GYVENIMO AKTUALIJOS

Gražina SIDEREVIČIENĖ

ŽMONĖMS TO REIKIA

Neatpažįstamai pasikeitęs gyvenimas, skaudžiai palietęs ne vieną neregį ar silpnaregį, diktuoja savas sąlygas. Beieškant vilties, gimsta naujos idėjos, ateina žmonės, norintys ir galintys tas idėjas paskleisti ir įgyvendinti.

Beveik devynis šimtus žmonių su regėjimo negalia jungianti Kauno miesto organizacija praėjusių metų pabaigoje buvo padalinta į dvi - Žaliakalnio ir Santakos. Kam to reikėjo? Priežastis paprasta: būti arčiau žmonių, išklausyti kiekvieną atėjusį su savo bėdomis ir jam padėti. Ne veltui sakoma: kur du stos - daugiau padarys. Abiejų organizacijų pirmininkėmis buvo išrinktos moterys: Žaliakalnio - daugeliui gerai pažįstama, veikli ir energinga Roma Girnienė, Santakos žmonės nubalsavo už jauną perspektyvią Niną Balechovą.

Parūpo sužinoti, kaip sekasi vienai iš jų. Pašnekinau Romą Girnienę. Šią moterį žinome kaip puikią skaitovę, tapusią ir respublikinio konkurso laureate, kauniečių mėgėjų teatro "Aira" sielą, aktyvią sporto klubo "Sveikata" narę, lengvosios atletikos varžybų dalyvę. Artimesni žmonės žino atkaklų jos būdą, užsispyrimą ką nors sumanius žūtbūt padaryti. Žavi jos nuoseklumas, pareigingumas, pasitikėjimas savimi. Apie tokius žmones sakoma: "Jo duotas žodis brangesnis už auksą". Bet, neduok Dieve, prarasti jos pasitikėjimą. Tada jau atsiims! Su kaupu visa tiesa be užuolankų bus išrėžta tau į akis.

Taigi, teiraujuosi:

- Romute, ar labai nustebai, kai žmonės pasirinko būtent tave?

- Tai man buvo didelė staigmena. Juk jiems buvo iš ko rinktis. Kiti siūlomi kandidatai atrodė labiau patyrę, daugiau matomi ir žinomi.

- Kankino abejonės, kad nepavyks susidoroti su patikėtomis pareigomis?

- Žinoma. Juolab kad pasiūlymas buvo tikrai netikėtas, niekas su manimi nesitarė. Viskas vyko ekspromtu. Tik vėliau susivokiau, kur įkliuvau ir kad laukia didelis ir rimtas darbas, reikalaujantis daug energijos ir patirties.

- Ar pasikeitė požiūris į šį darbą? Dažnam stebint kito darbą iš šalies, viskas atrodo taip lengva ir paprasta, o kai pats pabandai...

- Iš esmės. Iki tol domėjausi tik sau artimais žmonėmis, gyvenau jų rūpesčiais ir džiaugsmais. Dabar, norėdama orientuotis situacijoje, privalau pažinti kiekvieną savo organizacijos narį. Žinoti, kas jį slegia, išsiaiškinti, ką galim pakeisti, kad žmogus pasijustų geriau. Labai retai neregys ar silpnaregis ateina laimingas ir nori pasidžiaugti savo sėkme.

Ateina pavargę, besiskundžiantys, prašantys. Tada imi suvokti, kad tu privalai gilintis ne tik į organizacinio ar socialinio darbo paslaptis, kad ne mažiau svarbūs ir psichologiniai aspektai.

- Pirmininkaujant praėjo vos metai. Ką suspėjai nuveikti ir kokie sumanymai laukia?

- Jaučiu, kad po truputį įsivažiuoju. Padėjau organizuoti šv. Kalėdų ir Atvelykio šventes vienišiems regėjimo invalidams. Mano pareiga buvo sukviesti žmones. Vieniems skambinau telefonu, su kitais susitikau - taip ir susipažinome. O šventėse atsiranda bendrumo jausmas. Esu kultūriniam gyvenimui artimas žmogus, tad ši veikla - mano arkliukas. Yra ir kita organizacinė veiklos pusė - posėdžiai, pašalpos, magnetofonai ir visa kita. Kaip visada prašančių daug, o lėšų - mažai... Reikia ir prie šito priprasti. Labai norisi tikėti, kad įstojus į Europos Sąjungą reikalai pasikeis į gerąją pusę.

Vienas didžiausių mano norų - išjudinti tuos akluosius ir silpnaregius, kurie sėdi užsidarę tarp keturių sienų ir yra praradę bet kokį gyvenimo tikslą. Kurie nesiryžta peržengti kultūros namų slenksčio, pajusti gyvenimo tėkmę, ar įsilieti į sporto klubo "Sveikata" veiklą. Būtų gera, kad žmonės mažiau dejuotų, skųstųsi, o ateitų su savo nuomonėmis, pasiūlymais, kad jie jaustųsi reikalingi, kad įsitikintų, jog pas mus tikrai laukiami.

Žaliakalnio organizacijoje yra daugiau nei penki šimtai neregių ir silpnaregių, tad darbo visada užteks. Suprantu, kad būdama visuomenininkė kalnų nenuversiu, bet dabar tikrai žinau, kad tai, ką darau, turi prasmę, nes žmonėms to reikia.

- Jeigu jau prašnekome apie šventes ir žmonių su regėjimo negalia bendravimą, negalime užmiršti ir Moterų klubo. Pernai visuomeninės pareigos griūte užgriuvo tavo pečius. Esi ne tik Kauno aklųjų ir silpnaregių Žaliakalnio organizacijos, bet ir Moterų klubo pirmininkė.

- Taip, tai tiesa. Ja buvau išrinkta trimis mėnesiais anksčiau. Tai irgi buvo netikėtumas - aš ilgai svarsčiau, ar noriu būti Moterų klube. Bet atėjau. Įdomu save išbandyti - ką čia sugalvojus, kad moterims būtų įdomu, kad jas traukte trauktų į klubo užsiėmimus. Ačiū Dievui, moterys yra moterys - aktyvios, pačios kuria ateities planus, siūlo pokalbių, susitikimų temas. Praėjo tik vienas darbo sezonas, o kuo puikiausiai veikia dvi sekcijos: etikos-estetikos ir kulinarijos, trečioji - rankdarbių - su potvyniais ir atoslūgiais (pasiligojo mūsų vadovė Vaida Krupenkovienė). Įdomiausia, kad kulinarijos užsiėmimams labai šauniai vadovauja, išradingiausius šaltų užkandžių, desertų ir kitus receptus pateikia antros grupės regėjimo invalidė Onutė Baubinienė. Etikos-estetikos temas aptariame visos, o jau tada kultūros namų darbuotojų pareiga pakviesti įdomius žmones. Taigi dirbu ne viena. Tiesą sakant, sunku buvo tikėtis tokio moterų entuziazmo ir daugelis manė, kad nugalės abejingumas. Taip neatsitiko ir, manau, neatsitiks. Akivaizdus to patvirtinimas sezono pabaigoje - šventė kartu su Vilniaus neįgaliųjų moterų klubu. Nuolat Moterų klubo veikloje dalyvauja 24 moterys, iš jų - 22 su regėjimo negalia, bet turime ir tokių, kurios apsilanko tik jas ypač sudominusiuose užsiėmimuose. Minėtoje šventėje, be viešnių, linksminosi, Redos Urnienės dainų ir ponios Hanos humoro klausėsi trisdešimt viena. Ar nesmagu?

- Pasiutusiai smagu! Gal šia smagia gaida ir baigiame pokalbį. Gerų darbų, lakios fantazijos ir kūrybiškumo šį sezoną! Beje, vos neužmiršau pasveikinti su artistišku jubiliejumi - šiais metais sukanka dvidešimt penkeri nuo tos dienos, kai pradėjai vaidinti dramos ratelyje. Ir vis pagrindiniai vaidmenys. Ačiū už metus scenoje! Tokios pat sėkmės linkiu dar bent dvidešimt penkerius metus!

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]