KAIP PELNOMĖS DUONĄ

Henrikas STUKAS

VIENA IŠ PIRMŲJŲ

Londone ankstyvas rytas. Mieste tvyro rūkas, sumišęs su benzino ir tepalo tvaiku. Rūko maršką kartkartėmis perskrodžia neoninių reklamų atšvaitai. Ausį rėžia tramvajų, autobusų, lengvųjų automobilių keliamas triukšmas. Londoniečiams tai įprasta. Daugiatūkstantinė žmonių minia skuba į darbą. Šioje minioje ir viena silpnaregė, atvykusi iš Lietuvos. Ji irgi skuba į metro. Nekantraudami jos laukia pacientai.

Apie galimybes įsidarbinti užsienyje, oficialų ir neoficialų darbą Anglijoje, žmones ir tenykščius papročius "Mūsų žodžiui" sutiko papasakoti Rasa Bilevičienė.

Netikėtas pasiūlymas

Apie galimybę padirbėti užsienyje Rasa niekuomet rimtai nesusimąstė. Ji Vilniaus centre, Labdarių gatvėje, turėjo masažo kabinetą. Masažuotojai sekėsi gerai, pacientų netrūko. Masažuotis ateidavo ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai. Vieną 2002 metų žiemos dieną į R.Bilevičienės masažo kabineto duris pasibeldė užsieniečiai. Kaip vėliau paaiškėjo - anglai. Rasa juos masažavo kaip ir kitus savo pacientus. Svečiai iš Anglijos masažu buvo labai patenkinti. Jie užsiminė apie galimybę padirbėti Anglijoje, vienoje iš Londono klinikų. Rasa pamanė, jog tai tik bendravimo viražai. "Buvau ir anksčiau sulaukusi viliojančių pasiūlymų. Deja, kalbos likdavo tik kalbomis, todėl pamaniau, kad ir šis kartas nebus išimtis," - pasakojo moteris.

Prabėgus keliems mėnesiams Rasos Bilevičienės masažo kabinete vėl apsilankė anglai. Tai buvo minėtoje Londono klinikoje dirbantys gydytojai. Jiems masažuotoją rekomendavo prieš tai čia lankęsi tautiečiai. Iš Anglijos atvykę medikai taip pat liko patenkinti jiems atliktomis masažo procedūromis. Svečiai lietuvės klausinėjo, kokius mokslus ji yra baigusi, kokius masažo kursus lankiusi, ar turinti jų baigimo pažymėjimus. Gavę informaciją apie R. Bilevičienės kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus, kolegos iš Anglijos pasiūlė masažuotojai padirbėti jų klinikoje. Moteris suabejojo, nes žinojo - Anglijoje legaliai įsidarbinti nėra paprasta. Svečių atsakymas buvo trumpas: viza, legalus įdarbinimas - mūsų rūpestis. Rasa Bilevičienė pasakoja: "Po kelių mėnesių gavau laišką iš Anglijos. Laiške buvo kvietimas legaliam darbui. Siūlomame kontrakte taip pat buvo nurodytos visos darbo sąlygos bei pinigų suma, kurią turėčiau uždirbti. Gavusi šį pasiūlymą ilgai svarsčiau. Auginu devynerių metų dukrytę. Sunku buvo su ja išsiskirti. Baugu buvo išvažiuoti vienai į svetimą, nepažįstamą šalį."

Visas dvejones nugalėjo įgimtas moteriškas smalsumas ir noras užsidirbti. Mažuotojai kirbėjo noras išmėginti savo jėgas. Ją viliojo galimybė pasimokyti masažo įmantrybių kitoje šalyje. Sugrįžusi Rasa planavo su kolegomis pasidalinti įgyta patirtimi bei naujomis žiniomis. Bet masažuotojos laukė nusivylimas.

Darbas Londone

R.Bilevičienė dirbti į Angliją išvažiavo 2002 m. lapkričio mėnesį. Londono oro uoste ją pasitiko klinikos darbuotojai. Silpnaregę apgyvendino viename iš Londono rajonų - Izheme. Ji gyveno privačiame name kartu su dviem šeimomis. Dauguma anglų gyvena bendruose namuose. Kambariai atskiri, o virtuvė bendra. Londone nuosavas butas - prabanga. Masažuotoja iš Lietuvos už butą mokėjo pati. Savaitės mokestis - 50 svarų. O maistui per savaitę išleisdavo tik 12 svarų. Reikia pasakyti, kad itin brangus ir transportas.

Pirmąsias keturias dienas darbdaviai lietuvei leido apsiprasti naujoje vietoje, susipažinti su miestu. Londone gyvenusi beveik metus Rasa miesto, galima sakyti, nematė. Ji visada važinėjo metro. Pirmosiomis dienomis anglai viešnią palydėdavo į kliniką. Kelias nebuvo artimas. Tekdavo važiuoti per visą miestą. Rasa skaičiuodavo metro stoteles, kad likusi viena nepasiklystų. Tačiau vieną kartą ji buvo pasiklydusi. Tą dieną nekursavo metro. Teko važiuoti autobusais. Silpnaregė įsėdo ne į tą autobusą. Laimei, Rasa nešiojosi Londono planą. Praeiviams parodžius žemėlapį, jie visuomet pagelbėdavo. R. Bilevičienė pastebėjo, jog Londone viso keleivinio transporto maršrutų numeriai dideli, gerai apšviesti. Gatvių pavadinimai, namų numeriai irgi parašyti labai didelėmis raidėmis bei skaičiais. Tokie užrašai net silpnaregiams gerai matomi.

Klinika, kurioje dirbo R. Bilevičienė, buvo netoli metro stotelės. Masažuotojai iš karto buvo nurodytos darbo valandos. Krūvis nebuvo didelis: 3-4 valandos per dieną. "Klinika man didesnio įspūdžio nepaliko. Ji labai paprasta, netgi prastesnė už mūsų ligonines. Ligoniai guli vadinamose palatose, tačiau palatos šioje klinikoje - tai viena daugybe pertvarėlių padalinta patalpa. "Turiu pasakyti, kad klinikoje, kurioje man teko dirbti, medicininio aptarnavimo lygis tikrai atsiliko nuo mūsų Lietuvos medicinos lygio. Pavyzdžiui, žmogui susilaužius koją, nuotrauka padaroma per dešimt dienų, tyrimų rezultatai sužinomi taip pat po dešimties dienų. Norint patekti pas gydytoją tenka laukti ne dieną ir ne dvi. Anglų gydytojai pasitiki kompiuteriais. Kompiuteris nustato žmogaus ligą," - pasakojo medikė.

Pirmosiomis R. Bilevičienės darbo dienomis pacientai nenoriai ėjo masažuotis. Jie tiesiog išsigando. Lietuvos masažo metodikos skiriasi nuo anglų. Po kelių procedūrų, pajutę pagerėjimą, pacientai noriai pradėjo lankyti masažo procedūras. Jie netgi ragino eiti masažuotis ir savo pažįstamus. Po kelių mėnesių pacientų eilė pailgėjo. Ne visi norintys patekdavo, tačiau darbdaviai atsisakė lietuvei sumokėti už papildomas darbo valandas. Klinikoje apmokėjimas valandinis arba nuo klientų skaičiaus. Per savaitę masažuotoja iš Lietuvos uždirbdavo 140 svarų. Anglijoje vidutinis savaitės atlyginimas - 250 svarų. Deja, šie pinigai, turint omeny transporto ir buto išlaidas, nebuvo dideli."

Silpnaregės masažuotojos lūkesčiai pasisemti patirties, išmokti naujos masažo metodikos nepasiteisino. R.Bilevičienė teigė: "Anglijoje iš kolegų masažuotojų neturėjau ko pasimokyti. Man teko juos mokyti masažo gudrybių. Anglų masažuotojai nemoka daryti gydomojo masažo. Jie pacientą tik glosto, tapšnoja. Visas jų teikiamas paslaugas galima apibūdinti vienu žodžiu "relaksacija". Norintys gydytis rimčiau priversti eiti į kinų gydymo centrus."

Matydami didelį pacientų srautą, klinikos vadovai Rasai Bilevičienei pasiūlė pacientus masažuoti namuose. Lietuvė nedvejodama sutiko. Klinikos vadovai R.Bilevičienei padėjo susipažinti su advokatu. Advokatas sutvarkė visus reikiamus formalumus. Norint užsiimti privačia veikla Anglijoje, būtina turėti savo firmą, tad lietuvė irgi privalėjo atidaryti savo firmą. Apie įspūdžius, patirtus dirbant privačiai, Rasa pasakoja taip: "Anglai labai konservatyvūs. Į savo namus svetimų žmonių neįsileidžia. Norint peržengti anglo namų slenkstį, reikia turėti rekomendacijų". Masažuotojai reikalingas rekomendacijas parašė klinikos vadovai. Jie supažindino ir su masažo kainomis. Anglijoje bendras kūno masažas - 35, nugaros - 20, kojų - 10 svarų. "Pirmą kartą įžengusi į anglų namus pastebėjau jų netvarkingumą. Daiktai mėtėsi, kur papuola, visur buvo pilna dulkių, ne itin švarios grindys. Anglai patys namų netvarko. Jie samdo butus ir namus tvarkančias firmas. Laisvalaikiu anglai dažniausiai žiūri futbolą. Tai jų nacionalinis žaidimas. Prieš futbolo rungtynes daugelis pasipuošia mėgstamos komandos simbolika. Man teko masažuoti ir anglus, ir Londone gyvenančius lietuvius. Anglijoje gyvenantys lietuviai buvo labai geranoriški. Jie patys mane atsiveždavo. Sužinoję kainą - nesiderėdavo. Anglai - atvirkščiai. Stengdavosi nuderėti nors vieną svarą. Man tai atrodė labai keista. Masažavau kelis gydytojus. Jų mėnesinis atlyginimas 10 000 svarų, o derėdavosi dėl kiekvieno svaro," - stebėjosi silpnaregė masažuotoja.

Nelegaliai dirbo skalbykloje

Praslinkus keliems mėnesiams Rasą ėmė kankinti namų ilgesys. Ji ilgėjosi Lietuvoje likusios dukrelės. Darbas klinikoje bei privatūs pacientai netenkino moters. Ji čia atvažiavo uždirbti pinigų. Gelbėdamasi nuo depresijos klinikos darbuotojų paprašė paieškoti dar vieno darbo. Bendradarbiai jai pasiūlė darbą skalbykloje. Jis buvo nelegalus. Silpnaregė dirbo prie garo mašinos. Ji į mašiną sukabindavo šlapius skalbinius, o šiems išdžiūvus - išimdavo ir sulankstydavo. Atvykėlei iš Lietuvos per vieną naktį tekdavo atmintinai išmokti 70 restoranų pavadinimų, nes skalbiniai būdavo iš tų restoranų. Aišku, prie kiekvieno audinio buvo prikabintos etiketės. Deja, kas juose parašyta, Rasa neįžiūrėdavo. Darbdaviams ji nenorėjo išsiduoti, jog turi silpną regėjimą. Kitaip būtų netekusi darbo. Skalbykloje dirbo daug nelegalų. Darbdaviai mokėjo labai mažą atlygį. Teko dirbti šešias dienas per savaitę. Rasa klinikoje dirbdavo nuo 8 val. ryto iki 11 val. dienos, skalbykloje nuo 12 val. iki 18 val. Iš skalbyklos ji važiuodavo masažuoti privačius klientus. "Nėra lengva gyventi svetimame krašte, kur svetimi papročiai, svetima kalba, nėra artimųjų. Mes įpratę peikti savo kraštą. Tik išvykęs supranti, jog Lietuvoje ne viskas taip blogai, kaip atrodo. Norintiems išvažiuoti į užsienį patarčiau gerai pagalvoti. Ten niekas mūsų išskėstomis rankomis nelaukia," - samprotavo Rasa Bilevičienė, aštuonis mėnesius gyvenusi ir dirbusi Londone, o šiuo metu laikinai sugrįžusi į Lietuvą.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]