TIFLOTECHNIKA

Vytautas GENDVILAS

"PASPAUSKIME" IR PRAKALBĖS


Kaip yra dabar?

Su baltąja lazdele neregiai darosi vis mobilesni. Vis daugiau jų vienus ir vis dažniau be palydovo gali sutikti miestų gatvėse, autobusuose, troleibusuose, įvairiose įstaigose. Norėdamas nuvykti iš vienos vietos į kitą, neregys dažnai priverstas naudotis miesto transportu. Matančiam žmogui gerai: jis pasižiūrėjo, koks autobusas ar troleibusas atvažiavo, sėdo ir nuvažiavo, išlipo, kur reikia. O ką daryti neregiui? Kaip sužinoti, koks atvykusio autobuso ar troleibuso numeris? Šiandien yra tik viena išeitis - klausti gerai matančių žmonių. Jei jų stotelėje nėra, tai klausti tų, kurie sėdi viduje.

O ar galima čia ką nors pakeisti? Taip, galima. Apie tai buvo galima sužinoti gegužės 15-17 dieną vykusioje kontaktų, verslo, mokslo, investicijų parodoje "Kaunas 2003". Čia daug kalbėta apie Kauno ateitį. Kalbėta ir apie miesto transportininkų planus. O jie siejasi ir su mūsų - neregių - problemomis.

Į autobusą - po kompiuterį

Firmos “R & G” atstovas R. Pezda pristato akliesiems pritaikytą technikąKauniečiai ruošiasi pirkti 50 naujų autobusų ir 30 troleibusų. Kiekviename iš jų bus po kompiuterį. Šis kompiuteris atliks daugybę darbų: stebės transporto priemonės techninius parametrus, kontroliuos vairuotojo darbą, teiks keleiviams informaciją, rinks informaciją apie pažymėtus bilietus. Keleiviams bus teikiama ir vizualinė, ir garsinė informacija.

Jūs pasakysite: "Kas čia tokio, jau ir dabar viename kitame troleibuse, autobuse taip yra". Taip. Tai yra gerai. Bet gali būti dar geriau, kaip jau yra keliolikoje Čekijos, Slovakijos, Lenkijos miestų.

Reikalas tas, kad tokie kompiuterizuoti autobusai ir troleibusai akliesiems ir silpnaregiams gali "pasisakyti", koks jų numeris, į kur ir iš kur važiuoja. Kad taip atsitiktų, reikia visai nedaug: transporto priemonėje įrengti į radijo bangas reaguojantį, su kompiuteriu bendraujantį švyturėlį ir garsiakalbį išorėje. Kad sistema veiktų, kiekvienas aklasis ar silpnaregis turi turėti pakabuko prie raktų dydžio pultelį. Prie stotelės priartėjus troleibusui ar autobusui, tereikia nuspausti mygtuką, ir atvykusi transporto priemonė per lauke ant jos įmontuotą garsiakalbį "pasisakys", kas ji tokia ir kur važiuoja. Sistemą galima taip sureguliuoti, kad pultelis veiktų nuo keliolikos iki šimto metrų atstumu. Dažniausiai jo veikimas apribojamas keliolika metrų. Jei nustatysime labai didelį atstumą, tai paspaudus mygtuką gali prabilti net ir kita gatvės puse važiuojantys autobusai, troleibusai. Beje, pultelis veikia ir transporto priemonės viduje, todėl bet kuriuo momentu galite pasitikrinti, kokiu maršrutu važiuojate.

Pultelyje yra dar vienas mygtukas. Juo galima suaktyvinti svarbiose vietose įmontuotus švyturėlius: įėjimuose į visuomeninius pastatus, parduotuves, poliklinikas, požeminius perėjimus, autobusų, geležinkelio stotis. Su šiais švyturėliais galima įgarsinti ir pastatų vidų. Pavyzdžiui, išlipę iš troleibuso, galime su pulteliu susirasti švyturėlį ties įėjimu į geležinkelio stotį, įėję į salę - sužinoti, kur yra kasos, kur išėjimas į peroną.

Kas daroma kitose šalyse?

Parodoje "Kaunas 2003" dalyvavęs miesto visuomeninio transporto keleivių aptarnavimo ir kontrolės sistemas gaminančios lenkų firmos "R & G" prezidentas komercijos reikalams Robertas Pezda sakė, kad jų gaminama technika pritaikyta akliesiems jau veikia keliolikoje Lenkijos miestų. Ji įdiegta keliuose Slovakijos miestuose, kai kurie tobulinimo darbai atlikti šią sistemą sukūrusioje ir įdiegusioje Čekijoje.

Beje, apie čekų patirtį šioje srityje dar 2001 metais Europos aklųjų sąjungos žurnale ("European Blind Union Newsletter", 2001, Nr.33) rašė Europos aklųjų sąjungos mobilumo ir šunų vedlių komisijos sekretorius Peteris Wilkinsas. Jis rašė: "Europos aklųjų mobilumo ir šunų vedlių akliesiems komisija rekomenduoja visų valstybių vyriausybėms patvirtinti savo šalyse šią garsinio informavimo sistemą, padedančią akliesiems važinėti savarankiškai po visas Europos valstybes. <...> Prahos sistema yra pati geriausia. Kad aklųjų neklaidintų sistemų įvairovė, mes siekiame šios sistemos standartizavimo."

Tame pačiame straipsnyje rašoma: "Remiantis Čekijos 1994 m. priimtais įstatymais, visi nauji pastatai privalo turėti švyturius, todėl kai kurie rekonstruojami pastatai juos jau turi, o kituose jie bus įrengti kiek vėliau. Pagal Čekijos įstatymus pastatuose turi būti reljefinės akluosius nukreipiančios juostos, silpnaregių patogumui - kontrastingos spalvos".

Straipsnyje nurodoma, kad dar 2000 m. Čekijoje šia sistema naudojosi 2000 aklųjų. Čekijoje yra apie 10 mln. gyventojų. Minėta įranga tada veikė aštuoniuose miestuose, 3500 transporto priemonių.

Priminsiu, kad čia kalbama apie beveik trejų metų senumo reikalą. O šiuolaikinėms technologijoms tai yra gana ilgas laikas.

Kaip parodoje "Kaunas 2003" sakė R. Pezda, lenkų firmą "R & G" įkvėpė čekų sėkmė ir 2003-ieji Europoje paskelbti Neįgaliųjų metais. Su naujomis technologijomis dažnai atsitinka taip, kad laimi tas, kas pradeda vėliau: jis gali pasinaudoti tuo, kas jau nuveikta. Taip atsitiko ir šį kartą. Lenkai teigia, kad jų sistema tobulesnė ir pranašesnė vien jau tuo, kad užsakovas visą reikiamą techniką gauna iš vienų rankų. Lenkijos aklųjų ir silpnaregių atsiliepimai apie šią sistemą taip pat geri. R. Pezdos žodžiais: "Tie, kurie prie sistemos jau priprato, sugedus pulteliui, sakosi lyg vėl būtų netekę regėjimo".

Paklaustas, kaip tokios informacinės sistemos diegiamos užsienyje, R. Pezda minėjo, jog, kaip ir Lietuvoje, taip ir Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, miestų savivaldybės stokoja lėšų. Tačiau vietos valdžiai ir neregiams radus bendrą kalbą, tokios sistemos diegiamos. Pradedama nuo akliesiems svarbiausių maršrutų. Sistema palaipsniui plečiama ir tobulinama.

Kalbant apie kainas reikėtų pasakyti tai, jog, pavyzdžiui, tokiam mieste kaip Kaunas, norint įdiegti akliesiems ir silpnaregiams skirtą bendros informacinės sistemos dalį, visa informacinė sistema pabrangtų apie 10 proc. Vienas švyturėlis ant pastato priklausomai nuo jo paskirties ir norimo įrašyti pranešimo trukmės kainuoja 500-800 litų. Vienas neregiams skirtas pultelis kainuoja 25-40 litų.

Firmos "R & G" atstovo Lietuvoje UAB "Empirija" direktorius Henrikas Matulionis sakė, jog miesto visuomeninio transporto keleivių aptarnavimo ir kontrolės sistema domėjosi Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Kėdainių atstovai. Ja domisi ir sostinės transportininkai.

Akliesiems ir silpnaregiams čia naudinga yra tai, kad, įdiegus tą pačią sistemą, vienu pulteliu galima naudotis visuose miestuose. Beje, nuvykę į užsienį, kur įrengta ta pati sistema, taip pat galime naudotis "lietuvišku" pulteliu.

Ką daryti?

Sunku norėti, kai nežinai, ko gali norėti. Tačiau dabar mes jau žinome. Firmos "R & G" prezidentas komercijos reikalams R. Pezda minėjo ir tai, jog tokios sistemos užsienyje atsirado, nes buvo neregių "spaudimas" įvairioms institucijoms.

Norėdami tokią sistemą turėti Lietuvoje, turime "spausti" ir mes. Na, gal ne iš pradžių. Pradžioje reikėtų kalbėtis su transportininkais, vietos valdžia, su valstybinėmis institucijomis. Tačiau ilgametė LASS veikla liudija, kad gražiuoju susitarti pavyksta labai retai: visos gražios idėjos baigiasi tuo, kas mokės. Taigi, matyt, nieko kita neliks, kaip tik "spausti".

"Spaudimui" momentas lyg ir palankus. Kauniečiai perka naujus autobusus ir troleibusus su miesto visuomeninio transporto keleivių aptarnavimo ir kontrolės sistema. Beje, jau dabar Kauno gatvėmis važinėja 41 troleibusas, kuris galėtų "prabilti" į neregius. Vilniuje rengiamas visuomeninio transporto modernizavimo konkursas. Sistema domisi kitų Lietuvos didžiųjų miestų atstovai. Mes integruojamės į visuomenę. Vienas iš integracijos kelių į miesto visuomenę eina ir per miesto visuomeninį transportą, todėl nieko kita nebelieka, kaip tik "spausti".

www.lass.lt rasite Jill Allen-King, Peter Wilkins straipsnio "Puikus Čekijos pavyzdys aklųjų mobilumo srityje" vertimą į lietuvių kalbą ir kontaktinę informaciją.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]