PORTRETAS
Valentinas Vytautas TOLOČKA
AUGUSTINAS - MANO SUOLO DRAUGAS
Jau prabėgo dešimt metų, kai tarp mūsų nėra Augustino Kasparavičiaus. Laikas bėga ir Augustino gyvenimą pamažu ima apgaubti užmaršties rūkai. Todėl, norėdamas tuos rūkus bent kiek prasklaidyti, ėmiausi grifelio.
Buvo 1946 - 1947 mokslo metų pradžia. Ramus rugsėjo rytas. Nusiprausus ir bendrabutyje užbaigus rytmetinę ruošą, iki pusryčių dar buvo likę gal 15 minučių, ir aš išėjau į mokyklos sodą pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru. Eidamas "Meilės alėja", išgirdau pro rūmų antro aukšto atvirą langą sklindančią švelnią, iki tol negirdėtos dūdelės melodiją. Melodija man buvo nežinoma. Priėjau arčiau rūmų, kad atidžiau pasiklausyčiau, bet... skambutis pakvietė į valgyklą pusryčių. Per pusryčius sužinojau, kad vakar atvažiavo naujokas, kad laikinai jis apgyvendintas izoliatoriuje.
Po pusryčių nuėjau su tuo naujoku susipažinti. Pasisakė esąs vardu Augustinas, atvažiavęs iš Žemaitijos, iš Gaurės, einąs penkioliktuosius metus, truputį primatantis. Jo kalbos akcentas pasirodė ne visai žemaitiškas. Paklausiau, ar jis nėra kartais gyvenęs Klaipėdos krašte. Atsakė, kad tenai tik gimęs ir kurį laiką augęs. Nematąs iš vaikystės nuo kažkokios ligos. Jį, devynmetį, mama nuvežusi mokytis į Karaliaučiaus aklųjų institutą, kuriame mokėsi nuo 1941 m. rudens iki 1944 m. pavasario.
Bet suskambo skambutis pamokoms ir mudu nutarėme susitikti po pietų. Aš vėl jį susiradau izoliatoriuje, kaip buvome susitarę. Čia man jis parodė savo dūdelę. Ji buvo panaši į švilpynę, pučiama iš galo, turinti daug skylučių tonams. Sakau, gal tai fleita? "Ne, - paprieštaravo Augustinas, - tai tik dūdelė". Jis tada man pagrojo gražių, nežinomų melodijų. Rodos, jos visos buvo vokiškos.
Augustiną supažindinau su rūmais, parodžiau, kur yra pianinas. Pavaikštinėjome sode. Pastebėjau, kad jis pradėjo greitai orientuotis, pats vienas ne tik rūmuose susirasti reikalingus kambarius, bet ir sode vaikščioti.
Kartą, kalbėdamiesi apie Karaliaučiaus aklųjų institutą, mudu suradome bendrų pažįstamų - Hildą Greičiūtę ir Albertą Krauzę. Mat 1941 m. pradžioje žmonės, turintys vokiečių tautybę arba Vokietijos pilietybę, iš Sovietų Lietuvos galėjo išvažiuoti į Vokietiją. Taigi Kauno aklųjų instituto auklėtiniai H. Greičiūtė ir A. Krauzė atsidūrė Vokietijoje ir mokslą toliau tęsė Karaliaučiaus aklųjų institute.
Prabėgo keliolika dienų. Vieną vakarą eidamas priesaliu, išgirdau salėje prie pianino kažką dainuojant. Pravėriau salės duris - ogi Augustinas bedainuojąs pats sau akompanuodamas. Jis dainavo vokiškas daineles. Dėl vokiškos tarties mokiniai buvo pradėję jį pravardžiuoti tai Fricu, tai Fricuku. Augustinas greitai išmoko ir lietuvių, ir rusų kalbų brailio abėcėlės. Žinoma, rusiškai nemokėjo nė žodžio. Būdamas gabus kalboms, netrukus pramoko ir rusiškai, ėmė vytis kitus.
Prisimenu, Augustinas, atvažiavęs į mūsų mokyklą, ėmė klausinėti, ar bibliotekoje yra vokiškų knygų. Žinoma, jų buvo vos kelios, neskaičiuojant vadovėlių, ir dar vienas kitas žurnalas. Viską iš eilės perskaitė, ir dar po kelissyk. Apgailestavo, kad tiek mažai mokykla turi vokiškų knygų. Apskritai mūsų klasėje vokiečių kalbą Augustinas mokėjo geriausiai, padėdavo klasiokams išversti užduotus tekstus, parengti pratimus. Netrukus jis kibo į lietuviškas knygas. Aš buvau tada irgi nemažas knyggraužys. Po kurio laiko instituto bibliotekoje nebebuvo ką skaityti. Tada eidavome jų parsinešti iš draugijos Kauno skyriaus bibliotekos Kalniečių gatvėje. Ir jis, ir aš sugebėjome aklųjų raštu greitai skaityti. Bendrabučio kambary po skambučio miegui draugų paprašyti mudu pasikeisdami romanus garsiai skaitydavome iki vidurnakčio, kol pradėdavo mūsų klausytojai parpti.
Augustiną greitai pastebėjo muzikos mokytojas Adolfas Majauskas. Iš pradžių jam pasiūlė mokytis griežti smuiku. Bet Augustinas pasirinko klarnetą, vėliau ir akordeoną.
1946-1947 mokslo metais mokytojo A. Majausko suburtoje ir vadovaujamoje mokinių džiazo kapeloje Augustinas grojo klarnetu, o aš - trimitu. Sėdėdavau jam iš kairės. Grojome įvairią šokių muziką. 1947 m. vasarą mums, muzikantams, išvykti atostogų į tėviškę neteko, sekmadienių vakarais grojome šokiams zoologijos sode. Karo metu vokiečių kareiviams ten buvo pastatyta vasaros kavinė, po karo joje įrengė šokių salę. Šokių organizatoriai kiekvieną sykį mums sumokėdavo. Dalis mūsų uždirbtų pinigų įplaukdavo į aklųjų instituto kasą.
Gyvenome mūsų instituto bendrabutyje, buvome maitinami.
Pradėjęs groti klarnetu, į rankas Augustinas dūdelės neėmė, sakė, kad ji suskilo ir išmetęs. O gaila!.. Dar ir dabar, kai klausausi Edvardo Grygo pjesės "Rytas", joje pasigirstantis piemenuko ragelio raliavimas visada man primena tą tolimą rudens rytą per sodą sklidusią Augustino dūdelės melodiją.
Kai mokykla įsigijo saksofoną, nuo klarneto Augustinas perėjo prie šio instrumento. Akordeonu be jokio vargo grojo viską. Daugiausia grojo iš klausos. Muzikos mokytojas Antanas Adomaitis Augustiną įtraukė į mokyklos ir aklųjų draugijos chorus, kur dainavo tenoru. Turėjo gražų ir stiprų balsą, kuris klausant aiškiai išsiskirdavo iš kitų tenorų.
Kai į mokyklą atvažiavo Stasys Krasinskas ir Vladas Verbauskas, tai, būdavo, Augustinas ir tiedu balsingi dzūkai per pertraukas ar šiaip laisvalaikiu, vaikštinėdami sodo alėjomis, trise uždainuodavo. Jų daina pakildavo virš kaštonų ir nuvinguriuodavo į tolį.
Rodos, 1949-1950 mokslo metais, pedagogų paprašytas, Augustinas ne tik talkindavo mokyklos lėlių teatrui pagrodamas akordeonu, bet vaikus pamokydavo dainelių, sudarydavo mergaičių duetus, surengdavo vaikų koncertėlius, pats akompanavo pianinu arba akordeonu. Taip ėmė rastis vaikų meno saviveikla. Mokyklos vadovybė ir pedagogai įvertino Augustino darbą su vaikais ir leido jam suburti pionierių chorą.
Nuo devintos klasės iki mokyklos baigimo Augustinas ir aš sėdėjome viename suole. 1951-1952 mokslo metais jis pradėjo domėtis muzikine kūryba. Iš mokyklos bibliotekos parsinešė brailio raštu rusiškų muzikos teorijos bei harmonijos vadovėlių, juos savarankiškai studijavo.
Kartą aš jam parodžiau savo eilėraštį "Po mylimosios langu". Jį paskaitė, pamąstė ir sako, kad iš jo gali išeiti daina. Eilėraštį persirašė. Po kelių dienų prie pianino jis man padainavo eilėraščiui sukurtą melodiją. Ji buvo švelni, panaši į serenadą. Bet tos dainos niekam kitam nerodė, net natų neužrašė. Po daugelio metų apie tą dainą jam užsiminiau.
Paprašė, kad surasčiau tekstą, pasakė, kad jis mėginsiąs atkurti melodiją. Bet eilėraščio tada neradau - buvo kažkur užsimetęs, ir dainos nebeliko. Man atrodė, kad daina "Po mylimosios langu" buvo Augustino pirmasis muzikos kūrinys.
Mokyklos lėlių teatrui, vadovautam mokytojos Aldonos Stanaitytės-Baltramiejūnienės, Augustinas gelbėjo grodamas akordeonu spektakliams, rašydamas daineles. Mano tekstui buvo sukūręs dainelę apie Raudonkepuraitę.
Augustinas mane išmokė akordeonu groti daug to meto populiarių vokiečių, ukrainiečių melodijų, lietuvių dainų, šokių, žaidimų. Kai kuriuos muzikos kūrinius atmintyje išsaugojau iki šiol, kartais juos ir dabar pagroju.
Šia proga norėčiau prisiminti Augustino Kasparavičiaus atliktą, sakyčiau, žygdarbį, rodantį jo pedagoginius sugebėjimus. Penktojo ar šeštojo dešimtmečių sandūroje mūsų mokykloje keletą metų mokėsi neregys jaunuolis iš Žemaitijos Vladas Slušnys. Bendrojo lavinimo dalykai jo nedomino, tačiau brailio raštu rašyti ir skaityti išmoko, baigė kelias pradinės mokyklos klases. Buvo gabus amatams: baigė pynimą, išmoko šepečius gaminti, odas išdirbti. Vladas neturėjo jokios muzikinės klausos, bet sumąstė, kad, gyvendamas kaime, galėtų būti jo muzikantu, grotų šokiams ir papildomai užsidirbtų vieną kitą rublį. Nusipirko nediduką akordeoną, išmoko brailio natas. Paprašė Augustino, kad jį mokytų groti. Augustinui daug prakaito reikėjo išlieti, kol Vladą išmokino groti keletą paprastučių valsų, polkų, vieną kitą fokstrotą, suktinį, maršiuką. Kurį nors šokį, Augustino prižiūrimas, ištisas valandas Vladas kaldavo taktas po takto, tiesiog išmokdavo mechaniškai. Kaip ten bebūtų, Vladas groti išmoko, ir vėliau kaimo jaunimo vakarėliuose grojo. Mokykloje visi stebėjosi, kad tokį absoliutų beklausį Augustinas sugebėjo išmokyti muzikos.
Manęs Augustinas dar buvo paprašęs sukurti tekstelį dainai apie naujametinę eglutę. Keturių ar penkių posmelių su priedainiu tekstą parašiau, o jis sukūrė gan gražią melodiją. Gaila, kad dainelės natos neišliko. Kitą sykį Augustinui parodžiau savo eilėraštį apie darbščią kaimo mergaitę. Eilėraštis jam pasirodė tinkąs dainai. Netrukus sukūrė melodiją. Apie dainą sužinojo klasiokai. Tada kaip tik mūsų klasėje mokėsi gana griežtas mokyklos komjaunimo organizacijos sekretorius.
Susipažinęs su daina jis pareiškė, kad muzika esanti gal ir nebloga, bet žodžiai labai apolitiški, neatspindintys nūdienio kolūkinio kaimo gyvenimo, nekovingi. Tekstą esą būtina suaktualinti. Na, mudu su Augustinu ją ir suaktualinome - kaimo mergaitę pakeitėm kolūkio komjaunuole. Daina buvo pavadinta "Komjaunuolė".
Anuomet mokykloje mokiniai patys organizuodavo subatvakarius su paskaitėle, koncertėliu, šokiais. Atėjo laikas, kai tokius subatvakarius viena po kitos ėmė rengti lenktyniaudamos visos klasės, kuri įdomiau, išradingiau pasirodys. Mūsų klasės meno vadovas, savaime aišku, buvo Augustinas. Augustinas pagelbėdavo ir kitoms klasėms ruoštis subatvakariams. Apskritai mokyklos solistams, vokaliniams ansambliams jis mielai akompanuodavo tai pianinu, tai akordeonu.
1955 metų birželis. Vyko mūsų mokyklos pirmųjų vidurinį mokslą baigiančių aklųjų abiturientų egzaminai. Labiausiai atsimenu lietuvių kalbos egzaminą raštu. Buvo trys temos: pirmoji - apie Juliaus Janonio poeziją, antroji - apie Petro Cvirkos romaną "Frank Kruk", trečioji - laisva. Aš rašyti pasirinkau apie J. Janonio poeziją, Augustinas - apie P. Cvirkos "Frank Kruk". Mudu parašėme pirmieji. Darbus atidavę laisvi išėjome į sodą. Čia aptarėme kai kurių žodžių rašybą, skyrybos ženklus, stiliaus dalykus. Atrodė, kad parašėme nedaug klysdami. Ir iš tikrųjų - mudviejų rašiniai buvo įvertinti gerai. O birželio 25 dieną mudu atsisveikinome su mokyklos suolu, kuriame kartu sėdėti prisiėjo ketverius mokslo metus.
Augustiną Kasparavičių, baigusį Kauno aklųjų vidurinę mokyklą, LAD centro valdyba paskyrė Švėkšnos kombinato meno saviveiklos vadovu. Vėliau jo gyvenimo keliai per Klaipėdą nuvinguriavo į Šiaulius. Dirbo meno mėgėjų būrelių vadovu, pats grojo, dainavo, kūrė muziką. Mirė 1992 m. lapkričio 3 d., palaidotas Ginkūnų kapinėse.
