IŠ KELIONIŲ SUGRĮŽUS

Viktoras DEINAROVIČIUS

BANDYMAS PALIESTI DANGŲ

Vis daugiau mūsų išvyksta į kitas šalis. Vieni vyksta darbo reikalais, kiti - smalsumo genami. Ir mes, aklieji ir silpnaregiai, vis dažniau lankomės užsienyje. Geriau ar blogiau, tačiau silpnaregis gali pamatyti architektūros paminklų, gamtos vaizdų. O neregiui užsienyje viską reikia pajusti keturiais likusiais pojūčiais.

Esu neregys, todėl mano kelionėse į užsienį dažniausiai būdavo taip: tave nuveža prie kokio nors paminklo, išklausai gido pasakojimo, bandai įsiminti krūvą pateiktų faktų ir įsivaizduoti nepakartojamą paminklo grožį ar didybę.

Tačiau šią vasarą teko pabuvoti akliesiems šiek tiek neįprastoje kelionėje. Teko pavaikščioti po Slovakijos kalnus - Aukštuosius Tatrus. Nors Tatrai vadinami Aukštaisiais, tačiau, palyginti su kitais kalnais, jie nėra tokie aukšti - aukščiausios viršukalnės siekia apie du su puse kilometro virš jūros lygio.

Į šią kelionę mane sugundė draugas. Jis kartą Slovakijos kalnuose jau yra buvęs. Todėl, įvertinęs mano sugebėjimus, pasiūlė ir man ten nuvykti.

Žmonės sako: "Paganiau akis". O aš Slovakijoje paganiau ne akis, o tai, ką likimas man dar yra palikęs. Klausiausi kalnų upelių čiurlenimo ir krioklių šniokštimo, kojomis ir rankomis jutau kalnų akmenis, išgirdau kalnų tylą, kvėpavau tyru kalnų oru, ragavau slovakiškų valgių ir slivovicos. O jei dar kalnų grožį būčiau matęs, matyt, neišdildomi įspūdžiai būtų likę visam gyvenimui. Kartu keliavusi matanti mano dukra sakė, kad jai prieš kalnų grožį nublanko ir Turkija, ir Tunisas, ir kitos matytos pasaulio grožybės.

Papasakosiu jums apie Slovakiją ir jos kalnus taip, kaip aš juos mačiau.

Slovakijos kalnai turistų gausiai lankomi ir vasarą, ir žiemą. Vasarą žmonės čia atvyksta pavaikščioti po kalnus, o žiemą - paslidinėti. Slovakų vaikai slidinėjimo mokomi nuo mokyklos. Slidinėjimas mokyklose yra vienas iš mokymo dalykų. Vasarą, aišku, niekas neslidinėja, bet kelionėje sniego pačiupinėti teko. Jo galima rasti pasikėlus aukštai, į kalnų perėjas.

Kelionė tęsėsi dešimt dienų. Jos pradžioje, įvažiavus į Slovakijos teritoriją, apsilankėme stalagtitų ir stalagmitų urvuose. Slovakijoje urvų yra labai daug. Mūsų aplankytame urve teko apčiupinėti stalagmitą, pajusti požemių didybę. Beje, ilgiausias Slovakijos urvas yra apie 17 kilometrų ilgio.

Visą laiką gyvenome pensionate netoli Staryj Smakovec miestelio. Įsikūrus prasidėjo mūsų žygiai po kalnus. Beveik kasdien kopdavome į kokią nors viršūnę ar perėją. Kalnų perėja - tai tokia vieta tarp dviejų viršūnių, per kurią keliautojas gali iš vieno kalno šlaito patekti į kitą ir nusileisti į greta esantį slėnį.

Teko 12 kilometrų plaustais plaukti Dunajeco upe. Ji teka Lenkijos ir Slovakijos pasieniu. Taigi plaukiant iš kairės buvo Lenkija, o iš dešinės - Slovakija. Apžiūrėjome, slovakų teigimu, didžiausią Europoje išlikusią viduramžių pilį Spiš.

Maudėmės po atviru dangum esančiuose karštuose mineralinio vandens baseinuose. Beje, Slovakijos nacionaliniuose parkuose (jų teritorija mes ir keliavome) kalnų upeliuose ir ežeruose maudytis draudžiama, todėl žmonės ir plūsta į tuos terminius mineralinio vandens baseinus. Susimoki tokiame baseine už įėjimą ir gali būti visą dieną. Įėjęs į baseino teritoriją, pagalvojau: "Velnias čia mane nešė. Žmonių kaip silkių statinėje, vandens kvapas "specifinis", koks gi čia malonumas?" Bet pabuvęs karštame ir šaltame baseine, malonumą pajutau. Maudynės - po atviru dangum. Kaip mes Lietuvoje įpratę visai dienai įsitaisyti ant jūros kranto, taip Slovakijoje žmonės įsitaiso visai dienai ant baseino krašto. Vandenyje mirkti visą laiką nebūtina. Galima šiaip pasėdėti arba nueiti atsigaivinti į kavinę ar barą. O jų čia begalė. Nors žmonių tiršta, bet vietą bare ar kavinėje visada susirasi.

Tačiau didžiausią įspūdį paliko kopimas į kalnus. Dažniausiai jis prasidėdavo ėjimu per mišką. Po kojomis maišosi tik medžių šaknys ir vienas kitas akmuo. Kylant aukštyn, akmenų daugėja. Baigiasi miškas. Augmenija žemėja. Galop po kojomis lieka tik akmenys. Kalnų viršūnėse, šiauriniuose šlaituose atsiranda net sniego lopinėlių. Jei pakalnėje šilta ir žmonės vaikšto apsirengę palaidinėmis trumpomis rankovėmis, tai ant kalno iš kuprinės tenka ir šiltesnį rūbą išsitraukti. Į kalną lipi lyg gigantiškais vingiuotais laiptais. Tik pakopų aukštis ir dydis nevienodas, o ir turėklų nėra. Nors, tiesą pasakius, labai pavojingose vietose pasilaikymui yra nutiestos grandinės. Jos tam, kad įsikibęs į jas žmogus nenuslystų akmenimis žemyn. Takelis dažniausiai būna siauras: greta galima eiti dviese. Jei sutinki žmogų iš priekio, turi sustoti ir praleisti. Mandagesnis padėkoja. Tačiau mūsų sutikti žmonės ne visi buvo mandagūs. Kopiant iš vienos pusės dažniausiai būna akmenų siena, iš kitos - skardis. Nuo jo nuriedėjęs neužsimuštum, bet malonumo taip pat nepatirtum.

Neregiui einant poroje su jį lydinčiu žmogumi, svarbu labai gerai vienas kitą suprasti net ir iš menkiausio judesio: kiekviename žingsnyje juk nestabčiosi ir nelauksi, kad tau sakytų, čia akmuo, čia koją kelk aukščiau, o čia gali ir mažiau kelti. Kai tave pradeda saugoti ir pasakoti apie kiekvieną akmenį, tai ir pačiam nedrąsu pasidaro. Be to, tokie stabčiojimai labai lėtina patį kopimą į kalną. Po kelių kopimo dienų įsigudrinau tiek, kad su palydovais, kurių buvo keli, eidavau beveik be komentarų. Kopimas į viršų užtrukdavo 3-4 valandas. Aišku, galiuką paėjėjus sparčiau, tekdavo ir ant akmens atsisėdus atsipūsti. O tada ir išgirsti nuo kalnų viršūnių atsklindančią ramybę, iš slėnių atplaukiantį vos ausiai pagaunamą civilizacijos gausmą.

Lipant į kalną dažnai pasitaiko upelių. Iš jų atsigeri, prakaitą nuplauni, atgaivini civilizacijos šurmulio sudirgintą sielą. Užlipęs ant kalno Slovakijoje visada rasi chatą - trobą, kurioje gali ir skrandį pradžiuginti, ir gomurį suvilgyti. Maistą ir gėrimus į šias trobas atneša nešikai, nes kito kelio, kaip kalnų takelis, čia dažniausiai nėra. Todėl nešikams ant kupros tenka nešti po keliasdešimt kilogramų. Sakysite, kad tokioje vietoje viskas turi būti labai brangu. Galiu jus nuraminti, lietuviui slovakų maistas ir gėrimai net ir ant kalno įperkami.

Grįžęs į Lietuvą galiu pasakyti, kad dabar, pasivaikščiojus po kalnus, ėjimas Vilniaus gatvėmis yra vienas malonumas - į jokius nelygumus nebekreipiu dėmesio.

Pabaigoje norėčiau pasakyti, kad teisūs tie, kurie sako, jog kalnai atskleidžia, ko iš tiesų yra vertas žmogus. Jei norite įsitikinti, ar turite tikrų draugų - eikite į kalnus. Tik ten suprasite, kokie žmonės jus supa, kiek yra linkę jums padėti, ką jie apie jus mano ir ką iš tiesų galite jūs patys.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]