MUMS RAŠO
Valentinas ČYŽAS
TIKIU SĖKME
Bene bus jau dešimtmetis, kai LASS įmonės atsikratė tūkstantinės namudininkų armijos. Netruko ateiti eilė ir kitiems, pačiose įmonėse dirbantiems. Šiandien ten besikrapšto kelios dešimtys neregių. Tikiu, kad jie gulasi ir keliasi vienos minties apsėsti - ar ilgai? Taigi dabar smarkiai skiriasi jau perkopusių pusamžį ir jaunesnių neregių padėtis. Pastariesiems atviros ne tik aukštųjų ar aukštesniųjų mokyklų, bet ir Lietuvos aklųjų bei silpnaregių ugdymo centro profesinio ugdymo skyriaus durys. Pagyvenusių neregių ateitis, deja, labai miglota.
Nors aš tą nerimastingą dešimtmetį negulinėjau, tvarkiau savas ir kraštiečių malkas, talkinau prie šieno, šiaudų, nuimant vaisių derlių, bet laikas, deja, nestovi vietoje. Kolūkius pakeitusios akcinės bendrovės netruko subyrėti, o vakarykščiai mano darbdaviai - tapti bedarbiais. O garbaus amžiaus kraštiečių anūkėliai virto pavydėtino sudėjimo jaunuoliais, ir ne man su jais lygintis viename ar kitame darbe. Taigi manoji niša laisvosios rinkos erdvėje kaip ir baigia užsipildyti. Gal todėl pastaraisiais metais vis atidžiau sklaidau mūsiškę brailio spaudą. Ar gali būti kitaip, kai žurnalo puslapiuose vis dažniau aptinku pasakojimų apie stoiškai laikmečio išbandymą atlaikiusius žmones. Tokius rašinius ne skaitau, o tiesiog studijuoju mėgindamas juose įžvelgti tai, į ką galėčiau ir pats įsikabinti. Tačiau regėjimo likutis, amžius, pagaliau sveikata diktuoja man savas žaidimo taisykles. Tuo kaip niekada skaudžiai įsitikinau devintajame "Mūsų žodžio" numeryje aptikęs Vytauto Gendvilo rašinį "Pabandyti verta". Jame autorius perteikia vieno iš Europos Sąjungos finansuojamų projektų koordinatorių mintis: naujausių telekomunikacinių ir informacinių technologijų pagalba į darbo rinką Lietuvoje sugrąžinti žmones su negalia.
Šį kartą nereikėjo man jokių ten studijų - pakako atidžiau rašinį permesti akimis, kad suprasčiau, jog ne tau, Martynai, mėlynas dangus. Gerai suvokiu, kokių pastangų, gal net psichikos perorientavimo reiks mūsiškiams, panorusiems dirbti su kompiuteriais ir įsitvirtinti rašinyje siūlomoje darbo rinkoje. Kaip niekad niekam šiandien pavydžiu jiems, bet ir kaip niekam niekad linkiu sėkmės. Jie ruošiasi išeiti už didžiųjų fantastų Žiulio Verno, Rėjaus Bredberio vaizduotės ribų. O aš savo ruožtu neseniai Jurbarke įkurtame samariečių dienos centre pabandysiu išmokti bent kompiuterinio raštingumo pradmenų.
Beje, šiandien pats mūsiškio žurnalo prenumeratos ateinantiems metams įkarštis. Apėmęs jis ne tik respublikos didmiesčius, bet ir LASS rajonų organizacijas.
Graudu, o tuo pat metu ir šiek tiek juokinga stebėti, kaip sunkiai skiriasi dažnas su tom dviem dešimtinėm iš kuklios invalidumo pensijos. Tai ne tik mano pastebėjimas. Bet juk "Mūsų žodis", gerbiami bedarbiai, įvairiausios informacijos, daugybės naudingų patarimų šaltinis.
Žinoma, gerokai kebliau tiems visuotinio aklųjų mokymo vajaus herojams, kurie brailio rašto taip ir neišmoko. Tiksliau, išmoko jį tik slebizavoti. Gink Dieve, galvoje neturiu tų, kurie į pasiūlymą išmokti brailio raštą, pažiūrėjo rimtai. Taigi ar skaitysime mūsiškį žurnalą, ar jį prenumeruosime, didele dalimi priklauso nuo to, kiek neregių mokės brailio raštą, ar rajonuose dirbantys tiflopedagogai, norės jo išmokyti, ar tik ataskaitose "pasidėti paukščiuką".
