JUBILIEJAI
Valentinas ČYŽAS
YRA KO ATSIGRĘŽTI
Kaip tas pavasarinis Nemunas skuba žmogaus gyvenimas. Miglomis apsigaubusi brėkšta diena, o nespėjus gerai susivokti, kas ir kaip aplinkui čia dedasi, žiūrėk, ji blėsta, pamažėl virsta mįslingiausia nežinia.
Bet juk tarp čionai ir tenai turime dar ir visų mūsų motinos gamtos tik žmogui suteiktą atminties dovaną. Šit jos padedami kone pačiam saulėlydy mintimis ne kartą perbėgame nueitą kelią. Džiugu, jei randame jame savųjų pėdsakų. Vadinasi, ne veltui čia būta - žmonės tave atsimins. Tada lengviau ir atsidūsėti prieš miegą - o gal nežinią? - kaip kas supranta. Imkim ir pažiūrėkim jos pačios atminties akimis, kuo turtingas nueitas kelias pirmajai ilgametei tuometinės Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) Jurbarko rajono organizacijos pirmininkei Janinai Dirgintienei, kartu su Naujaisiais pasitikusiai ir savo 80-ties metų jubiliejų.
Gimė ji 1923 metais sausio 1 dieną Raseinių apskrityje, Šimkaičių valsčiuje, Stulgių kaime, Lietuvos kariuomenės savanorio Jurgio Sabo ir pradžios mokyklą baigusios Stefanijos Legeckaitės šeimoje. Tėvelis, turėjęs kaligrafišką braižą, dirbo valsčiaus raštininku. Mergina 1943 metais baigė Raseinių gimnaziją. Tais pačiais metais sukūrė šeimą. Mokytojavo Stulgių, Vadžgirio pradinėse mokyklose. 1946 metais, šeimai persikėlus gyventi į Jurbarką, vyras direktoriavo mokykloje, o ji toliau mokytojavo Skirsnemunės, Kartupėnų, Stakių pradžios mokyklose. Vakarais prie žibalinės lempos peržiūrint mokinių namų užduotis, pačiai ruošiantis pamokoms, metai po metų silpo regėjimas. Namuose, kaip savaime suprantamas dalykas, pasitaikydavo ir kiek sunkėlesnio darbo. Kartą toks, regis, nekaltas pasitąsymas baigėsi tinklainės atšokimu. Medikai 1965 metais pripažino ją II grupės regėjimo invalide. Kitais Janina Dirgintienė tapo LAD nare, tuo pat metu įsidarbino Kauno gamybos mokymo kombinato namudininke. Tuometinis Kauno tarprajoninės valdybos pirmininkas Kostas Bankauskas paprašė laikinai visuomeniniais pagrindais padirbėti dar ir rajono organizacijos pirmininke. Padrąsinimui davė 65 Jurbarko rajono regėjimo invalidų sąrašą. Teko talkon kviesti tuometinę rajono socialinio aprūpinimo skyriaus vedėją Veroniką Būtėnienę ir čia autobusu, čia pėsčiomis aplankyti kiekvieną, išklausyti bėdas, padėti. Kasmet organizacijos narių skaičius didėjo. Norintys buvo įdarbinami namudininkais, kiti kėlėsi gyventi į Kauną ir ten darbavosi pačiame kombinate.
Tada prasidėjo ne tik brailio rašto, bet ir visuotinis aklųjų mokymas. Keliolika rajono neregių tada gavo ne tik aklųjų rašto pagrindus, bet ir įgijo kas aštuonmetį, kas vidurinį išsilavinimą. Augo meno saviveiklininkų gretos. Kūrėsi tautinių šokių, mišrus ir moterų vokaliniai ansambliai, dramos, agitacinių brigadų kolektyvai. Daug koncertuota, dalyvauta draugijos organizuojamose meno saviveiklos varžytuvėse.
Draugijai finansiškai remiant miesto gyvenamųjų namų statybas, keliolikai ne tik mieste gyvenusių neregių buvo skirti butai su patogumais. Ne vienas organizacijos narys ne kartą buvo remiamas materialiai, nemokamai gydėsi sanatorijose, poilsiavo ne tik respublikoj, bet ir plačiosios tėvynės pietuose. Visur kur neapsieita be pirmininkės tarpininkavimo, kartais paraginimo, kad tik pagelbėtų vienam ar kitam rajono neregiui. O kur dar daugiau nei dvi dešimtys garsinių knygų "skaitytojų" - ar viską beatminsi, kas buvo per tuos 27 darbo rajono organizacijoje metus. Apie visa tai kalbėjomės su jubiliate, kuri pasiguodė buto su visais patogumais vėsa, įvairiausių mokesčių našta, ne visad kompensuojamais vaistais ir kukloka invalidumo pensija.
Taigi toks tas šiandien beveik neregės, buvusios pirmininkės Janinos Dirgintienės nueitas kelias. Manau, kad yra ko retkarčiais mintimis į jį atsigręžti.
