IŠ KELIONIŲ SUGRĮŽUS

Alvydas VALENTA

KELIONĖS DIENORAŠTIS

Garsių ir niekada neišgarsėjusių poetų, dailininkų, gatvės muzikantų, vyno, bohemos, jaunystės iliuzijų ir neišsipildžiusių svajonių miestas. Kiekvienas bent kartą jame esame buvę: lėbavę su šauniąja d'Artanjano šutve, sulaikę kvapą laukę, kuo baigsis dailiosios čigoniukės Esmeraldos ir bjauriojo Kvazimodo istorija ar stovėję prie dukterų apleisto tėvo Gorijo kapo. Kiekvienas bent kartą čia tikrai esame buvę: tai kas, kad svajonėse, mintyse, kad šitas miestas mums bylojo ne betarpiškai, savo gatvėmis ir aikštėmis, savo rūmais ir skurdžiais menininkų kambarėliais, bet iš knygų puslapių. Tai kas - jis vis tiek buvo ir liko Paryžius, traukiantis savęsp poetus, studentus ir pabaldas turistus.

Tokiais "pabaldomis" turistais teko laimė pabūti grupei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos narių bei darbuotojų. LASS centro taryba kaip dovaną šiems žmonėms, daugiausia rajonų organizacijų pirmininkams, už nelengvą, bet labai reikalingą darbą šiais metais padovanojo kelionę į Paryžių, kartu aplankant ir Prahą bei Amsterdamą. Suprantama, joks pasakojimas, joks aprašymas nepakeis kelionės laukimo virpulio ir malonumo, kai sužinai, kad įveiktas pirmasis šimtas ar pirmasis tūkstantis kilometrų. Ir vis dėlto tebūnie leista dar kartą prisiminti tai, ką per tas aštuonias dienas pamatėme ir patyrėme, gal net duoti vieną kitą patarimą.

* * *

Iš Vilniaus išvykome birželio 9-osios naktį, laikrodžiams rodant trečią valadą po vidurnakčio. Šiek tiek daugiau nei dvi valandos kelionės - ir jau Lietuvos - Lenkijos siena. Vėlai vakare kertame Lenkijos - Čekijos sieną ir dar maždaug po dviejų valandų pasiekiame Prahą. Keletas žodžių apie kelionę. Jeigu jau taip atsitiko, kad tu nematai, - vadinasi, ir nematai: nei pakelėse "uždarbiaujančių" merginų, nei, kuo arčiau į Vakarus, tuo kruopščiau įdirbamų Lenkijos laukų. Kas nors galėtų pasakyti: sėstum, žmogau, iš ryto į Vilnius - Kaunas maršrutu važiuojantį autobusą, suvažinėtum kokius penkis kartus pirmyn ir atgal - štai tau ir Praha. Tačiau kažkodėl yra šiek tiek ne taip: štai ta pati Lenkija, važiuoji tris, penkias, septynias valandas, pasienyje su Čekija pradedi kilti į Sudetų kalnus ir prikaitusiame autobuso salone netikėtai pajunti jų gaivą - nuovargio kaip nebūta.

Pusdienis Prahoje prabėga daugiau negu greitai. Tai unikalus miestas ne tik reginčio žmogaus žvilgsniui, bet ir neregio pojūčiams. Štai kad ir garsioji "Aukso gatvelė": siaura, palei miesto sieną einanti gatvė, pilna mažų krautuvėlių. Gatvės pabaigoje - laiptai žemyn. Jais nusileidęs netikėtai išnyri į saulės nutviekstą kiemelį, iš kurio - jau kita gatvė. Man visa tai šiek tiek priminė vaikystėje skaitytas pasakas, o pati Praha - pasakų miestą. Ir tai ne retorika ar sentimentai. Mat tai, ką dabar vadiname Čekijos sostine, kažkada sudarė trys atskiri miestai, turėję savo gynybines sienas, vartus, bokštus. Prahoje daug mažesnių ar didesnių kiemų, pusiau atvirų ir uždarų erdvių, kurias kiekvienas neregys gali pajusti savo kūnu. Visa tai žadina vaizduotę net ir tada, jeigu negali pasigrožėti senoviniu Prahos rotušės laikrodžiu ar Šv. Vito katedros skliautais.

Visai kitaip pabaldas turistus priima Parnaso kalno pusbrolis (gal net brolis?) Paryžius. Pirmasis patarimas keliaujantiems: nevažiuokite į Paryžių, jeigu norite tylos, ramybės (ar apskritai ją galima rasti milijoniniame didmiestyje, tai jau atskiras klausimas), neskubraus ir lėto laiko tekėjimo. Paryžiuje jūs šito tikrai nerasite! Važiuokite į Paryžių, jeigu norite pasijusti pėsčiųjų, automobilių, riedutininkų, motociklininkų katile - tai šitame mieste jūs tikrai rasite!

Su Paryžiumi susipažinti pradėjome, kaip sakoma, nuo jo širdies - Sitė saloje esančios garsiosios Viktoro Hugo aprašytos Dievo Motinos katedros. Įspūdis visiškai priešingas nei Prahoje, vaikštant po Šv. Vito katedrą. Galbūt todėl, kad Šv. Vito katedrą aplankėme ryte, kai daugelis turistų dar tik ruošiasi į "medžioklę", ji buvo pustuštė, veidu, kūnu galėjai justi jos didybę ir jėgą. Į Paryžių atvykome vidurdienį ir garsioji Notre Dame buvo pilnutėlė žmonių. Vieni meldėsi, kiti tokie kaip mes turistai, spoksojo, tačiau žmonių buvo tiršta. Dievas kalba visomis kalbomis ir visur, tačiau jeigu norite jo pasiklausyti tyloje, "Paryžiaus katedroje" to padaryti nepavyks, nebent labai anksti ryte.

Likusią dienos dalį praleidome vaikščiodami po miestą pėsčiomis - Lotynų kvartalas su garsiuoju Sorbonos universitetu, Liuksemburgo sodas, kur Oskaras Milašius "kalbėdavosi" su paukščiais, dailininkų ir visokių kitokių menininkų meka - Monmartras. Įsivaizduokite kad ir Vilniaus senamiestį, grūste prisigrūdusį žmonių, mašinų, tarp kurių nutrūktgalviškai ant savo mažučių motociklų laksto tokie pat nutrūktgalviai padaužos, - tai Paryžius! Neregys, vykstantis į šį miestą, turi tapti itin "lengvas" ir mobilus, o silpnaregis - prisiminti paskutinįjį Viešpaties prisakymą "Nežiopsok!" Paryžiuje labai trūksta laisvos vietos, todėl išnaudojama kiekviena žemės pėda. Šis miestas it kurmis rausiasi po žeme: ekskursijos vadovė ne kartą atkreipė dėmesį į požemines traukinių stotis, požeminius verslo, prekybos, turizmo centrus. Pakeliui į Monmartrą - garsiosios Pere Lachaise kapinės. Tiesiai virš kapinių nutiesta gatvė - švilpia, lekia mašinos. Ne, poilsio mirusiesiems čia nėra, o gal tik mums, kurių gyslomis vis dar teka kaimas, šitaip atrodo? Paryžiui ir paryžiečiams labai trūksta vietos, galbūt todėl čia toks intensyvus gyvenimas ne tik dieną, bet ir naktį - kavinės, barai, muzika. Naktinis Paryžius - atskira tema. Vieną vakarą buvome išėję pasivaikščioti - užlipome į Monmartrą. Pirmą valandą nakties gatvėse verda gyvenimas ir... visiškas saugumo jausmas, jokios agresijos.

Antrąją viešnagės dieną aplankėme Invalidų rūmų ansamblį, kuriame yra Napoleono kapas bei armijos muziejus; taip pat Ogiusto Rodeno muziejų, Luvrą, plaukėme laivu Senos upe. Armijos muziejuje - tūkstančiai eksponatų, tačiau visi, išskyrus patrankas, kurių vamzdžiai styro lyg koks miškas, po stiklu: nei paliesi, nei pakilnosi. Neteisybė, kad Prancūzijos muziejuose akliesiems beveik rojus - šį tą galima liesti, o daugelio eksponatų - ne. Net O. Rodeno muziejuje galima liesti ne visas skulptūras. Muziejaus kiemelyje labai kvepia rožėmis; daug skulptūrų lauke - jas visas galima liesti.

Didžioji meno šventovė - Luvras. Žmonių čia tarytum Sąjūdžio mitinge ir paveikslai paveikslai. Įsilieję į nenutrūkstamą žmonių srautą, einame pro garsiąją Leonardo da Vinči "Moną Lizą". Luvre yra nedidelė salytė, ypač įdomi neregiams. Čia yra garsių skulptūrų kopijos, kurias galima liesti, kiek širdis geidžia. Čia pat, šalia, - užrašai brailio raštu, kuriuose nurodytas skulptūros autorius, pavadinimas.

Trečiąją dieną viešėjome Versalyje - Liudviko XIV, Karaliaus Saulės, rezidencijoje. Paliesti čia irgi beveik nėra ką, tačiau maloniai pasivaikščioti, praleisti laiką tikrai galima. Versalio teritorijoje yra kaimelis, į kurį karaliai bėgdavo nuo valstybės reikalų ir pernelyg įkyrių dvariškių. Kaimelyje - nedidelis daržiukas, aptvare ganosi kiaulės, avys, karvutė. Čia pat karaliai, čia pat - kiauliaganiai. Taigi begalinės istorijos apie karalaites ir kiauliaganius ne tokios jau išlaužtos iš piršto!

Trečiosios dienos vakare kėlėmės į Eifelio bokštą. Taip sakant, vakarinis Paryžius! Štai čia, prie Eifelio bokšto, mane (leisiu sau būti egocentriškam) ištiko didžiausia nesėkmė per visą šią kelionę. Kažkodėl visiškai nejutau jokio noro į tą bokštą keltis liftu - kas kita bokšto išorėje esantys laiptai. Kad taip užlipus bent iki pirmojo aukšto apžvalgos aikštelės! Tik šitaip galima pajusti erdvę, aukštį, juo labiau, kad laiptai tikrai saugūs. Ne vienam grupės bičiuliui šitas mano noras tikriausiai pasirodė kaip kažkoks vaikiškas įnoris, bet tai nebuvo įnoris. Tiesiog galimybė patirti kažką neįprasta, savaip - "brailiškai" - pamatyti Paryžių. Grupės vadovė, šiaip jau labai inteligentiška moteris, išgirdusi tą mano norą, pradėjo beveik maldauti, kad nevaryčiau jos į neviltį... Po neilgų abipusių derybų sutarėme, kad, jeigu į tą Babelio ar Eifelio bokštą negalima užlipti, tada bent jau bus galima laiptais nulipti. Tačiau vėliau ir ši galimybė kažin kaip stebuklingai išnyko... Liftu pakilome ir ramiai, laimingai, kaip ir dera šiuolaikiniams turistams, nusileidome žemyn. Ką gi, teks kada nors grįžti ir į tą "pasipūtėlį" bokštą įlipti. Norėčiau pastebėti štai ką (grįžtant atgal panašią mintį išreiškė ir grupės vadovė): vykstant į panašias keliones, reikėtų nebijoti koreguoti, taisyti turistinės firmos pateikto maršruto. Koreguoti taip, kad nematantis ar silpnai matantis žmogus patirtų, kiek galima, daugiau įspūdžių. Įlipti buvo galima ne tik į Eifelio, bet ir į Notre Dame katedros bokštą. Ir į jį mes neįlipome. Kartais imu manyti, kad toje kelionėje mane buvo apsėdusi laipiojimo manija - tebūnie taip!

Namo grįžome ne per Čekiją, bet per Olandiją ir Vokietiją. Pakeliui dar vienas įdomus miestas - Amsterdamas. Amsterdame aplankėme deimantų dirbtuvę. Norintys galėjo nusipirkti tikrų deimantų, kiti - susipažinti, kaip jie apdirbami. Patikimai užrakintoje patalpoje prieš mūsų akis buvo išdėlioti įvairių dydžių, įvairaus brangumo deimantai. Vieną tokį žirnio didumo akmenuką - devyniasdešimties tūkstančių eurų vertės deimantą - kokią sekundę leido tarp pirštų palaikyti ir šių eilučių autoriui. Bet tik sekundę - paskui deimantas stebuklingai išnyko.

Pramoga ir tiek! Pramoga buvo ir pasiplaukiojimas nedideliu laiveliu Amsterdamo kanalais bei po Šiaurės jūrą. Ypač kada šiek tiek nusižengi galiojančiai tvarkai ir ten, kur negalima net sėdėti, plauki atsistojęs visu ūgiu. Saulė, vėjas, jūra - na, tam tikra kompensacija už pralaimėtą mūšį prie Eifelio! Amsterdame - daug gėlių, daug dviračių, jie čia naudojasi net didesnėmis teisėmis negu automobiliai. Amsterdame viešai pardavinėjami narkotikai. Viešai prekiaujama meile, yra sekso ir prezervatyvų muziejai. Kiekvienas renkasi tai, kas jam artimiausia, kas vertybių hierarchijos piramidėje užima svarbiausią vietą. Svarbu tik, kad tavo vertybės ir tavo laisvė netrukdytų kito žmogaus vertybėms ir kito žmogaus laisvei. Vakariečiai net didžiausiuose didmiesčiuose, net minioje moka pasijusti laisvi. Ar mokame tai mes? Ar mokame tai mes - tikriausiai dar ne, nes beveik visur, vos išlipus iš autobuso, girdėdavome slavišką "dobra dobra". Esame ne skandinavai, ne vokiečiai, o vis dar slavai. Tačiau aš jau šiek tiek nukrypau nuo maršruto.

Dar viena naktis autobuse, dar viena diena netikusiais Lenkijos keliais - ir mes jau Lietuvoje. "Kelionių alchemija" - yra tokio pavadinimo Jurgos Ivanauskaitės knyga: "Kelionė yra tarsi alcheminis virsmas, kuomet išoriniams įspūdžiams susiliejus su vidine patirtimi, gimsta visiškai naujas darinys, kurį galima pavadinti ir Filosofiniu akmeniu, ir Jaunystės eliksyru, ir Auksiniu sielos vaiku. Kiekvienas alchemikas gauna būtent tai, ko nusipelnė. Kiekvienas keliauninkas - irgi".

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]