TAI ĮDOMU

Peteris PRAISAS

AKLO MASAŽUOTOJO SILPNOJI VIETA


Daugybė aklųjų ir silpnaregių nuo seno renkasi įdomią ir pelningą specialybę - tampa diplomuotais fizioterapeutais bei masažuotojais. Kadangi žmonės vis dar mano, kad aklųjų lytėjimas yra kažkuo ypatingas, nutariau pasidalinti su Jumis savo mintimis, norėdamas atskirti mitus nuo tikrovės ir papasakoti, kokių būdų griebiasi aklas fizioterapeutas, kuris negali pamatyti paciento veido išraiškos ir užmegzti kontakto akimis, tačiau paciento būklę jis privalo kažkaip įvertinti.

Mano nuomone, masažuotojui reikia žinoti ne tik paciento diagnozę - būtina pažinti ir jo asmenybę, todėl pasidalinsiu su skaitytojais savo amato paslaptimis, kurios praverčia, kai noriu kuo geriau pažinti pacientą. Įsivaizduokite: mano kabinete suskamba telefonas ir registratūros darbuotoja sako, kad atvyko naujas pacientas, - jis pas mane lankosi pirmą kartą. Išeinu į laukiamąjį, garsiai ištariu paciento pavardę ir iškart pradedu mintyse kurti jo paveikslą, remdamasis klausa. Ar pacientas kelsis iš kėdės niurnėdamas, ar pašoks iškart, ar artinsis lėtai, gal net šlubuodamas? Ar neišgirsiu lazdos stuksenimo arba ramentų beldimo? O gal pacientas prieis sunkiai kvėpuodamas arba, atvirkščiai, - čiups krepšius su pirkiniais ir lengvai prišoks? Visa tai man labai svarbu išgirsti.

Kai tik pacientas prieina, sutelkiu dėmesį į lytėjimą. Labai gerai, jei pacientas paspaudžia ranką, tačiau jaunimas šitokį pasisveikinimo būdą, deja, užmiršęs. Kai kurie jaunuoliai labai nustemba, kai atkiši jiems ranką, bet, manau, sutiksite, kad iš rankos paspaudimo galite sužinoti apie žmogų daugybę dalykų. Visų pirma apčiuopiate pačią ranką, o ši žmogaus kūno dalis būna nepaprastai skirtinga. Palyginkit prakaituotą nervingos jaunos moters delną su šiurkščia ir didele sodininko ar automobilių mechaniko ranka. Atkreipkit dėmesį, kokie grublėti būna reumatiniu artritu sergančio senuko pirštai ir mintyse palyginkit, kaip spaudžia ranką toks senukas ir kaip - stiprus jaunas sportininkas. Niekada nepamiršiu vieno teniso žaidėjo - ant delno tos rankos, kurioje laikydavo raketę, buvo net 12 nuospaudų, o kita - visiškai lygi.

Kaip sakiau, rankos paspaudimas labai daug pasako apie jos savininką. Palyginkit draugiško, savim pasitikinčio, patikimo ekstraverto rankos paspaudimą su žmogaus, atvykusio kažkur iš Azijos žemyno, - šio paspaudimas paprastai trumpas ir lengvas, tarsi prisilietimas. Ilgas paspaudimas man daug daugiau pasako nei atsainus pasisveikinimas paspaudžiant tik pirštus, būdingas kai kurioms senyvoms moterims. Atsimenu, kad vienas vyrukas, atėjęs pas mane gydytis, prieš paspausdamas ranką minutėlę luktelėdavo, o tada sugriebdavo mano pirštų galus lyg su spaustuvais - žinoma, iš tokio pasisveikinimo man būdavo mažai naudos. Pagal tai, kaip pacientas spaudžia ranką ir iš kokio aukščio sklinda balsas, galima nustatyti jo ūgį.

Taigi nusivedu pacientą į kabinetą, kuriame niekieno netrukdomas toliau dirbu seklio darbą: papildau pirmuosius įspūdžius, dar kartą juos patikrinu, kartais atmetu. Užduodu pacientui keletą klausimų, kurie, mano nuomone, būna gana įžvalgūs. Paprašau papasakoti apie savo ligą, kuri sukelia skausmus, - ar liga prasidėjo ūmai ir ką tik, ar tai sena ir sekinanti liga?

Štai čia labai svarbu atidžiai klausytis. Visi žino, kad mes, aklieji, šioje srityje esame patys geriausi. Tačiau svarbūs ne tik faktai ir ligos istorija - dar svarbiau, kaip pacientas prisistato, nes taip atsiskleidžia jo būdas ir asmenybė.

Atkreipiu dėmesį į paciento balsą - akcentą ir tembrą. Akcentas parodo, iš kur žmogus atvykęs. Man labai miela sutikti žmogų, kuris, sakykim, kilęs iš Dublino ir ilgai gyvenęs Birmingeme, - įsivaizduokit tokį derinį - arba antros kartos indą, kuris truputį gyveno Birmingeme, o gal australą, atvykusį čia į golfo čempionatą. Labai įdomu klausytis, kaip jie kalba, t.y. klausytis jų balso tembro ir akcento. Tembras priklauso nuo optimizmo - jis kitoks, jei žmogus abejoja arba yra pavargęs, susirūpinęs, apimtas depresijos.

Kol pacientas rengiasi, paleidžiu į darbą uoslę. Klientams rengiantis pasklinda įvairiausių žmones išduodančių kvapų. Rūkoriai išsiduoda iškart. Drabužiuose visada lieka smuklės, liejyklos, žuvų turgaus, tepalų kvapų, prieskonių ir valgių aromato. Vėliau atbanguoja kiti kvapai, sklindantys nuo pacientų kūnų, - įsivaizduokit, kad žmogus reumato susuktas vietas buvo trynęs kokiu nors tepalu, "Algipanu" arba kitokiu, kurio kvapas pasklinda tuoj pat. Galima užuosti ir vaistų kvapą - barbitūratus vartojantys žmonės atsiduoda savotišku žemės kvapu. Žinoma, įvairių kūno dalių prakaito liaukos taip pat skleidžia savo kvapą. Moters individualybę dažnai išduoda kvepalai, bet tai jau kito straipsnio tema. Jei iš paciento burnos sklinda supelijusių obuolių kvapas, turbūt tai diabetikas, kurio inkstų veikla yra sutrikusi. Tačiau dažniausiai užuodžiu tik česnaką - visą laiką vien bjaurų česnaką. Kartais įtariu, kad prieš mane stovi alkoholikas - ypač, jei vyrukas ateina pas mane anksti rytą, visą laiką čiaumoja mėtinę gumą, jei nuo jo sklinda gero tualetinio vandens kvapas, bet pro visa tai prasimuša vakar (o gal net šį rytą) išgerto alkoholio tvaikas. Turėjau vieną pacientą, kuris sakė, kad niekada nepusryčiauja, tik išmaukia porą stiklinių džino su toniku ir eina į darbą.

Bet atėjo laikas pereiti prie lytėjimo - ak, lytėjimo. Štai ko visi jie nori - būtent čia prasideda sunkiausi, bet ir maloniausi masažuotojo ir paciento susitikimo momentai. Masažuotojas lytėdamas suvokia, kokie paciento fiziniai duomenys, kokia povyza, kokia - šiurkšti ar švelni - oda, masažuotojas gali aptikti randus, nustatyti raumenų tonusą ir spazmus, apčiuopti patinusius, karščiuojančius sąnarius, gali patikrinti, ar neiškrypęs stuburas. Pacientui prisilietimai gali įkvėpti pasitikėjimo masažuotoju, bet gali ir atstumti, jei jis pajunta, kad masažuotojas dirba nerūpestingai. Atsimenu, kartą vienas pacientas skundėsi, kad nuėjo pas gydytoją, o šis prie jo net neprisilietė. Pacientas pasijuto tarsi apgautas.

Žodį kitą reiktų pasakyti apie lytėjimo mechanizmą. Daug ginčijamasi, kodėl aklųjų lytėjimo įgūdžiai, kaip sakoma, viršija normą. Įrodyta, kad aklo žmogaus smegenų ląstelių, kurios dirba kaip lytėjimo receptoriai, kitaip sakant, lytėjimą priimančių ląstelių, kiekis gali padidėti. Kaip pavyzdys buvo pateikta akloji moteris, kuri dirbo brailio tekstų korektore ir kuri kasdien skaitydavo brailio raštu. Atlikus jos smegenų skenavimą rasta didelė lytėjimą priimančių smegenų ląstelių sankaupa. Iškart po to ji šešioms savaitėms išvažiavo atostogų, per jas beveik neskaitė. Kai grįžo namo, smegenų skenavimas buvo pakartotas - pasirodė, kad lytėjimą priimančių ląstelių labai sumažėjo. Manau, išvada būtų tokia: reguliariai dirbant, tokios ląstelės visą laiką būna aktyvios, todėl kasdien masažuodamas pacientus, aštrinu savo protą, pasikliaudamas man likusiais pojūčiais - klausa, uosle ir lytėjimu.

Pavadinau šį straipsnį "Aklo masažuotojo silpnoji vieta", bet tikiuosi: išėjusiems iš mano kabineto pacientams liks geras įspūdis, o jei jie nepasveiks, tai vis tiek liks geros nuomonės apie aklųjų stipriąsias puses.

Išvertė Audronė GENDVILIENĖ

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]