NEREGYS IR VISUOMENĖ

Dr. doc. Žiedūnė ZAVECKIENĖ

AR SAULĖS NĖRA, AR NEMOKU MATYTI


Kūrybinis talentas, kaip išskirtinė žmogaus savybė, duota ne kiekvienam. Malonu, kad šitą savybę turi daugelis bibliotekininkų. Galbūt jiems padeda bendravimas su knygomis, žinojimas įvairios literatūros, taip pat autorių, kurie vienokiais ar kitokiais būdais prasiskynė kelius į kūrybą ir liko išgirsti.

Apytikriai skaičiuojant, tarp Lietuvos bibliotekininkų, jeigu žiūrėtume nuo senesnių laikų, rastume apie 50 žmonių, susijusių su literatūra. Prie jų priklausytų Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Laurynas Ivinskis. Toliau eitų Petras Vaičiūnas, Jonas Aistis, Marius Katiliškis, Vladas Dautartas, Jurgis Tornau, Juozas Šikšnelis. Vien tik 2002 metais dvi bibliotekininkės parašė meilės romanus. Tai šilališkė Daiva Vaitkevičiūtė (romanas "Monikai reikia meilės") ir Vilhelmina Bruni (romanai "Pavėlavusios meilės laiškai" ir "Praeitą vasarą Juodkrantėje"). Dabar madinga meilės romanus pasirašyti slapyvardžiais ir ypač nelietuviškais, nors jie leidžiami "Lietuvių meilės romanų" serijoje. Taip pat pasirašoma mergautinėmis pavardėmis. Pasirodo - ienė knygai nesuteikia patrauklumo, reikia -ytės ar -aitės.

Šiandien norėčiau pasižiūrėti į su bibliotekomis susijusius neregius ar silpnai matančius kūrėjus, nes tai tokia savita žmonių grupė, išsivadavusi iš tamsos. Sužinojau, kad yra bent dešimt bibliotekininkų, kurie parašę vienokias ar kitokias knygeles ar skelbę savo kūrybos įvairiuose rinkiniuose.

Norėčiau pasakyti, kad "aklieji bibliotekininkai" - truputį sąlyginė sąvoka, nes rašantys žmonės nedažnai yra bibliotekininkai. Rašo daugiausia bibliotekose dirbę arba dirbantys žurnalistai, lituanistai, tiflopedagogai ir kitokių specialybių žmonės. Norėčiau trumpai pažvelgti į kai kuriuos iš jų.

Štai, pavyzdžiui, socialinių mokslų daktaras Valentinas Vytautas Toločka labai žinomas tarp neregių ir daug knygų išleidęs. Jis kasmet parengia bent po vieną tiflologinę knygą. Tarp V.V.Toločkos darbų - bent trys jo paties eilėraščių rinkiniai. Dar minėtini socialinių mokslų daktaras Antanas Grigutis, poetas Valdas Sušinskas, Lionginas Ragėnas, Algimantas Katilius, Lilija Janulytė, Liongina Bučelytė, Birutė Petkevičiūtė, Saulius Plepys. Dar sąlyginai būtų galima priskirti prie šių literatų ir jauną, bet jau pripažintą poetą Alvydą Valentą, kuris yra Lietuvos aklųjų bibliotekos literatų būrelio pirmininkas.

Penki aklieji bibliotekininkai išleidę prozos knygeles, daugiausia etiudus, prisiminimus, pasakojimus, kiti yra poetai. Reikia pasakyti, kad šitie kūrėjai gana senyvo amžiaus, vidurkis - maždaug 70 metų. Trys iš jų yra jaunesni, vienas iš jų jau miręs. Perspektyva nelabai džiuginanti, bet, matyt, ateis naujų kūrėjų.

Pažvelgę į šių literatų knygeles, prisimename reginčiųjų žodžius apie neregius. Reginčiųjų supratimu, šitie žmonės, būdami visiškoje tamsoje, lyg ir negyvena. Prisimenam Bernardą Brazdžionį, rašiusį apie juodas rožes ir juodas lelijas bei juodą vyturėlio dainą. Karolis Voityla (popiežius Jonas Paulius II )yra parašęs eilėraštį "Aklieji", kur sako: "Akių tuščiuosiuos vyzdžiuos pasaulis tarsi miręs".

Skaitydama aklųjų kūrybą priėjau išvadą, kad patys aklieji ne taip suvokia pasaulį kaip mes. Pavyzdžiui, V.V.Toločka 2000 metais išleistoje knygelėje "Vakaro raudonos burės" rašo:

 

Laimingas aš pasaulyje žmogus:

Einu dainuoju,

O priekyje -

Vien grožis nuostabus.

 

Dabar norėčiau kai kurių neregių kūrybą paanalizuoti konkrečiau. Apie ką gi rašo V. V.Toločka, kurį minėjau ir kuris taip optimistiškai žiūri į pasaulį? Toločka rašo apie jausmus, apie spalvas, apie istorinius įvykius. Jis yra sujaudintas gamtos grožio, kuris puikus ir žydint gudobelei, ir krentant lapams ar snaigėms. Štai jo posmas:

 

Lyg baltos svajonės mirgėdamos puola

Pabirusios snaigės. Šviesu akyse!

Tarytum ne snaigės, tarytum iš tolių

Atplaukia dangaus palaiminga dvasia.

 

Jis rašo apie pirmąją meilę, tėviškę, plaštakes, snaiges, gėles. Eilėraštyje "Beatričė", matyt, skirtame aklajai Beatričei Grincevičiūtei, dainininkė lyginama su raudonžiede gėlele. Gamtos grožis, artima ir tolima praeitis išsilieja į eiles ryškiomis spalvomis, giliais jausmais.

Gana patrauklūs ir lyriški lituanistės ir bibliotekininkės Lionginos Bučelytės, išleidusios knygelę "Iš nakties dienoraščio", eilėraščiai. Štai kelios eilutės iš poetės eilėraščio "Vaiko piešiniai":

 

Gelsvos žiedadulkės - žydinti duona,

Žvakių liepsnelės plazda geltonai,

Smilgos geltonos pievoje auga,

Blėstančią šilumą kaip man išsaugot?

Tik miegančios pievos, tik dūzgianti bitė,

Ar saulės nėra, ar nemoku matyti?

 

L.Bučelytės knygelės pavadinime, kai kuriuose eilėraščių klausimuose "Ar tako nėra, ar nemoku surasti, ar saulės nėra, ar nemoku matyti?" gal ir yra aliuzijų į nereginčio žmogaus būseną - tamsą, bet dauguma jos eilių spalvingos, optimistiškos, grakščios.

Kitas poetas - Algimantas Katilius, tai istorikas filosofas, pedagogas, baigęs Vilniaus universitetą. Kauno medicinos institute jis dėstė filosofiją. Jo eilėraščiai spausdinti periodikoje ir rinkiniuose, naujausi - rinkinyje "Žodžio spalvos". A. Katiliaus eilės lyriškos, giliai išjaustos, skirtos gyvenimo, likimo prasmei, artimųjų meilei. Čia nėra sudėtingų filosofinių samprotavimų. Tai tikrų jausmų poezija. Eilėraščiai skirti motinai, likimo draugams Povilui Vitkauskui, Stasiui Stasiuliui. Dažnai susimąstoma apie gyvenimo greitą tėkmę, vargą.

Daug eilėraščių yra parašęs labai anksti miręs vienas iš jauniausių literatų Valdas Sušinskas. Tai irgi bibliotekoje dirbęs žurnalistas, išleidęs eilėraščių knygą "Vidurdienio negarsi šviesa". Apie jį poetas Jonas Strielkūnas rašęs: "Autorius rašo klasikine maniera ir turbūt geriausiai jam pavyksta tokios "senoviškos" eilėraščio formos kaip trioletas, sonetas". Po V.Sušinsko mirties Lietuvos aklųjų biblioteka išleido ir kitą jo eilių rinkinį "Laukimas" (2000 m.). Be giliems jausmams, artimiems žmonėms skirtų eilių V.Sušinsko kūryboje yra ir sarkastiškų pasišaipymų iš valdžios besiekiančių, žmonių interesais nesidominančių karjeristų.

Alvydas Valenta yra jauniausias ir pats gabiausias iš aklųjų literatų. Jis jau yra modernios krypties poetas. A.Valenta išleidęs tris eilėraščių knygas: "Lazdynų žydėjimas" (1994 m.), "Bliuzo gimimas" (1997 m.) ir "Žodžiai-sarginiai šunys" (2000 m.). Jo kūryba gili, filosofiška, išmąstyta. Tai neklasikinio eiliavimo lyrika. Kaip pavyzdį galima nurodyti ištrauką iš naujausios A. Valentos knygos. Eilėraštyje "Plutarchas" apmąstoma išlikimo, atsinaujinimo, praeities ir dabarties sąsaja per spausdintą žodį:

 

O sugrįžtama tik vienu būdu -

per rašmenis, per knygas, per žodį!

Bibliotekų tyloj įvyksta didysis stebuklas:

prisikelia ir iš naujo ima gyventi

miręs pasaulis.

 

Poeto kūryboje yra ir vienas kitas eilėraštis, turintis harmoningų ritmo elementų.

Iš rašančių proza minėtinas socialinių mokslų daktaras Antanas Grigutis. Jo knyga "Keliai, mano keleliai" išleista seniai, jau prieš porą dešimtmečių. Jai būdingos to meto nuostatos. Tačiau šioje knygoje labai ryškiai parodytas ištisos neregių kartos kelias iš tamsos į visavertį gyvenimą ir kūrybą. Knygos kalba vaizdinga, šmaikšti. Autoriui nestinga humoro jausmo.

Dar vienas rašantis proza - tai Lionginas Ragėnas. Jisai sako, kad yra matantis neregys. Lionginas apako būdamas 17 metų, išsisprogdinęs akis. Žmogus, turėjęs regimąją atmintį, labai sunkiai prisitakė prie neregio lemties. Tačiau nestokodamas užsispyrimo ir gabumų baigė ne tik aklųjų mokyklą, bet ir Vilniaus universitetą, tapo Žurnalistų sąjungos nariu. L.Ragėnas išleidęs knygą "Paežerės vaizdeliai". Jis pats sako, kad rašo prisimindamas tą laiką, kai matė, ir gal rašo būtent todėl, kad neužmirštų, nes, bėgant laikui, vaizdas blanksta. Tačiau L. Ragėno kūryboje aplinkos vaizdai labai ryškūs, sakyčiau, net ryškesni nei reginčio žmogaus.

Tarp Aklųjų ir silpnaregių sąjungos narių yra Birutės Petkevičiūtės-Šleinienės pavardė. Ji - Vilniaus universiteto bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybės absolventė, ilgametė universiteto darbuotoja. Birutė Petkevičiūtė išleido atsiminimų ir apmąstymų knygą "Sužalotas medis"(1998m.).Knygoje daug įdomių knygos veikėjos biografijos faktų, kūrybingos, bet trapios ir besiblaškančios asmenybės bruožų, jos vyro dienoraščių. Pasitaiko ir ne visai suvokiamų minčių.

Neregintieji kartais labai ryškiai fiksuoja gamtą, jos grožį, spalvas. Konkretų spalvų pasaulį jie galbūt suvokia kiek kitaip. V.V.Toločkos teigimu, yra spalviniai garsai, žodžiai: raidės a, š yra žalios, f - geltonos spalvos. Japonija - mėlyna, Danija - mėlyna. B. Grincevičiūtė pasakojusi, kad ir gamos turi savo spalvas. O antai aklas gimęs pasaulinio garso muzikantas Stivas Vonderis žinojo šokoladinę spalvą. Tai buvo gėrio įvaizdis. Stivui iš vaikystės liko tas vaizdas, kada jam, neturtingam muzikaliam berniukui, kaimynai padovanojo pianiną ir jis jį glostė, žiūrėjo ir paklausė: kokios jis spalvos? Kažkas iš kaimynų pasakė, kad pianinas yra kaip šokoladas. Ir tas šokoladinės spalvos vaizdas liko jam visą gyvenimą.

Bibliotekoje dirbantis aklas literatas Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Saulius Plepys savo etiudų knygoje "Maištas prieš lemtį" (1994 m.) pasakojimą apie Stivą Vonderį net pavadino "Šokoladinė muzikos spalva". Vadinasi, yra tokia sąvoka nereginčiųjų pasaulyje.

Dauguma aklųjų literatų savo kūrybą vertina labai kukliai. Tai daugiausia hobis, beveik visi iš šito darbo negalėjo ir negali pragyventi, visi jie turi kažkokį mokamą užsiėmimą arba gauna pensiją. Valdas Sušinskas savo eilėraštyje, skirtame poezijai, taip rašė:

 

Tave paslėpsiu vienumoj

Giliau nei nuodėmę slepiu,

Tik retkarčiais kuklioj dainoj

Išleisiu daigeliu trapiu.

 

Iš tikrųjų šituos trapius daigelius reikia pastebėti, puoselėti. Manyčiau, kad čia didelį darbą atlieka Aklųjų biblioteka ir jos direktorė Jadvyga Kuolienė. Beveik kasmet čia surandama lėšų ir išleidžiama viena ar kita neregio autoriaus knygelė. O juk neregintiesiems rašymas - tai noro gyventi išsaugojimas ir palaikymas, savo lemties ir gyvenimo įprasminimas.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]