LASS LITERATŲ KŪRYBA |
Vida MIKNIENĖ
|
PRIE MEDŽIŲ
Vėl prie beržo skubi atsikvėpt, o prie liepos įskaudinta rymai, jų prašnekinti vis nepavyksta, ir tiek. Nebepastebi saulės laidos, įdienoja, ir vėl aušros švinta, kaip tų medžių romių pastovumą apglėbt.
Pamojuoja žiedais atsainiai, saugo paslaptį žalią it klaidą. Jųjų meilės istorija dar neatskleista. Šitaip maga tyliam šlamesy mintimis nejučia įsiterpti, ir tą dievišką medžio ramybę praskleist...
ŽIEMOS ŠĖLSMAS
Snaigės šitokios didelės krito, tylutėliai be vėjo sklaidos. Pamažu tos akimirkos tirpo pasitikdamos šėlsmą speiguos.
O pūgoj įsiaudrina snaigės, paskrajojusios sprunka pusnin. Pasišoka šiaurys jas kedenti ir supusto kažkur patvorin.
Gruodas siausmui piktai pagrūmoja - susižvalgo mėnulio draugėn. Saulė tiesia jiems savąja ranką - debesų užpulties nė žymės.
Žvilgesys vėl po kojomis girgžda, šlaitą greitai nudildo ledu. Tas žiemos ir žvaigždynų žaidimas - Tai romantiško šėlsmo lietus!
NAUJAMETINIS ŠURMULYS
Dūksta, sukasi snaigės - pamažu, sūkuriais. Skuba metai išskleisti baltaveides skraistes. Šokame su snieguolėm, siaučia pūgos nakty. Žvaigždės viltį globoja, karnavalas arti! Salėj mainosi kaukės, juokdarių klegesys - akimis vos aprėpi išdabintas erdves. Naujametiniai tostai, malonus šurmulys. Gruodas spindinčia plunksna vėl kažką išpaišys. Vėl kažkam dovanoti šypsenėlę skubės, tų pačių nuostabiausių, laimingiausių linkės! |