau mokslo metų pradžioje surengėme išvyką į Profesinio orientavimo centrą. Mokiniai susipažino su šio centro teikiamomis paslaugomis, kiekvienas individualiai atliko testą, parodžiusį, ar mokinys tinka pasirinktai profesijai. Mokiniai plačiau susipažino su juos dominančiomis profesijomis, mokymo įstaigomis, suteikiančiomis pasirinktą profesiją, su šios specialybės darbuotojų paklausa darbo rinkoje. Galėjo pasižiūrėti filmą apie pasirinktų profesijų kasdienį darbą ir veiklą. Šiuo metu iš keturiolikos auklėtinių septyni tvirtai apsisprendę, penki dvejoja ir renkasi iš dviejų trijų profesijų, du dar visiškai neapsisprendę ir nepasirinkę. Mokiniai žino, kad neužtenka tik apsisprendimo ir nežabotų svajonių. Užsibrėžtam tikslui pasiekti reikia didelių pastangų, nuoseklaus ir gero mokymosi.

Lemiamą žingsnį teks žengti po dvejų metų. Taigi dar daug laiko ir mokinių planai, ketinimai gali keistis. Juos gali nulemti ir brandos atestato pažymiai. Vis dėlto džiugu, kad jau dabar planuojama ateitis, svarstomos galimybės, tariamasi, domimasi. Todėl noriu tikėti, kad visi mano auklėtiniai realiai įvertins savo galimybes ir pasirinks tokią profesiją, kurią įsigiję nesunkiai suras darbą ir galės džiaugtis gyvenimo pilnatve, kad nė vienas neliks prie suskilusios geldos.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]