GYVENIMO AKTUALIJOS

IŠŠŪKIS NE TIK MUMS

Rodos, F. Engelsui priskiriamas posakis, kad darbas iš beždžionės padarė žmogų. Ką tada gali padaryti iš žmogaus nedarbas? Beždžionėmis gal ir nevirsime, tačiau problema tikrai didelė ir ji aktuali ne tik Lietuvai. Liepos viduryje Paryžiuje įvyko konferencija "Aklųjų organizacijų vaidmuo įdarbinant sutrikusio regėjimo žmones".

Konferencijos darbe dalyvavo ir du atstovai iš Lietuvos: LASS pirmininko pavaduotojas Sigitas Armonas ir LASS centro tarybos darbuotoja Audronė Jozėnaitė. "Mūsų žodžio" pakalbinti, abu jie sutiko papasakoti apie konferencijos darbą, apie tai, kokių minčių ji sukėlė. Tad vieną rugpjūčio pradžios priešpietę, kai Paryžių siaubė didieji karščiai, o Vilniaus medžių viršūnėmis lakstė lengvas vėjelis, susėdome ir šnektelėjome.

"MŽ". Pirmiausia gal pradėkime nuo pačios konferencijos. Jau žinome, kad ji vyko Paryžiuje, o toliau?

S.A. Taip, Paryžiuje vyko konferencija aklųjų įdarbinimo klausimams ir problemoms aptarti. Konferenciją organizavo Europos aklųjų sąjungos (EAS) reabilitacijos ir įdarbinimo komisija. Tai lyg ir vienas iš pasiruošimo etapų lapkričio mėn. vyksiančiam EAS suvažiavimui. Konferencijos darbe dalyvavo didžioji dauguma Europos valstybių, per tris dienas perskaityta daugiau nei 30 pranešimų, daug diskutuota. Buvo pranešimų, kurie skambėjo labai moksliškai ir filosofiškai, buvo ir tokių, kurie aptarė konkrečius dalykus. Labai apibendrintai svarbiausią konferencijos mintį turbūt galima būtų nusakyti taip: situacija įdarbinant akluosius visoje Europoje sunkėja. Priežastys įvairios - globalizacija, automatizacija, kompiuterizacija ir dar daugybė kitų, tačiau kalbėta daugiau ne apie priežastis, o apie tendencijas ir rezultatus. O jie, kaip minėjau, nėra džiuginantys. Akcentuota, kad lankstesni turėtų būti patys regėjimo negalios žmonės, kad jie turėtų galvoti apie kontraktinį darbą, ne visą darbo dieną ir pan. Reikia priprasti prie minties, kad darbas nebūtinai turi būti pastovus ir su garantijomis keleriems ar keliolikai metų, kad jį keisti yra visiškai natūralu. Tai kertiniai teiginiai, su kuriais sutinka visų aklųjų organizacijų atstovai. Kada pereinama prie konkretesnių dalykų, nuomonės ir sprendimo būdai ima skirtis.

"MŽ". Pereikime ir mes prie konkretesnių dalykų - kaip atskiros valstybės sprendžia aklųjų įdarbinimo problemą? Ar išgirdote ką nors ypač nauja ir netikėta?

S.A. Didelė naujiena buvo tai, kad skandinavai pradėjo kalbėti, jog galbūt vėl reikėtų grįžti prie globos įmonių. Anksčiau tokias mintis jie tiesiog ignoravo tvirtindami, kad aklieji turėtų dirbti tik atviroje visuomenėje.

Prancūzai darė pranešimą apie globos įmones. Mane nuliūdino tai, kad jų globos įmonėse tarp visų neįgaliųjų - tik 1 proc. regėjimo negalios žmonių. Gera proga pagalvoti ir mums, ar tikrai globos įmonių įstatymas, kurio visi taip laukiame, bus gelbėjimosi plaustas? Viena iš naujienų - slaugos darbuotojo specialybė. Akliesiems ji neprieinama, bet silpnaregiai galėtų. Daugelis valstybių, kaip ir mes, kelia klausimą, kad regėjimo negalią turintys masažuotojai galėtų įsigyti fizioterapeuto, kineziterapeuto specialybes. Lenkai yra paruošę dokumentus, kaip parengti žmogų su regėjimo negalia dirbti atviroje visuomenėje. Tai ir įstatymai, ir rekomendacijos, kaip parengti patį žmogų. Mums panašius dokumentus irgi reikėtų turėti. Šiaip jau kokių nors didelių atradimų bent man nebuvo.

A.J. Šiek tiek pasikartosiu: situacija įdarbinant akluosius visoje Europoje nėra gera. Tačiau konferencijoje ne kartą akcentuota, kad daugiau dėmesio reikia skirti jau dirbantiems akliesiems, jiems visapusiškai padėti, nes galime prarasti ir tai, ką turime. Vakarų valstybėse yra susikūrę nemažai organizacijų, agentūrų, padedančių akliesiems įsidarbinti. Kai kurios jų turi nemažai lėšų, darbuotojų, bet neturi patyrimo. Geriausiai tuos reikalus vis dėlto išmano nevyriausybinės negalios žmonių organizacijos, todėl jų patyrimu ir reikėtų remtis. Konferencijos užkulisiuose buvo kalbama apie vieną gan šokiruojančią problemą, kuri tribūnoje atvirai gal ir nebuvo minima, tačiau su kuria susiduria daugelio valstybių nacionalinės aklųjų organizacijos: aklieji, ypač aukštą pragyvenimo lygį pasiekusiose valstybėse, nebenori dirbti. Nėra motyvacijos: kam žmogui dirbti, jeigu nedirbdamas gali gauti tokius pat pinigus? Ši nuostata būdinga visų pirma nekvalifikuotą darbą dirbantiems neregiams. Taip pat tų valstybių akliesiems, kuriose dirbantiems neįgaliems žmonėms nemokamos pensijos.

"MŽ". Būdami atviri, turime pripažinti, kad panašių balsų tenka išgirsti jau ir Lietuvoje. Ateityje jų, matyt, tik daugės?

S.A. Kaip Audronė sakė, panašios nuostatos būdingos išsivysčiusių valstybių neregiams. Tačiau užtenka įsijungti televizorių, paskaityti spaudą ir sužinai, kad Europa sensta, trūksta arba greitai gali pritrūkti dirbančių ir galinčių mokėti mokesčius - tai iš kur ir kiek ilgai tęsis ta gerovė? Ar visada net aukštą pragyvenimo lygį pasiekusios valstybės galės užtikrinti nedirbantiems savo piliečiams dideles pensijas, pašalpas? Juo labiau Lietuvoje.

Tačiau, be abejonės, problema yra, žmones reikia orientuoti rinktis paklausias specialybes, ieškoti kitokios motyvacijos.

A.J. Man pačiai buvo labai įdomi anglų patirtis. Visada pagarbiai žiūriu į tai, ką dirba ir ką kalba Anglijos karališkasis nacionalinis aklųjų institutas (KNAI). Anglijoje šiuo metu yra 90 tūkst. sutrikusio regėjimo darbingo amžiaus žmonių. Dirba 22 tūkst. (apie ketvirtadalis). Kaip sakė patys anglai, moksliniai tyrimai rodo, kad per pastaruosius 30 metų dirbančių aklųjų ne mažėjo, o gal net truputį didėjo. Tačiau čia pat priduria, kad skaičiais dažnai būna manipuliuojama... Anglai išskyrė kategoriją žmonių, tolimų darbo rinkai. Liūdniausia turbūt tai, kad šiai kategorijai jau priskiriami vyresni nei 40 metų žmonės, taip pat žmonės, turintys mokymosi sunkumų, papildomų negalių, ką tik baigę mokslus, atsisakantys darbo todėl, kad silpsta regėjimas. KNAI keičia aklųjų įdarbinimo strategiją: steigs daugiau socialinių įmonių ir jas rems; kuriant akliesiems darbo vietas, neapsiribos vien konsultacijomis.

S.A. Jeigu lyginsime pagal skaičius, nuo Vakarų valstybių neatsiliekame: Anglijoje dirba apie ketvirtadalis visų darbingo amžiaus neregių, Lietuvoje - irgi panašiai tiek: darbingo amžiaus aklųjų ir silpnaregių turime apie 3 tūkst., dirba apie 800. Tačiau Lietuvoje susiduriame su kita problema: turime labai nedaug jaunų aklųjų ir silpnaregių, dar mažiau - galinčių mokytis, įsigyti patrauklias specialybes. Štai kelerius metus iš eilės Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC) organizavome teksto rinkėjų kompiuteriu mokymą: grupė (7 - 8 žmonės) dar susirenka, tačiau realiai galinčių mokytis gal tik pusė. Šiais metais LASUC turėtų pradėti mokytis nauja baldų apmušėjų grupė. Kiek ir kokių jaunuolių susirinks, netrukus pamatysime, tačiau nesu didelis optimistas.

A.J. Patiems organizuoti aklųjų profesinį mokymą netikslinga ne tik Lietuvoje. Todėl konferencijoje ne kartą skambėjo mintis, kad universitetai, kitos aukštosios ar profesinės mokyklos turėtų būti pasirengusios priimti žmones su negalia. Jeigu yra galimybė žmogų mokyti integruotai, šitai reikia ir daryti. Tam Europos Sąjungos valstybėse kuriamos programos, skiriamos lėšos. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį dar į vieną konferencijoje keltą problemą: kol žmonės dirbo tik aklųjų įmonėse, jiems nereikėjo socialinių, bendravimo įgūdžių. Kai pradėjo dirbti atviroje visuomenėje, šie įgūdžiai tapo būtini. Kai kada ir aš pati jau pradedu abejoti, ar turiu tuos socialinius įgūdžius - kaip išeina, taip ir bendrauji! Mūsų karta šito niekada nesimokė. Tačiau pasaulyje yra kitaip: žmonės mokosi, kaip bendrauti, elgtis atsidūrus vienoje ar kitoje situacijoje, kaip reaguoti ir pan. Akliesiems tokių įgūdžių tikriausiai reikia dar labiau.

Kalbėjosi Alvydas VALENTA

Redakcijos prierašas. S.Armono nuogąstavimai dėl naujos baldų apmušėjų grupės, deja, pildosi. Rugpjūčio 21 d. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre vyko mandatinė komisija, turėjusi atrinkti kandidatus į minėtąją specialybę. Kaip mums papasakojo šio centro profesinio mokymo skyriaus vedėjas Juozas Daunaravičius, nuo gegužės mėn., kada buvo paskelbtas priėmimas, gauti 8 prašymai. Kadangi baldų apmušėjais gali dirbti žmonės, dar turintys regėjimo likutį (mažiausias 0,05), todėl du kandidatai nepriimti dėl nepakankamo matymo. Taigi liko 6, o, norint gauti Švietimo ir mokslo ministerijos finansavimą, grupėje turi būti 10 žmonių. Priėmimas į baldų apmušėjo specialybę pratęstas iki rugsėjo 10 d., tačiau, kaip teigia J. Daunaravičius, labai abejotina, ar grupę pavyks suformuoti: "Jeigu neatsirado pakankamai norinčių per tris mėnesius, ar atsiras per dvi savaites?" J.Daunaravičius sau ir visiems mums užduoda retorinį klausimą: ar Lietuvoje jau nebėra jaunų aklųjų ir silpnaregių, ar visi jie sėkmingai integravosi, ar mes patys - pedagogai, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos darbuotojai - kažko nepadarome iki galo?

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]