ŠVIETIMAS IR REABILITACIJA

Henrikas STUKAS

NELAISVĖS ŽABANGOSE


Ar gali gimtieji namai tapti kalėjimu? Daugelis atsakytų - taip! O kaip Olegas Salechovas? Vaikinas jau septyniolika metų priverstinai įkalintas tarp keturių sienų. Iš namų išvyksta labai retai. Jis negali lauke šildytis saulėje, atsigaivinti lietuje ar pabraidyti po tik ką iškritusį sniegą. Visą tai vaikinui neprieinama. Olegas nuo pat gimimo serga cerebriniu paralyžiumi. Vaikino motina, su kuria gyvena, taip pat neįgali. Olegas savarankiškai judėti jau nebegali. Motina vis mažiau gali pagelbėti neįgaliam sūnui. O į pagalbą neįgaliaisiais besirūpinančių organizacijų neprisišauksi. Vaikinas ugdomas namuose. Labai retai bendrauja su aplinkiniais. O bendrauti labai nori. Jam visas pasaulis - motina, kuri neįgaliam sūnui paaukojo viską. Netgi atsisveikino su mėgstamu darbu Vilniaus pedagoginiame universitete. Ji nusprendė savo sūnų auklėti ir lavinti pati. Ne iš gero gyvenimo ar savanaudiško įgeidžio neįgaliojo motina ryžosi tokiam žingsniui. Olegas serga ne tik cerebriniu paralyžiumi - jis ir silpnai mato, jo mokytis nepriima specializuotos mokyklos. Nepaisydamas savo negalios Olegas Salechovas dabar mokosi vienuoliktoje klasėje.

Be ateities

Iki metukų Olegas buvo sveikas. Tik po metų berniuko sveikata pradėjo blogėti. Medikai vaikui nustatė cerebrinį paralyžių. Sužinoję apie šią baisią ligą tėvai rankų nenuleido. Jie visaip mankštino sūnaus kūną, ypač rankas. Nuolatinė mankšta padėjo - kurį laiką liga neprogresavo. Vėliau cerebrinis paralyžius paūmėjo. Olegas nuo pat gimimo matė labai gerai. Deja, šia Dievo dovana neįgalusis džiaugėsi neilgai. Jam besimokant trečioje klasėje regėjimas ėmė silpti. Ketvirtoje klasėje tas silpimas tapo katastrofiškas. Buvo diagnozuota negailestinga liga - regimojo nervo atrofija. Tai antras neįgaliajam skirtas likimo smūgis. Trečiasis - išsėtinė sklerozė, nors ji dar galutinai nenustatyta.

Olegas nuo pat pirmosios klasės lavinamas namuose. Į specialiąsias mokyklas jam kelio nėra. Pasak motinos: "Esu pati mokytoja. Sūnaus ugdomąjį procesą stebiu nuo pat pirmos dienos. Iš pradžių norėjau Olegą leisti mokytis į specialiąją mokyklą. Deja, nepriėmė. O Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro darbuotojai atsisakymą priimti mokytis motyvavo tuo, kad mokykla nepritaikyta mokiniams su judėjimo negalia. Kitos specializuotos mokyklos nemoka dirbti su neregiais ir silpnaregiais. Atsidūrėme uždarame rate. Nieko kito neliko, tik mokytis namuose."

Neįgalių vaikų ugdymas namuose prilygintas integruotam mokymui. Deja, besimokantiems namuose iškyla daug įvairiausių problemų: išsilavinimas yra ne toks, koks sveikų bendraamžių. Bendrojo lavinimo mokykloje normalus vaiko krūvis - 37 pamokos per savaitę. O neįgalių vaikų, besimokančių namuose, krūvis trigubai mažesnis. Be to, namuose besimokantys negali bendrauti su savo klasės draugais, dalyvauti popamokinėje veikloje. Toks vaikas bendrauja tik su tėvais ir ateinančiais mokytojais bei tiflopedagogais. Ne išimtis - ir O.Salechovas. " Oficialiai sūnus lanko Pilaitėje įsikūrusią 66-ąją vidurinę mokyklą. Dabar Olegui skirta 11 pamokų per savaitę. Dėstomi tik būtiniausi dalykai. Netgi ne į visas pamokas mokytojai ateina. Atvirai kalbant, jie nežino, kaip mokyti ir kaip bendrauti su Olegu. Pasitaiko ir atmestinai atliekančių savo darbą mokytojų, kurie praleidžia pamokas, nuolat vėluoja. Atėję nepagrįstai reikalauja žinių. O iš kur jų bus, jeigu nebuvo pamokų?"

Neįgaliojo motina nenori kaltinti mokytojų. Jiems tikrai sunku dirbti su dvigubą negalią turinčiu moksleiviu, nors Olegas stengiasi, kiek įmanydamas - konspektuoja mokytojų mintis. Deja, rankos neklauso - visko nesuspėja užsirašyti. Iš vadovėlio skaito labai lėtai, nes vadovėliai išspausdinti smulkiu šriftu - net didinimo stiklas ne ką tepadeda. O kur dar nuovargis, nuolatinis neįgalaus moksleivio palydovas? Olego mama, radusi laisvą minutę, sėda su sūnumi prie vadovėlių, sąsiuvinių, kantriai aiškina, laukia, kol vaikino neklusnūs pirštai sąsiuvinyje išvedžios sakinį. Motinai laisvo laiko lieka vis mažiau. Ji pati kovoja su liga. Slaugo pirmą invalidumo grupę turintį tėvą, rūpinasi maistu. Natalija Salechova ieškojo ir nesiliauja ieškojusi pagalbos. Kreipėsi į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą - prašė skirti pašalpą skaitovui. Deja, pašalpos negavo. "Tokiems dvigubą negalią turintiems žmonėms, kurie sėdi namuose, būtinas skaitovas. Jis ne tik skaitytų, bet ir bendrautų. Šiuo metu Olegui bendravimas - pats svarbiausias dalykas." Tiesa, Olegas pernai visą savaitę viešėjo LASUC. Neįgaliojo motiną sužavėjo ten besimokančių vaikų gerumas: berniukai ir mergaitės Olegą ant rankų nešiojo po visą mokyklą. Neįgaliam vaikinui tai buvo didžiulis įvykis: sėdėjo viename suole su kitais vaikais, galėjo džiaugtis bendraamžių draugija. Po tos savaitės O.Salechovas vėl atsidūrė tarp savo keturių sienų. Tiesa, vieną kartą per metus Olegą aplanko bendraklasiai, bet bendros kalbos nėra. Vaikino motina paprašė, kad benraklasiai daugiau nesilankytų.

Bendravimo stoką vaikinas kompensuoja dirbdamas kompiuteriu. Darbo su kompiuteriu pirmųjų įgūdžių išmokė Vitas Purlys, LASUC kompiuterių technikos taikymo skyriaus vedėjas. Dabar Olegas ištisas valandas sėdi prie kompiuterio - ne tik rašo, bet ir naršo internete. Neįgaliam vaikinui išimties tvarka paskirtas informatikos mokytojas.

Suviliojo pažadais

Kiekvienas dėl savo vaiko padarytume viską. Prireikus nesusimąstę paaukotume savo gerovę. Kartais nesąžiningi žmonės tuo naudojasi. Selichovai gyveno Vilniuje, naujame Pilaitės mikrorajone, antrame aukšte, toli nuo gatvės. Iš buto lango galėjo grožėtis ežeru bei pušynu. Invalidų draugija neįgalaus vaiko motinai pasiūlė šį butą pasikeisti į kitą - pirmame aukšte. Pažadėjo butą pritaikyti sūnui. Moteris sutiko keistis butais. Tačiau naujasis - ne pačioje geriausioje vietoje: čia pat - judri gatvė, autobuso stotelė. Moterį guodė viena mintis - sūnus savarankiškai galės iš pirmo aukšto išvažiuoti į kiemą. Deja, lūkesčiams nebuvo lemta išsipildyti. "Invalidų draugija ir organizacija "Aplinka visiems", besirūpinanti aplinkos pritaikymu žmonėms su judėjimo negalia, mane apgavo. Pirmiausia keisdama butą praradau mažiausiai 40 tūkstančių litų. Invalidais besirūpinančios organizacijos neištesėjo duoto pažado. Butą ne visiškai pritaikė Olego poreikiams. Įrengė laikiną pandusą. Juo naudotis negalime. Jis - per status. Pagaliau - laiptai. Netgi turėklų nėra. Taigi išvažiavimas į kiemą "popierinis". Dabar už lango žiema. Šis kiemas nevalomas. Kaip jame būsi?"

Kaip bebūtų skaudu, tačiau tenka pripažinti: kol kas Olegas - pasmerktųjų tarpe. Juo nėra kam pasirūpinti. Juk motina irgi neamžina. Į tokius kaip jis mažai kas kreipia dėmesį. Vaikinas pasmerktas vienatvei.

Tikiu, anksčiau ar vėliau tokiais neįgaliais kaip O. Salechovas bus deramai pasirūpinta. Tereikia tiek nedaug - žmogiškos šilumos ir padrąsinančio, paguodžiančio žodžio. Jeigu norite susipažinti ir bendrauti su O. Salechovu, rašykite jam elektroniniu paštu: [email protected]

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]