JUBILIEJAI

Saulius PLEPYS

AMŽINAS MAIŠTININKAS AR?..


Nebuvau A. Jonyno patarėjas, patikėtinis, ir subtiliausi jo sielos virpesiai man liko nežinomi. Tačiau turėjau laimės pasišildyti prie šio žmogaus dvasios ir proto, ir, manau, ne nuodėmė bus tuo pasidžiaugti. Aš buvau vienas iš daugelio jo pažįstamų, su kuriais jis mielai pasišnekučiuodavo, kuriems nepagailėdavo gero, padrąsinančio žodžio. Džiaugiuosi išsaugojęs kelias jo poezijos rinktines su širdingais man ir mano šeimai skirtais įrašais.

Antanas JonynasĮ mano gyvenimą A. Jonynas atėjo, kai buvau vienuolikmetis. Atėjo neakivaizdiniu būdu. Prisimenu, kaip vėlyvais vakarais į bendrabučio kambarį grįžę vyresnieji draugai susijaudinę pasakodavo, kad iš Vilniaus atvažiavo Jonynas, įdomiai apie draugiją kalbėjo, savo eilėraščių skaitė. Kiek vėliau pats išgirdau jo balsą. Vieną pavakarę A. Jonynas į mūsų mokyklą atvažiavo su keliais rašytojais, iš kurių ryškiausiai prisimenu Justiną Marcinkevičių. Pilnutėlė mokyklos salė sulaikiusi kvapą klausėsi svečių kūrybos. O aš? Tąkart nei poeto eilės, nei deklamavimo maniera ypatingo įspūdžio man nepadarė. Skaitė Jonynas tarsi pusiau dainuodamas, tęsiamu, liūdnoku balsu. Be to, buvau tokio amžiaus, kai "opa, opa, opa, pa, augo žirnis ir pupa" jau kelia šypsenėlę, - subtilesnę poeziją dar sunku suvokti. Taigi A.Jonyno eilės į mano gyvenimą atėjo šiek tiek vėliau nei pats poetas - 1958 metų pavasarį, kai Kauno autoremonto gamyklos salėje buvo minimas aklųjų mokyklos įkūrimo 30-metis. Ten A.Jonynas taip pat skaitė savo eiles, ir "Žmogaus širdis" man jau padarė gilų įspūdį. Kuo toliau, tuo daugiau rasdavau jo posmų, kuriuos, rodos, ir iš miegų pažadintas padeklamuočiau neužsikirsdamas.

Nors... Netrūksta ir tokių posmų, kuriuos perskaitęs dažnas gūžtelės pečiais: "Partiją, šviesų komunizmo rytojų šlovinęs eiliakalys, ir tiek". Anaiptol! Visiems protingiesiems, kurių vakar kažkodėl nebuvo girdėti ir kurie šiandien poetą vadina "socializmo būgnininku", metaforiškai pasakysiu, jog jis ne tik trankiai mušė būgną, kviesdamas į komunizmo pergalę, bet buvo puikiai įvaldęs ir švelniabalsę lyrikos fleitą. Taip, jis atidavė nemenką duoklę komunizmo idėjų šlovinimui, tačiau ar kitaip neregys būtų prasimušęs į rašytojus? Vargu. Be to, yra dar jo satyrinė proza - kritiškas požiūris į tų laikų kasdienybę, čia prisiminiau, kad A.Jonynas yra rašęs ir pasakojęs, kad jo tėviškėje, ties vartais, augo du beržai, ir savo veiklą su tais beržais yra lyginęs.

Palikime specialistams nagrinėti jo literatūrinį palikimą. Mums labiau rūpi prisiminti A.Jonyną kaip žmogų, visą gyvenimą maištavusį prieš tamsą:

Nesu pikčiurna,

O tik maištininkas amžinas

Prieš tamsą,

Prieš savo naktį.

Ir prieš tavo naktį.

Jis maištavo prieš savo amžinąją naktį, prieš tamsą tų žmonių, kurie kartais susiduria su neregiais.

Vargu ar rasime mūsų publicistikoje kitą kūrinį, kokia yra A. Jonyno "Žmogiškoji reabilitacija", kur taip jautriai, taip giliai būtų nagrinėjama fizinės žmonių negalios problematika. Manau, kad šios knygos humanistinės idėjos, joje keliamos pažangios mintys dar ne vieną dešimtmetį pasitarnaus mūsų socialinės sferos darbuotojams, visuomenės švietimui. Nelaimės ištiktam žmogui nereikia orumą žeminančios užuojautos, jam reikia, kad regintieji padėtų įsilieti į visavertį gyvenimą. Jonynas yra tas žmogus, kuris visą gyvenimą įsiręžęs tempė savo likimo brolius iš tamsos.

Pirmą kartą A.Jonyno ranką paspaudžiau jau studijuodamas Vilniaus universitete. Neskirčiau šiam įvykiui ypatingo dėmesio, jei nebūčiau įsitikinęs, kad rankos paspaudimu žmogus daug ką apie save pasako. Ko gero, būtent tasai pirmasis rankos paspaudimas ir buvo tolesnio mudviejų bendravimo, abipusės simpatijos pagrindas. Studijų metais susitikdavom atsitiktinai - dažniausiai Vilniaus GM kombinate, kur lankiau meno saviveiklos repeticijas. Jis visada gyvai domėjosi, kaip mums sekasi studijos, o kai kurie klausimai būdavo tiesiog tiriantys: ką ketinu veikti baigęs universitetą, ką galvoju apie draugijos ateitį? Aišku, jam rūpėjo, su kuo turįs reikalą, kas yra ko vertas. Tokia A.Jonyno "žvalgyba" rodė, kad jam labai svarbu, ko draugija gali tikėtis iš jaunosios kartos.

Tais laikais Vilniaus literatai, žurnalistai mėgdavo užsukti į Totorių gatvėje buvusią kavinukę. Mes, studentai, sukrapštę kokį rublį, irgi jos neaplenkdavome. Ir man vadinamoje "Totorynėje" keletą kartų teko sėdėti už vieno stalelio su A.Jonynu ir jo kolegomis rašytojais. Žinoma, mano vaidmuo tuose pasisėdėjimuose buvo labai kuklus: ausis ištempus pasiklausyti, ką tie žymūs vyrai šneka apie literatūrą, meną, gyvenimą ir politiką.

Laikui bėgant apie jį patį sužinojau tiek, kiek žmogui lemta sužinoti apie artimesnius pažįstamus. Prisimenu, 1948 - 1949 metais Kauno aklųjų mokykloj kilus nerimastingam šurmuliui galėjai suprasti: Jonynas atvažiuoja! Jam išvykus šurmulys iki išnaktų nenurimdavo, nes kiekvienam magėjo pasidalyti susitikimo įspūdžiais. Šaunu, kad tais sunkiais metais draugijos vairas buvo lakios vaizduotės, neramios širdies žmogaus rankose. Jis tai stačia galva nerdavo į literatūrą, tai vėl puldavo į nesibaigiančių Aklųjų draugijos darbų sūkurį. Aišku, būta ir nykios, bevaisės depresijos mėnesių. Ir kasmet A.Jonynas darėsi vis nepatogesnis Aklųjų draugijos vadovybei. Ji, gėrėdamasi rožine statistika, geidė ramybės, laukė gausių pripažinimo aplodismentų, o tam nenuoramai - vis negerai. Ir neregių darbai, anot jo, monotoniški, ir uždarbiai menki, ir nuo viso pasaulio esam izoliuoti... Išpuikusį, abejingą pareigūną galėjo į miltus sumalti. Tokio plauko žmonėms jo panieka ir nepakantumas buvo beribiai. Kandaus žodžio šis polemikos meistras kišenėje neieškodavo, ir jo ironija neaplenkė nei mažesnio, nei didesnio viršininko. Greičiausiai nė jis pats nesuvokė maištaująs prieš visą yrančią ir pūvančią sistemą. Jis nebuvo nei susitaikėlis, nei prisitaikėlis, atvirai šaipėsi iš N.Chruščiovo, sumaniusio visą planetą apželdinti kukurūzais.

Mudu pasikalbėdavome ir "neliečiamomis" temomis. Gal dvidešimčiai metų prabėgus spauda prabilo apie poeto Kosto Kubilinsko bendradarbiavimą su saugumo organais, apie jo vaidmenį likviduojant stambią rezistencijos grupę Dzūkijoje, o aš šią istoriją pirmąkart išgirdau iš Jonyno lūpų.

Šią tragišką istoriją A.Jonynas pasakojo su gilia užuojauta.

Jis nuolat ragino ieškoti dar nepramintų kelių, įsisavinti naujas profesijas, kad darbas kombinatuose nebūtų toks monotoniškas, varginantis. O pirmiausia - siekti mokslo.

Jonynų namas Alytuje, Liškiavos g. 17. Nuotraukos iš Lietuvos aklųjų istorijos muziejaus archyvo

1964 metais, prieš baigiant studijas universitete, man buvo pasiūlytos Vilniaus tarprajoninės valdybos pirmininko pareigos. Darbą reikėjo pradėti nuo kovo, kai ant nosies - diplominio darbo gynimas. Viename LAD prezidiumo posėdyje didžiam mano netikėtumui A.Jonynas griežtai pareiškė: "Lai pirma baigia mokslą, o tada jau kalbėsime apie darbą." Šiandien jį puikiai suprantu. Jis rūpinosi mano paties ateitimi, matyt, suabejojęs, ar, turėdamas neblogas pareigas, pabaigsiu mokslą. Kaip niekas kitas A.Jonynas džiaugdavosi kiekviena, kad ir pačia kukliausia, savo likimo draugo sėkme. Jei periodikoje pasirodydavo neregio autoriaus apsakymas ar straipsnis, jei per radiją nuskambėdavo koks muzikos kūrinėlis, A.Jonynas skambindavo visais varpais. 1972 metais buvau priimtas į Žurnalistų sąjungą. Niekas manęs taip širdingai nesveikino kaip A.Jonynas. "Žurnalistika - tau paties Dievo duota dovana", - sakė jis, be abejo, norėdamas mane paskatinti.

Su plunksna rankoje negimiau ir tikrai nebuvau nusipelnęs tokio įvertinimo, tačiau, jei ne šie avansu tarti žodžiai, gal apskritai nebūčiau nieko surentęs.

Man teko ištisas valandas praleisti su juo Vilniaus GM kombinato bendrabutyje. Pasvajodavome apie draugijos ateitį, kliūdavo apsidraudėliams valdininkėliams. Jonyno sumanymai visada žavėjo mane drąsa, užmojų platumu. Netrūko skeptikų, kurie kaipmat priklijuodavo jam "fantazieriaus" etiketę. Bet prabėga metai kiti ir, žiūrėk, Jonyno fantazijų vaisius jau virtęs realybe. Kai kažkuriam Kremliaus vadovui šovė mintis suplanuoti visus darbus net iki 1990 metų, aš paklausiau A.Jonyno:

- Kaip manote, gal padidinsime leidyklos darbų apimtį kokiais dviem trim šimtais leidybinių lankų?

Jonynas man ir sako:

- Ne mažiau kaip tūkstančiu.

Daug ko šiandien neturėtumėm, jei ne lakios A.Jonyno vaizduotės sparnai.

Kartą važiavome traukiniu iš Ignalinos, kur dalyvavome "Mūsų žodžio" redakcijos susitikime su atsakingais rajono darbuotojais.

- Einam, Sauliau, į tambūrą. Parūkysim, parokuosim, - pakilęs tarė poetas.

Išėjom, užtraukėm dūmą, jis man ir sako:

- Labai mėgstu keliones, naujas pažintis. Jei aklumas nepančiotų, rodos, į pasaulio kraštą nusibelsčiau. Gal todėl, kad tėvas buvo geležinkelietis.

Pasakiau jam, kad ir mano tėvas buvo geležinkelietis, taigi ir man nesvetimas troškimas pasibastyti po pasaulį.

- Vieną gražią dieną mesim viską ir nepaisydami savo pančių nusibelsim kur toliau.

Deja, šie ketinimai neišsipildė - poeto amžius per trumpas.

Ypač giliai mano atminty įsirėžė A.Jonyno 50-mečio minėjimas. Nedidelė Respublikinės bibliotekos salė buvo sausakimša. Išgirdome tikrai įspūdingą A.Jonyno rečitalį. Savo eiles poetas deklamavo pakiliai, įkvėptai, o klausytojai karštai plojo, braukė ašaras. Tą patį vakarą per pokylį Rašytojų sąjungoje A.Baltakis pasakė:

- Matot, brolyčiai, mūsų Antano kūryba - ne juokeliai, jei taip suvirpina žmonių širdis.

Po kelių dienų įvyko susitikimas su Vilniaus dirbančiais neregiais. Poetas buvo puikiai nusiteikęs, smagiai juokavo. Sėdėjau šalia jo. Vis prašiau padeklamuoti eilėraštį "Aklas aš". Tragizmu, labai ryškiai išreikštu troškimu įveikti negalią tas eilėraštis darė didelį įspūdį. Tačiau poetas mano prašymo tarsi negirdėjo. Galų gale pasakė:

- Žinai, Sauliau, šitą eilėraštį man labai sunku deklamuoti.

Gal tomis jubiliejaus dienomis jis nesijautė esąs aklas ir aš blogai pasielgiau, vis dėlto privertęs jį ištarti "Aklas aš"?

Paskutinį kartą mudu susitikome 1976 metų birželio pabaigoje. Užėjo jis tuomet į kabinetą, pasidomėjo, kaip laikausi, aptarėme kai kuriuos leidybinius reikalus, o išeidamas pasiskundė:

- Su širdim prasti popieriai. Reikėtų mest rūkyti.

Po kelių dienų išvažiavau poilsiauti į Smiltynę. Ten mane atsivijo skaudi žinia - liovėsi plakti pavargusi poeto širdis. Drįstu tvirtinti, jog liepos 5 dieną iš gyvenimo pasitraukė tikrai maištingos prigimties žmogus. Nebuvo jis neklystantis, ne visi jo įsitikinimai šiandien mums priimtini. Bet pokario aklųjų sąjūdyje A.Jonynas - ryškiausia, iškiliausia asmenybė. Jei ne jo karšta, aistringa širdis, jei ne laki jo vaizduotė ir įžvalgus protas, dar nežinia, kokiais klystkeliais mūsų draugija būtų nušleivojusi. Tikrai turime ko pasimokyti iš šio tauraus žmogaus. Turime ir dar ilgai turėsime. Niekados neužmiršiu nei jo paties, nei geriausių jo puslapių.

Baigdamas pacituosiu dar ankstyvoje jaunystėje sukurtą eilėraštį, kurį socialinių mokslų daktaras V.V.Toločka išsaugojo savo asmeniniame archyve:

Kur ėjau - skurdi užuojauta lydėjo,

Kur kilau - visi man šaukė: nukrisi!

Bet širdy net ir pro ašaras tikėjau:

Dievo saulė net ir neregiui šviesi.

Ne elegijai sudėtos mano lūpos,

Ne vergai klausysis sakalo dainų,

Tamsią naktį savo kryžkelėj suklupęs

Aš ir vėl nušvitęs stoju ir einu.

Eikime ir mes.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]