NEREGYS IR VISUOMENĖ

Stasė JANAITIENĖ

VISUOMENĖS POŽIŪRIS Į ŽMONES SU REGOS NEGALIA


Visais laikais būta žmonių su vienokia ar kitokia negalia. Istoriniai šaltiniai liudija, kad senovės Spartoje vaikus, turinčius apsigimimų, numesdavo nuo Taičeto kalno. Tačiau žinios apie neįgaliųjų padėtį Senovės Romoje ir Graikijoje gana prieštaringos. Senovės Graikijoje vaikai, turintys apsigimimų, buvo žudomi net iki IV - V m. e. amžiaus, o Aristotelis tvirtino, kad apakus pašalinama "klaidinanti išorinė įtaka", padidinama "atminties jėga". Pabrėžiama lyg ir teigiama aklumo pusė.

Ankstyvaisiais viduramžiais buvo taikyta bausmė apakinant. Apakinimu dažnai buvo pakeičiama mirties bausmė, o tai rodo, kad aklieji laikyti beveik gyvais lavonais.

Senovės baltai pagonybės laikais akluosius gerbė, jais rūpinosi. Tai liudija ir lietuvių sakmės, pasakos, legendos. Tačiau, įsigalint krikščionybei, pasikeitė ir požiūris į netekusius regėjimo žmones. Aklumas imtas laikyti Dievo bausme, o aklieji - pajuokos ir paniekos objektais. Tik vėliau jiems buvo leista elgetauti, kad nemirtų iš bado.

Lietuvoje aklaisiais pradėta rūpintis tik 1923 metais, kai Šiaulių apskrities Meškuičių valsčiuje įsteigta pirmoji aklųjų prieglauda. Tada ten buvo apgyvendinti 25 akli seneliai.

Tačiau ir praėjusio amžiaus pradžioje požiūris į žmones su regos negalia buvo neigiamas: iš jų, ypač iš merginų, buvo šaipomasi, jos buvo niekinamos. Tai galima matyti ir panagrinėjus LASS narių apskaitą. Apie 1910 - 1930 metus gimusios moterys, iš vaikystės turėjusios silpną regą, dažniausiai likdavo vienišos, nuo jų neretai nusigręždavo net giminaičiai.

XX a. antrojoje pusėje padėtis ėmė keistis. Aklieji ir silpnaregiai buvo įkurdinti prie Lietuvos aklųjų draugijos įmonių statomuose mikrorajonuose, savotiškuose "rezervatuose", taip dalinai izoliuojant juos nuo visuomenės. Tuo pat metu per radiją ėmė skambėti aklųjų atlikėjų Beatričės Grincevičiūtės, akordeonininko Stasio Stasiulio, Aklųjų choro įrašai. Taip buvo formuojama nuomonė, kad aklieji muzikalūs, talentingi.

Parūpo išsiaiškinti, koks dabartinės visuomenės požiūris į žmones su negalia, pirmiausia - regos. Tuo tikslu buvo sudaryta anketa, į kurios klausimus reikėjo atsakyti, pažymint nuomonę apie klausos, regos, judėjimo, psichikos ir kitų sutrikimų turinčius žmones atskirai. Tačiau panaudoti tik duomenys apie regos sutrikimų turinčius žmones.

Buvo apklausta apie 100 žmonių, daugiausia gyvenančių Tauragės rajone 2003 rugpjūtį. Pasirinkti kuo įvairesnių profesijų ir amžiaus žmonės.

Pirmiausia buvo įdomu sužinoti, ar egzistuoja "žmogaus su negalia", "invalido" stereotipas. Beveik trečdalis apklaustųjų atsakė nekonkrečiai. Būdingi atsakymai: "tai žmogus, turintis kokių nors fizinių ar psichikos sutrikimų", "gyvenimo nuskriaustas žmogus", "tai žmogus, kuriam gyvenime labai nepasisekė" ir pan.

Keletas atsakiusiųjų paminėjo tam tikras detales, susijusias su neįgaliojo išvaizda. Tai vežimėlis, akiniai, lazdelė, ramentai. Buvo atsakymų, kuriuose nusakoma žmogaus su negalia elgsena: "Kiek išsiskirianti išvaizda arba judesiai, neužtikrintumas, atsargumas." Panašių atsakymų yra tik apie 7 proc.

Nemažai atsakymų, kuriuose nusakomas žmogaus su negalia ir visuomenės santykis. Čia dažnai ir buvo išsakytas negatyvus respondentų požiūris į neįgaliuosius: "tai visai niekam nereikalingas žmogus, kitam tik našta ir nieko daugiau", "tai asmuo, kuris visuomet piktas, nepatenkintas, laukiantis iš kitų malonės". Kartais atsakantysis remiasi įspūdžiu, nulemtu bendravimo su konkrečios negalios asmeniu: "pavyzdžiui, su klausos negalia žmogus nervingesnis, reikalaujantis daugiau dėmesio, dažnai pyksta". Tokie atsakymai gauti iš 15 proc. respondentų.

Kiti atsakymai (20 proc.) rodo pozityvų, geranorišką požiūrį: "jie geresni nei sveiki žmonės, nuoširdesni", "dažnai serga, reikia nuolat prižiūrėti, jų visi gailisi", "tai žmogus, kuriam reikalingas sveikų žmonių dėmesys ir pagalba, kai jis to nori ar prašo, nes žmogus su negalia yra likimo nuskriaustas ir jis man sukelia gailestingumo jausmą bei norą pagal galimybes jam padėti", "įsivaizduoju kaip žmogų, kuriam reikalinga sveikų žmonių parama ir pagalba".

Gana didelė respondentų grupė - 13 proc. - akcentavo neįgaliojo galimybes darbinėje veikloje: "jam sunku dirbti, o dar sunkiau susirasti darbą pagal savo galimybes", "tai žmonės, turintys tam tikrų fizinių ar psichikos sutrikimų, todėl jie negali dirbti normalaus darbo."

Dauguma apklaustųjų sąvoką "žmogus su negalia" laiko priimtiniausia ( 76 proc.) - įvairaus amžiaus, išsilavinimo, užimtumo grupių atstovai. 6 proc. respondentų pasirinko sąvoką "invalidas".

Atsakymų į šį klausimą analizė verčia sunerimti. Darosi aišku, kad jaunimas dažnai labai nepalankiai žiūri į žmones su negalia, nes sąvoka "invalidas" tarp jų turi niekinamą, neigiamą atspalvį - tai patvirtina ir DELFI svetainės internete lankytojų nuomonės. Ne kartą teko skaityti šiurkščių, net žiaurių žodžių apie žmones su negalia. Kalbos klaidos jų pasisakymuose verčia manyti, kad tai menko išsilavinimo paaugliai, kurie turi galimybę naudotis kompiuteriais.

Iš atsakymų aiškėja, kad žodį "invalidas" dažnai linkę vartoti ir vyresnio amžiaus asmenys. Galbūt jų pasirinkimą lemia tai, kad šis žodis buvo vartojamas daug metų kaip vienintelis. Beje, tenka pažymėti, kad ir atsakant į kitus klausimus vyresni nei 60 metų asmenys mažiau tolerantiški žmonėms su negalia nei vidutinio amžiaus.

Negalima nepaminėti, kad žodis "invalidas" bei "invalidumas" yra tebevartojami medikų. Žodžių junginiai "invalidumo grupė", "invalidumo pažyma" ir pan. bei terminas "invalidas" priimti ir tarp socialinių darbuotojų, nes tada jie reiškia, kad yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens neįgalumą. O "žmogus su negalia", specialistų požiūriu, gali turėti tam tikrų sveikatos problemų, tačiau nebūti pripažintas pirmosios, antrosios arba trečiosios grupės invalidu. Pagaliau reikia paminėti ir tai, kad pati didžiausia žmonių su negalia organizacija iki šiol tebesivadina Lietuvos invalidų draugija, nors, kiek žinoma, būtent šios organizacijos pastangomis vietoje žodžio "invalidas" vis labiau įsigali žodžių junginys "žmogus su negalia".

Įdomu, kad į klausimą "kuri negalios forma Jums atrodo sunkiausia?" didelė dalis apklaustųjų - net 67 proc. - atsakė, kad sunkiausia derėtų laikyti psichikos negalią. 19 proc. mano, kad sunkiausia yra regos negalia. 5 proc. sunkiausia atrodo judėjimo negalia, 3 proc. - kiti sutrikimai.

Atsakymai į klausimą apie valstybės dėmesį žmonių su negalia problemoms gana vienareikšmiški: net 88 proc. apklaustųjų įsitikinę, kad dėmesio per mažai, 8 proc. - kad pakanka ir 4 proc. šiuo klausimu savo nuomonės neturi.

Žmones su regos negalia teigė pažįstantys 46 proc., neprisiminė arba neatsakė 26 proc., o nepažįsta - 28 proc. apklaustųjų.

Ar būtų priimtina, jei sūnaus ar dukters klasėje mokytųsi vaikas su regos negalia, teigiamai atsakė 64 proc. respondentų, o štai patys dirbti viename kolektyve su žmogumi, turinčiu regos negalią, sutiktų kur kas daugiau - net 79 proc. Kategoriškai nesutiktų po lygiai - 14 proc., o aiškios nuomonės šiuo klausimu neturi atitinkamai 22 proc. ir 8 proc.

Buvo pateiktas klausimas: "Ar Jūs manote, kad žmonės su negalia per daug sureikšmina savo problemas?" Pasirodė, kad 74 proc. respondentų nemano, jog aklieji ir silpnaregiai pernelyg sureikšmina savo problemas. 13 proc. mano priešingai, tiek pat - 13 proc. - neturi nuomonės arba neatsakė į klausimą.

Labai įdomūs atsakymai į klausimą apie skirtinas žmonėms su negalia lengvatas. Tik 2 proc. respondentų atsakė, kad lengvatų nereikia. Tačiau galima išduoti ir tam tikras konfidencialias žinias apie šiuos žmones: atsakymai buvo gauti iš asmenų, kurie patys turi regos negalią. 98 proc. mano, kad lengvatos yra reikalingos. Dėl jų skaičiaus nuomonės labiau išsiskyrė: 4 proc. mano, kad jų taikoma per daug, kad pakankamai - 12 proc., 72 proc. mano, kad lengvatų yra per mažai, o dar 12 proc. į šį klausimą aiškaus atsakymo nepateikė.

Labai įdomu buvo sužinoti, ką visuomenė mano apie materialinę paramą vaikams, kurių tėvai turi negalią. Iš atsakiusiųjų tik 4 proc. mano, kad parama nėra reikalinga, nežino arba neatsakė - 14 proc., o štai 82 proc. mano, kad tokia parama būtų reikalinga. Jei laikysime, kad įtakos atsakymams turėjo visuomenėje vyraujanti nuomonė, jog labai daug vaikų paveldi tėvų psichinę ligą, pagrįstai galima spėti, kad regos negalią turinčių tėvų vaikams padėti būtų linkusi dar didesnė visuomenės dalis.

Gaila, bet gautos medžiagos neįmanoma visos sutalpinti į straipsnį. Daug klausimų liko iš viso neaptarta.

Belieka tikėtis, kad gal atsiras daugiau geraširdžių žmonių, kurie padės pereiti gatvę neryžtingai ant šaligatvio trypčiojančiai silpnaregei senutei, pasiūlys pagalbą žmogui, negalinčiam parduotuvėje įžiūrėti kainos. Paklausti "ar galiu padėti?" nėra sunku...

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]