GYVENIMO AKTUALIJOS
NERIMAUJANTI MUZIKOS MŪZA
Praėjusių metų gruodžio 24-ąją, Kūčių dieną, Lietuvos aklųjų choras "Vilnius" Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje surengė nedidelį, bet šiltą ir gražų padėkos koncertą. Kaip sakė choro direktorius Vladas Bagdonas, tokie koncertai tampa jau tradicija - šitaip choras metų pabaigoje padėkoja svarbiausiems savo globėjams ir rėmėjams. Koncertas tapo geru stimulu pakalbėti apie Lietuvos aklųjų choro "Vilnius" dabartį ir ateitį, neregio choro artisto profesiją ir jos perspektyvas. Pokalbyje dalyvavo "Vilniaus" choro direktorius Vladas Bagdonas, jo pavaduotojas Algirdas Janutas ir "Mūsų žodžio" žurnalistas Alvydas Valenta.
Tačiau iš pradžių keletas svarbesnių 2002 metų "Vilniaus" choro muzikinės veiklos epizodų.
2002 m. "Vilnius" surengė 42 koncertus, giedota didžiausiose Lietuvos bažnyčiose, dalyvauta religinės ir pasaulietinės muzikos festivaliuose.
Pirmą kartą choro istorijoje "Vilnius" dalyvavo statant operą - E. Gaisto muzikinę dramą "Dionizo sugrįžimas". Choras buvo pakviestas dalyvauti Kristupo vasaros festivalyje. Birželio 27 d. pirmajame festivalio koncerte su Kristupo festivalio simfoniniu orkestru atliko G. F. Hendelio odę "Aleksandro puota, arba muzikos galia". Baigiamasis festivalio koncertas taip pat patikėtas chorui "Vilnius", kuris jame kartu su Lietuvos kariuomenės garbės sargybos orkestru atliko A. Brucknerio "Mišias e-moll".
Spalio 29 - lapkričio 4 d. "Vilnius" Greifsvaldo universiteto filosofijos fakulteto baltistikos instituto vadovo, profesoriaus dr. J. D. Rangės kvietimu, atstovavo mūsų šaliai lietuviškos Biblijos 400 metų minėjime Vokietijoje. Gruodžio 26 d. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje kartu su vargonininku Bernardu Vasiliausku atliko kalėdinę muziką.
* * *
A.V. Pastaraisiais metais vis tenka girdėti, kad choras "Vilnius" gyvena ne geriausius laikus: trūksta lėšų, choro vadovų netenkina dabartinis jo statusas, finansavimo šaltiniai. Ar galėtumėte visa tai pakomentuoti plačiau?
V.B. Pradėti vis dėlto norėčiau nuo muzikos. 2002 metai chorui buvo sudėtingi, tačiau įdomūs. Profesoriaus ir vyriausiojo dirigento Povilo Gylio dėka atsirado naujų programų, išsiplėtė bendradarbiavimas su orkestrais ir solistais. Šiuo mūsų kolektyvo darbu esu patenkintas, manau, kad nuo įdirbio, kurį padarėme, priklausys tolimesnė kolektyvo veikla. Sakyti, kad visos mūsų problemos yra tik finansinės, būtų gal ir ne visiškai teisinga. Tačiau didžioji dalis susijusi su mažu finansavimu. Mūsų artistai gauna tik minimalų atlyginimą (430 Lt). Šiandien visi - ir jauni, ir vyresni - skaičiuoja: o ką aš turėsiu, ką iš vieno ar kito darbo gausiu? Kas už 400 ar 500 Lt norės būti choro artistu? Juo labiau, kad tik noro čia dažniausiai neužtenka: reikia įdėti daug darbo ir prakaito. Per visus praėjusius metus ieškojau galimybių, kad 2003 m. būtų padidintas choro finansavimas bent jau iki 1998 m. lygio, kad žmonės gautų atlyginimą pagal įdėtą darbą ir rezultatus. Tai galėtų būti ir 600, ir 800 ar net 1000 Lt. Tada galbūt atsirastų norinčių mokytis šios profesijos ir dirbti choro artistais. Prašėme 800 tūkst. Lt - gavome tik 520 tūkst. Lt. Mūsų argumentus suprato LR Seimo kultūros reikalų komitetas, savo sutikimą ir pritarimą davė ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas, tačiau LR Seimo biudžeto ir finansų komitetas, svarstydamas 2003 m. valstybės biudžetą, tokių galimybių nerado. Iš pradžių manyta mūsų prašymą tenkinti iš dalies, bet vėliau nuspręsta jam nepritarti. Tačiau yra, kaip yra: 2003 metų finansavimas nepadidintas, todėl didesnę laiko dalį, užuot skyrus visas jėgas kūrybinei veiklai, teks sukti galvą, kaip pragyventi, susimokėti už telefonus ir pan.
A.V. Iki šiol buvote finansuojami iš Lietuvos invalidų reikalų tarybos lėšų. Tai jūsų netenkina?
V.B. Yra 1997 m. Vyriausybės nutarimas, kuriame sakoma, kad viešoji įstaiga Lietuvos aklųjų choras finansuojama iš valstybės biudžeto per invalidų integracijos ir reabilitacijos programas. O šias programas, kaip žinome, finansuoja Lietuvos invalidų reikalų taryba. Gal mūsų nepatirtis, gal neapsižiūrėjimas, tačiau nebuvo nustatyta žemiausia finansavimo riba. Dabar galima interpretuoti, kaip nori: skirs 200 tūkst. Lt - tai irgi yra finansavimas! Nežinodami, kiek turėsime pinigų po pusmečio ar po metų, negalime pasirašyti ilgalaikių projektų. Mes gauname finansavimą kaip socialinė įstaiga, tačiau esame labiau kultūros reiškinys nei socialinė įstaiga. Buvome susitikę ir apie tai kalbėjome su kultūros ministre R. Dovydėniene, viceministrais, bet palaikymo nesulaukėme. Kultūros ministerija šiuo klausimu visiškai nenori diskutuoti. Pretekstas - šiuo metu rengiamas kultūrinių įstaigų, teatrų, organizacijų įstatymas. Jau dabar pakankamai aiškios jo nuostatos: turėsime rengti programas ir gausime joms finansavimą arba negausime. Tačiau profesionalus choras yra toks kolektyvas, kuris turi dirbti stabiliai ir sistemingai, - tik šitaip galima išlaikyti tam tikrą profesionalumo lygį.
A.V. Ne paslaptis, kad praėjusiais metais, ypač rudenį, buvo gerokai paaštrėję choro darbuotojų ir administracijos santykiai. Ką galėtumėte apie tai pasakyti?
V.B. Pradėti reikėtų nuo to, ką šiame pokalbyje jau esu sakęs: su prof. P. Gylio atėjimu "Vilniaus" choro veikla gerokai pagyvėjo, atsirado naujų programų, artistams tenka daugiau dirbti. Vieni žmonės galėtų, bet nelabai nori šiuolaikiškai dirbti, kai kam gal pritrūksta gabumų, kad išmoktų tikrai nelengvas programas. Galime vieną kitą programą rengti pagal save, tačiau dažniausiai atliekame tai, ko reikalauja nūdienos kultūrinė rinka, ką užsako orkestrai ir dirigentai. Dainininkams reikia nemažai dirbti individualiai.
Kai kuriems mūsų artistams trukdo ir amžius - dainuoja chore po 30 metų - pavargsta balsai. Anksčiau užtekdavo per pusmetį išmokti vieną stambios formos kūrinį - dabar šito nepakanka. Prof. P. Gylys neskirsto žmonių į matančius ar nematančius, skirsto į tuos, kurie dainuoja arba nedainuoja. Tai ir yra profesionalaus choro bruožas. Mes nesame socialinė įstaiga. Mūsų įstatai teigia, kad į chorą turime priimti sutrikusio regėjimo žmones, jeigu jie atitinka profesinius reikalavimus. Šie reikalavimai: geras balsas, gera klausa, gera muzikinė atmintis. Tačiau jeigu žmogus kurios nors iš šių savybių neturi, tada yra šiek tiek sudėtingiau.
A.J. Aš esu dainininkas, Vladas Bagdonas irgi yra dainininkas. Žinome ne prasčiau už choro artistus, kaip dainininkas turi dirbti. Balsas yra toks instrumentas, toks aparatas, kuris negali dirbti visą dieną. Užtat keturias valandas dainuojama, o kitas keturias - artistas privalo atidirbti namuose individualiai: mokytis tekstą, klausyti įrašų, kelti savo kvalifikaciją. Būdamas operos dainininkas galiu pasakyti, kad aš pats dažnai dirbu daugiau nei 8 valandas. Kartais labai trūksta miego, nes reikia mokytis kūrinius. Užtat drįstu sakyti, kad kai kurie choristai piktnaudžiauja šitomis 4 valandomis ir neatlieka kaip vaikystėje "namų darbų". Nesakau, kad taip daro visi, tačiau tam tikras nuošimtis tokių žmonių yra.
V.B. Kai kurie mūsų žmonės nesaugo pagrindinio savo darbo instrumento - balso. Atrodo, kad tas balsas jiems visiškai nereikalingas: dalyvauja mėgėjų kolektyvuose, dainuoja šokių vakaruose. Deja, išgyvendinti šito nepavyksta ir, matyt, be skausmingų veiksmų neišsiversime. Balso stygos yra raumenys, tokie patys raumenys kaip kojų ar rankų. Jeigu be poilsio dirbi, jie pavargsta ir pervargsta. Kiekvienas profesionalus dainininkas žino, kokia kančia dainuoti, jeigu prieš tai nebūni gerai pailsėjęs.
A.V. Klausimas, turint galvoje muzikos vietą ir tradicijas aklųjų gyvenime, skamba šiek tiek šventvagiškai ir vis dėlto: ar gali neregys dainininkas dirbti profesionaliame aukšto lygio chore? Gal jam tiesiog tai nepakeliama našta ir negalima iš žmogaus reikalauti daugiau, nei jis gali pakelti?
V.B. Dauguma mūsų nematančių dainininkų dainuoja visose choro parengtose programose, dalyvauja visuose projektuose. Kaip kolektyvo vadovas toleruoju ir nesiimu jokių sankcijų, jeigu žmogaus balsas netinka atlikti kokiam nors kūriniui ir dėl to dainininkas nedalyvauja viename ar kitame projekte. Tačiau kai per metus žmogus nedalyvauja net pusėje projektų, nekalbu apie meninį lygį, net nesugeba išmokti teksto, tada jau kyla klausimas apie jo galimybę dirbti. Ar gali visiškai nematantis žmogus būti lygiavertis partneris reginčiam dainininkui - mūsų chore yra nematančių žmonių, kurie dainuoja ne blogiau negu Muzikos akademijos studentai ar net ją baigę dainininkai. Jie gerai jaučia dirigentą.
A.V. Neatrodo, kad perspektyvos būtų labai džiuginančios, tad kokią matytumėte "Vilniaus" choro ateitį?
V.B. Jau minėjau, kad choro artisto profesija dabar yra visiškai nuvertinta ir sumenkinta. Todėl būtina kelti jos prestižą ir materialine, ir moraline prasme. Labai svarbu pamaina, tačiau bent kol kas jauni žmonės mieliau renkasi universitetus ir kompiuterius, o ne choro artisto profesiją. Mūsų koncertmeisterė Tamara Blažienė sutiko Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC) dirbti su vaikais, rengti chorui pamainą. Kol kas ryškių, trokštančių dirbti profesionaliame chore, jaunų aklųjų ir silpnaregių aš nežinau. Tačiau galinčių dirbti yra.
A.V. Prieš 20 metų dabartinis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras skambėjo nuo fortepijono ar akordeono muzikos. Vaikai solfedžiavo, dainavo, dūdavo... Ar dabar veikia LASUC muzikos mokykla?
V.B. Veikia "Lyros" muzikos mokyklos filialas, bet reikėtų kažin kokio supurtymo, įsikišimo iš šalies. Yra vienas kitas nuoširdžiai dirbantis pedagogas, bet yra ir daug formalumo. Jaunesniems vaikams pasiruošti muzikos pamokoms reikia repetitoriaus. O dabar vajus visur ir viską mažinti, tad etato repetitoriui neatsiranda. Jaunimo muzikinis paruošimas šiuo metu yra kritinis. Sveiki vaikai, gyvenantys namuose, turi tėtį, mamą - tėvai juos "paspaudžia": sėdėk, mokykis! O kas "paspaus" vaiką, gyvenantį internate? Pirmokas ar antrokas pats vienas, be repetitoriaus pagalbos, mokosi solfedžio ar fortepijono - ar jis išmoks ir kaip išmoks?
Šiais metais vyks jaunų sutrikusio regėjimo žmonių perklausos. Turime vilties gegužės mėnesį kartu su choru surengti bendrą kūrybinę stovyklą. Jaunimas kelioms dienoms atvažiuotų į LASUC, dalyvautų choro repeticijose, gal pavyktų surengti ir bendrą koncertą. Pasižiūrėtume, kokią turime pamainą. Jaunimas irgi susidarytų vaizdą, koks tas choro artisto darbas ir ar šis darbas jam prie širdies.
A.V. Lietuvoje žmonės renkasi choro artisto, dainininko profesiją, tačiau kažkodėl neturime arba beveik neturime profesionalių neregių muzikantų - pianistų, džiazo virtuozų. Kaip tai būtų galima paaiškinti?
V.B. Nepasakyčiau, kad neturime. Klaipėdoje gyvena puikus klarnetininkas A. Jakubėnas, Kaune buvo P. Barškietis, dabar - L. Matusevičius. Kai dalyvavau Čekijoje vykstančiame neregių atlikėjų konkurse, sužinojau, kad ten valstybiniame orkestre dirba visiškai nematantis klarnetininkas. Tai rodo valstybės požiūrį į neįgalius savo piliečius. 30 metų beveik po 50 kartų einame į sceną, tačiau visuomenė, didelė dalis menininkų, komercinės organizacijos Lietuvoje dar nėra pasiruošusios priimti akluosius artistus kaip lygiaverčius partnerius. Televizijos operatoriai, režisieriai nenori mūsų filmuoti, nes mano, kad neestetiškai atrodome...
A.V. Kad ir kaip besistengtume, iš aklo žmogaus reginčio nepadarysime. Vis dėlto galbūt esama reikalavimų, kuriuos mes, neregiai, eidami į sceną turėtume žinoti. Ir gal nieko bloga ar įžeidžiama nėra, jeigu regintys kolegos mums tuos reikalavimus kartais primena?
V.B. Žmonėms, turintiems pažeistas akis arba nekoncentruotą žvilgsnį, nupirkome patamsintus akinius. Prašome, kad juos užsidėtų per koncertus.
A.J. Čia aš norėčiau prieštarauti. Nieko nereikia ypatingai slėpti. Šitą problemą labai originaliai išsprendė Šiaurės Korėja. Tenai žmogus, sulaukęs 50 metų, neturi teisės gyventi sostinėje Pchenjane, nes gadina jo vaizdą. Akliems, luošiems, kurtiems ir visiems kitiems neįgaliems Pchenjane vietos nėra. Jeigu Lietuvos visuomenė nori eiti tokiu keliu, matyti savo kraštą tokį kaip Phenjanas, tada eikime, tik kur nueisime?
V.B. Neįgalių žmonių lavinimas, įdarbinimas nėra valstybės prioritetas. Jeigu būtų šiems žmonėms sudarytos sąlygos lavintis, profesiškai tobulėti, daugelis tikrai tai darytų. Čia nereikia milijonų, reikia dėmesio, sistemingo darbo ir šiek tiek daugiau pinigų.
A.J. Visi didesnių profesinių aukštumų pasiekę aklieji dainininkai - O. Matusevičiūtė, J. Vizbaraitė, V. Bagdonas - išugdyti sovietmečio Lietuvoje. Ką išugdys nepriklausoma Lietuva? Mūsų kolektyve yra žmonių, turinčių darbo su neįgaliaisiais patirtį. Tai neįkainojami jaunimo mokytojai. Jie iš anksto žino, kokių nematantys dainininkai gali daryti klaidų, kaip tų klaidų išvengti ar jas taisyti. Pridėjus tik po minimalų atlyginimą, visuomenė gautų daug kvalifikuotų paslaugų.
V.B. Manau, kad socialiniams reikalams daugiau dėmesio galėtų skirti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Formaliai ji yra nevyriausybinė organizacija - už nieką neatsako. Kaip ateityje gyvens atskiri jos padaliniai, kolektyvai, pagaliau - patys aklieji? Ar negalėtų LASS per socialines programas nupirkti kelių butų studijuojantiems ar pradėjusiems dirbti jauniems žmonėms? Jaunimą pakviesti į chorą yra labai sunku todėl, kad neturime gyvenamojo ploto. Pats laikas būtų pradėti apie tai galvoti ir įsigyti bent kelis butus.
Kalbėjosi Alvydas VALENTA
