GYVENIMO AKTUALIJOS

LYG KOKS LEDLAUŽIS...

10-ajame praėjusių metų "Mūsų žodžio" numeryje spausdintas žurnalisto Alvydo Valentos straipsnis "Prilygstantis žemės drebėjimui". Straipsnis visiems mums aktualia tema - apie naująjį Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą. Įstatymas lyg koks ledlaužis per ledų sangrūdas skinasi kelią neįgaliųjų reikalų link. Todėl redakcija tęsia šią temą: straipsnio autorius kalbina Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neįgaliųjų socialinės integracijos skyriaus vedėją Eglę Čaplikienę.

- Pirmiausia norėtųsi paklausti štai ko: pristatant įstatymo projektą dažnai tenka girdėti: "Tokių štai metų duomenimis, Lietuvoje buvo tiek ir tiek tūkstančių neįgalių žmonių, iš jų - toks skaičius I, o toks - II grupės invalidų. Tie skaičiai patys savaime gal ir nieko nereiškia, tačiau kodėl jais taip mėgstama operuoti? Žinant, kad MSEK'ai (bent jau dėl regėjimo) invalidumo grupes suteikia vis sunkiau, susidaro įspūdis, kad tų neįgalių žmonių Lietuvoje lyg ir per daug, kad egzistuoja lyg ir nerašyta taisyklė, jog šitą skaičių reikėtų sumažinti?

- Norėčiau pasakyti, kad tikrai taip nėra. Lietuvoje gaunančių invalidumo ir šalpos pensijas, išskyrus senatvės pensininkus, yra 6,4 proc. Tai vienas mažiausių rodiklių Europoje. Lenkijoje tokių žmonių yra 12 proc., Suomijoje - 22 proc., todėl negalime sakyti, kad didelė Lietuvos gyventojų dalis turi negalią. Taip, nepatenkintų yra. Kyla konfliktų, ginčijamasi, diskutuojama. Tačiau nei raštiško, nei žodinio paliepimo, nei tokios tendencijos tikrai nėra.

- Praėjusių metų rugsėjo 17 d. naujojo įstatymo projektą kartu su ministerijos sekretore Violeta Murauskaite pristatėte Lietuvos invalidų reikalų taryboje. Kas per tris mėnesius (pokalbis vyko gruodžio viduryje) įvyko nauja? Koks tolimesnis projekto likimas?

- Spalio 29 d. projektas pateiktas svarstyti Vyriausybei. Vyriausybė jam pritarė. Šiek tiek padiskutuota dėl specialiųjų poreikių, kitų dalykų, tačiau esminių prieštaravimų ir priekaištų nebuvo. Gruodžio mėn. įstatymo projektą svarstė LR Seimo socialinių reikalų ir darbo komitetas. Pagal Seimo darbų grafiką, įstatymas turėjo būti svarstytas ir priimtas iki 2003 m. gruodžio 31 d., tačiau dabar aiškėja, kad dėl Prezidento krizės bei su ja susijusių politinių procesų, jo priėmimas nusikelia į pirmuosius šių metų mėnesius. Jeigu viskas vyks taip, kaip esame numatę, įstatymas įsigalios nuo 2005 metų sausio 1 d. Kad įstatymas pradėtų veikti, reiks parengti nemažai naujų teisės aktų, padaryti pakeitimų jau veikiančiuose įstatymuose.

- Kokius naujus teisės aktus rengiamasi priimti? Ar galite įvardinti bent svarbesnius?

- Yra šeši svarbiausi teisės aktai, kuriuos Vyriausybė turi priimti iki kitų metų rugsėjo 1 d. Paminėsiu tik tris pirmuosius: tai invalidumo ir invalidumo grupių peržiūrėjimo planas, antra - Vyriausybė arba jos įgaliota institucija turės patvirtinti neįgalumo faktą ir darbingumo laipsnį nustatančių institucijų nuostatus. Trečia - Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turės parengti neįgalumo fakto ir darbingumo laipsnio nustatymo kriterijus ir tvarkas, specialiųjų poreikių nustatymo ir jų tenkinimo tvarką.

- Daugeliui neįgalių žmonių tai bene ir svarbiausia: kaip bus peržiūrimos invalidumo grupės?

- Invalidumo grupės turės būti peržiūrimos per 2005 metus. Tais metais dar galios ir senosios grupės, ir bus nustatomas darbingumo laipsnis. Planuojame, kad žmogui pačiam nebūtų privalu eiti nusistatyti savo darbingumo laipsnį. Todėl grupės bus prilyginamos: I gr. - nedarbingiems arba iš dalies darbingiems; II ir III gr. - iš dalies darbingiems.

- Kas nustatinės darbingumo laipsnį?

- Tai darys Vyriausybės įgaliota institucija, kokia - dar nėra nuspręsta. Yra minčių, kad tai galėtų daryti reformuota VMSEK arba "Sodra". Aišku viena: nauja institucija tikrai nebus steigiama.

- Ar nustatant darbingumo laipsnį, galės dalyvauti pats žmogus?

- Norime, kad žmonėms būtų kuo mažiau nepatogumų. Žmogus ir/ar jo atstovas turės teisę dalyvauti nustatant asmens darbingumo laipsnį.

- Ar galės I grupę turintis žmogus būti pripažintas darbingu?

- Taip, pavieniai gali būti pripažinti darbingais. Teoriškai taip gali būti, bet praktiškai tokių atvejų tikrai bus nedaug. Žmogaus, turinčio I grupę, darbingumo laipsnis negali būti labai didelis.

- Pereikime prie konkrečių įstatymo teiginių. Vaikams iki 18 metų bus nustatoma ne invalidumo grupė, o neįgalumo faktas. Įstatyme sakoma, kad bus atsižvelgiama ne tik į negalią, bet ir į šeimos padėtį, gyvenimo sąlygas ir panašius dalykus. Niekada nerasime dviejų visiškai vienodų žmonių, bet labai panašių situacijų galime rasti. Tarkime, yra du nematantys vaikai: abiejų maždaug vienodos gyvenimo sąlygos, tačiau šeima su vienu dirba, jį lavina, ugdo jo savarankiškumą, o kitam nieko neleidžia. Taigi išeitų, kad tų vaikų neįgalumo laipsnis skirsis?

- Neįgalumo faktas bus nustatomas kompleksiškai: įvertinant sveikatos būklę, kiek vaikas gali būti ugdomas ir savarankiškas. Bus vertinama ir aplinkos veiksnių įtaka.

Taip, šiuo konkrečiu atveju abiejų vaikų aklumas vienodas. Bet mes iki šiol nevertinome vaiko psichologinės ir psichinės būsenos, jo išsivystymo lygio. Tikrai nevertinsime, kurio vaiko tėvai rūpinasi labiau, kurio mažiau ar visai nesirūpina ir nuo to neįgalumo laipsnis nepriklausys. Tačiau psichinę ir psichologinę vaiko būklę mes turime vertinti. Vis dėlto pagrindinis kriterijus bus pati vaiko negalia.

- Dar kartą priminkime, kaip bus diferencijuojamas neįgalumo faktas?

- Neįgalumo faktą pagal sunkumą skirstysime į tris laipsnius: sunkus, vidutinis, lengvas. Nuo to priklausys išmokos.

- Ar suaugusiems žmonėms bus nustatomas darbingumo laipsnis? Situacija analogiška kaip ir su vaikais: du panašūs žmonės - bus vertinama ne tik jų sveikatos būklė, bet ir galimybės atlikti darbus pagal turimą profesiją, įsigyti naują profesiją. Kokios reikšmės tai turės darbingumo netekimo laipsniui?

- Bus nustatoma galimybė dirbti pagal profesiją, įsigyti naują profesiją ar dirbti darbus, nereikalaujančius profesinės kvalifikacijos. Taip, negalia gali būti vienoda - du žmonės juda vežimėlyje, bet jų galimybės ir sugebėjimai skirtingi. Tačiau kertinis dalykas, aišku, turės išlikti sveikatos būklė.

- Jeigu žmogus darbingas, jis dirbs, užsidirbs. Tačiau, antra vertus, koks to neįgalaus žmogaus atlyginimas? Jeigu nedarbingas, gaus didesnę pagalbą per specialiuosius poreikius. Ar žmogui apsimokės būti darbingam ir savarankiškam?

- Pastebėjau vieną įdomią tendenciją: mūsų žmonės nori gauti didžiausias išmokas ir lengvatas, tačiau tuo pačiu metu nori būti pripažinti darbingais. Gauti didžiausias išmokas, didžiausią paramą ir galėti dirbti. Iš tikrųjų taip negali būti: jeigu žmogus bent iš dalies darbingas, jis ir turėtų dirbti. Jeigu žmogus bus nedarbingas, nedirbs, tam tikros dalies paramos per specialiuosius poreikius jis ir negaus: pavyzdžiui, specialios darbui reikalingos kompiuterinės įrangos, asistento paslaugų darbe ar pan. Žinoma, jeigu žmogui atrodys, kad jam apsimoka būti nedarbingam, jis šito sieks, tai ir bus nedarbingas. Tačiau visiškai nedarbingo žmogaus niekas nepriims į darbą, jeigu, sakykime, po kiek laiko jis sumanys, kad reikia dirbti. Žmonėms tiesiog neturės apsimokėti būti nedarbingais. Dirbti bet kuriuo atveju bus geriau.

- Kaip, kokiomis taisyklėmis ar metodikomis vadovaujantis, bus nustatomas darbingumo netekimo laipsnis?

- Griežtos ir galutinai parengtos metodikos dar neturime. Vilniaus universiteto Socialinio darbo katedra kartu su Specialiosios psichologijos katedra atliko mokslinį tyrimą - pasiūlymus neįgaliųjų darbingumo netekimo laipsnio nustatymo metodikai sukurti ir pasiūlymus, kaip ją taikyti. Pradinis variantas jau yra. Šį tyrimą dar nagrinėsime, jį aptarsime, planuojame jo pagrindu parengti metodikos projektą. Kitais metais planuojame atlikti pilotinį tyrimą: pagal finansines galimybes surinkti grupę ekspertų ir patikrinti, kaip visa tai veiks konkrečiai. Taip pat turime studiją, kurioje išanalizuota įvairių Europos valstybių patirtis nustatant darbingumo laipsnį.

- Tad kokia ta patirtis?

- Įvairių valstybių patirtis ir metodikos nustatant darbingumo laipsnį labai skiriasi. Vienur nustatoma atsižvelgiant tik į sveikatos būklę, kitur apie sveikatą visai nieko nekalbama, o tik apie galėjimą dirbti. Geriausiai esame susipažinę su Vokietijos, Švedijos ir Olandijos patirtimi. Olandai beveik neatsižvelgia į negalią, o tik į galėjimą dirbti. Jeigu iš didžiulio katalogo randa bent tris darbus, kuriuos žmogus galėtų atlikti, jis jau darbingas. Mes einame kitu keliu: į funkcinius kūno sutrikimus bus atsižvelgiama.

Kiek analizavome kitų valstybių patirtį, niekur nėra, kad darbingumo laipsnis būtų nustatomas vieno punkto tikslumu. Mažiausias žingsnis - trys punktai. Mes pasirinkome penkių punktų intervalą: 0 - 25 proc. darbingumo - visiškai nedarbingas; 30 - 55 proc. darbingumo - iš dalies darbingas; 60 - 100 proc. darbingumo - darbingas.

- Pereikime prie specialiųjų poreikių. Kokie jie ir kam bus nustatomi?

- Specialieji poreikiai bus nustatomi ir vaikams, ir darbingo, ir pensinio amžiaus sulaukusiems žmonėms. Suprantama, jie skirsis. Nenorime sakyti, kad patenkinsime visus žmonėms kylančius specialiuosius poreikius - jie bus tenkinami atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes. Tačiau manome, kad "specialiųjų poreikių" sąvokos atsiradimas leis geriau tenkinti neįgalių žmonių reikmes.

- Kokie tada būtų regėjimo negalią turinčių žmonių specialieji poreikiai?

- Pagal negalias specialiųjų poreikių nesame sugrupavę. Visų negalių žmonėms specialieji poreikiai bus tenkinami trimis būdais: techninės pagalbos priemonėmis, finansinėmis priemonėmis, socialinėmis paslaugomis.

- Kuo žmogus yra aktyvesnis, kuo labiau nori dalyvauti, sakysime, visuomenės gyvenime, tuo tų poreikių turėtų būti daugiau? Ar tada jis gaus ir didesnę pagalbą?

- Tokia išvada visiškai logiška. Todėl, kaip jau sakiau, žmogui neapsimokės būti nedarbingam. Žinoma, tai nereiškia, kad nedarbingi ar pensinio amžiaus žmonės negalės turėti specialiųjų poreikių - jiems reikės socialinių paslaugų, vežimėlių, baltųjų lazdelių ir pan.

- Kalbėdami apie invalidumo grupes jau išsiaiškinome, kad jos bus pakeistos į darbingumo laipsnį. Tačiau daugeliui neįgalių žmonių didžiausią nerimą kelia ne tai, kaip jų invalidumo grupė vadinsis, o tai, kokias socialines garantijas šita naujoji tvarka suteiks arba priešingai - nesuteiks. Konkrečiai - kaip bus su invalidumo pensijomis?

- Įstatymo projekte įrašyta, kad, nustačius darbingumo laipsnį, paramos gavimo atžvilgiu žmogaus padėtis neturi būti blogesnė, negu dabar yra. Tą pensiją, kuri buvo priskaičiuota, žmogus ir gaus - tai bus darbingumo netekimo pensija. Nauja tvarka labiau lies žmones, kurie taps neįgaliais po 2005 metų.

- Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Alvydas VALENTA

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]