LASS XVI SUVAŽIAVIMUI PRAĖJUS
Alvydas VALENTA
NAUJAS SENAS NARYS
Kaunietis Juozapas Stankevičius - LASS centro taryboje tikrai ne naujokas. Tačiau šią kadenciją jis - vienas iš ketverto naujųjų. Tad "Mūsų žodis" kalbina J. Stankevičių kaip naują LASS centro tarybos narį ir kaip seną organizacijos "vilką".
* * *
- Papasakokite šiek tiek plačiau apie save: kada ir kur gimėte, kur mokėtės, ką dirbote ir dirbate dabar?
- Gimiau 1942 m. balandžio 6 d. Skaudvilės rajone, ūkininko šeimoje, - tėvai turėjo 40 ha žemės. Vėliau dėl tos žemės turėjome slapstytis, nes 1947 m. buvome įtraukti į sąrašus išvežti į Sibirą. Dar vaikai išsiblaškėme po visą Lietuvą. Paskui taip susiklostė aplinkybės, kad keturi iš penkių apsigyvenome Kaune. 1954 m. baigiau Laukuvos pradinę mokyklą - dėl regėjimo toliau mokytis negalėjau. Kad Kaune yra aklųjų mokykla, nei aš, nei tėvai nežinojome, todėl ilgą laiką visiškai nesimokiau. 1959 m. įsidarbinau Rietavo tarybiniame ūkyje darbininku. 1961 m. dėl regėjimo gavau invalidumo grupę, o 1962 m. balandžio mėn. pradėjau dirbti LASS Kauno aklųjų įmonėje. Šioje įmonėje dirbu iki šiol - taigi jau 40 metų. Pradėjau nuo darbininko, nuo 1974 iki 1992 m. dirbau įmonės direktoriaus pavaduotoju. Teko dirbti ir meistru, cecho viršininko pavaduotoju. Nuo šių metų balandžio mėn. dirbu įmonės direktoriaus pavaduotoju socialiniams reikalams.
Kadangi buvau baigęs tik Laukuvos pradinę mokyklą, 1962 m. pradėjau mokytis Kauno neakivaizdinėje vidurinėje mokykloje. Mokyklą baigiau 1969 m. Lankiau paruošiamuosius kursus, nes norėjau stoti į Vilniaus universiteto teisės fakultetą. Tačiau, paagitavus Aklųjų draugijos vadovams, įstojau į tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą, tiflopedagogikos specialybę. Institutą baigiau 1976 m. Vėliau lankiau dvimečius teisės, ekonomikos kursus.
- Papasakokite apie savo veiklą Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje: dalyvavimą LASS centro tarybos, revizijos komisijos darbe.
- Nuo pat pirmųjų metų, kai tik įsidarbinau Kauno įmonėje, įsijungiau į cecho, paskui - įmonės visuomeninę veiklą. 1984 m. buvau išrinktas į LASS centro tarybą ir joje dirbau iki XV suvažiavimo. XV suvažiavimas mane išrinko į LASS revizijos komisiją. Praėjusiame XVI suvažiavime vėl buvau išrinktas į LASS centro tarybą. Keletą žodžių norėčiau pasakyti apie revizijos komisijos darbą. Manau, kad visos revizijos komisijos dirbo gerai, tačiau jos apsiribodavo daugiausia tikrindamos tik LASS centro tarybos veiklą. Mūsiškė tikrino ne tik centro tarybą, bet ir organizacijos įmones ir įstaigas. Naujajai revizijos komisijai irgi norėčiau palinkėti, kad neapsiribotų vien LASS centro tarybos veikla, o tikrintų ir mūsų organizacijos įmones, uždarąsias akcines bendroves. Galime kelti klausimą, kam to reikia, - juk yra auditas. Auditoriai tikrina įmonių ūkinę, finansinę veiklą, tačiau jie neišmano apie mūsų organizacijos specifiką: suvažiavimuose priimtus dokumentus, veiklos kryptis, centro tarybos nutarimus ir pan. Kitaip sakant, jie nežino to, dėl ko apskritai egzistuoja Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga ir kam ji dirba. Pasitvirtino praktika, kad rezultatai būna geresni, kai revizijos komisija dirba kartu su auditoriais, t. y. revizijos daromos tuo pat metu, kai atliekamas ir auditas.
- Apie LASS Kauno įmonę, joje susiklosčiusią situaciją daug rašyta ir kalbėta. Galėtume šios temos daugiau ir nebeliesti, tačiau, kadangi esate įmonės administracijos darbuotojas, šio klausimo negalime neužduoti. Tad kokia padėtis įmonėje dabar, kokios jos perspektyvos?
- Įmonės situacija sudėtinga, apie kokias nors konkrečias perspektyvas kalbėti irgi dar ankstoka. Įmonė turi apie du milijonus litų įsiskolinimų - Sodrai, mokesčių inspekcijai, saviems darbuotojams. Vis dėlto manau, kad įmonė išliks. Spalio 8 d. LR Seimas įmonės skolą Mokesčių inspekcijai - apie 700 tūkst. Lt - pripažino beviltiška. Paprasčiau kalbant, šita skola bus nurašyta. Su darbininkais atsiskaityti ketiname pardavę dalį įmonės nekilnojamojo turto. Dar šimtą kitą tūkstančių litų galėsime surinkti realizavę sandėliuose gulinčią produkciją. Sumažinus įsiskolinimus kreditoriams ir darbininkams, įvykdžius visapusišką įmonės pertvarką, racionaliai panaudojant patalpas, pagerinus komercinę veiklą, apskaitą, įmonė galės dirbti. Gali būti, kad šiek tiek sumažės žmonių, - kai kas, matyt, turės išeiti dėl sveikatos.
- Kiek šiuo metu įmonėje dirba darbuotojų, kiek iš jų regėjimo invalidų ir kiek įmonėje racionaliai jų galėtų dirbti?
- Spalio 1 d. įmonėje dirbo 120 žmonių, iš jų - 60 regėjimo invalidų. Kiek racionaliai galėtų dirbti, tai jau rinkos klausimas. Šiuo metu yra šiek tiek per daug. Kai kuriuos gaminius - konkrečiai šepečius - galėtume jau dabar gaminti automatizuotai: turime tam reikalingų įrengimų. Mano nuomone, įmonėje galėtų dirbti apie 100 žmonių, pusė iš jų - regėjimo invalidai. Tačiau ir vėl - ką padiktuos rinka? Visiškai įmanoma, kad gausime, pavyzdžiui, užsakymų nestandartiniams šepečiams, - tada galėtų dirbti daugiau žmonių.
- Turbūt nesuklysime sakydami, kad tai, kas vyko Kauno įmonėje prieš metus, brendo tikrai ne vienerius metus. Jau nuo pat 1989 - 1990 m. įmonėje kažkas vyko, kažkas kažką "veikė", drumstė, kol pridrumstė. Ar maudytis drumstame vandenyje yra "nacionalinis" kauniečių bruožas, ar čia šitaip tik aklųjų įmonėje? O gal manipuliuoti aklais žmonėmis lengviau negu sveikaisiais?
- Deja, taip. Vanduo buvo drumsčiamas, o drumstame vandenyje visada lengviau gaudyti "žuvytes". Turbūt negalėtume sakyti, kad įmonės buvo žlugdomos vien Kaune, tačiau Kaunas šia "veikla" išsiskyrė iš kitų Lietuvos miestų. Turint galvoje tai, kas praėjusį dešimtmetį dėjosi kitose Kauno įmonėse, nedrįsčiau teigti, kad mūsų įmonė buvo kokia nors išimtis. Pasitaikė, kad buvo manipuliuojama nenašiu ar prastu aklųjų darbu, nors nedrįsčiau teigti, kad aklaisiais manipuliuoti lengviau negu reginčiaisiais. Daugelis mūsų žmonių gal nežinojo visų tų "povandeninių" srovių, tačiau, ginant darbo vietas, sprendžiant kitas su gamyba susijusias problemas, jie buvo aktyvūs visą dešimtmetį. Šiuo atžvilgiu galėtume būti pavyzdžiu ir kitoms įmonėms. Pavyko išsaugoti pagrindinį turtą - tai irgi mūsų žmonių nuopelnas. Ar įmonė buvo sąmoningai žlugdoma, neturėdamas konkrečių įrodymų negalėčiau šito teigti. Tačiau niekas nepaneigs, kad įmonėje būta keistokų dalykų: turėjome laisvų patalpų, bet kažkaip keistai buvo sprendžiami nuomos reikalai. Reklamos nebuvo, o į klausimus telefonu galėjai gauti atsakymą, kad laisvų patalpų nėra. Dažnai būdavo nerealiai keliamos kainos ir šitaip atbaidomi užsakovai. Manau, kad kai kada buvo elgiamasi tiesiog kenkėjiškai. Įmonė komerciniu požiūriu stovi pačioje geriausioje vietoje, dabar jau geresnėje ir už Laisvės alėją. Nejaugi nebuvo galima šituo pasinaudoti?
- Garsiai deklaruojame, kad atstovaujame aklųjų ir silpnaregių interesams įvairiose valstybės institucijose ir žinybose, kad giname jų teises ir pan. Tačiau, kai rimtai pradedami skriausti regėjimo negalią turintys žmonės, mūsų organizacijos kaip ir nelieka - ar neturėtų Aklųjų ir silpnaregių sąjunga kai kada būti griežtesnė ar tiesiog "bjauresnė"?
- Nenorėčiau vartoti sąvokos "bjauresnė", griežtesnė - taip. Mūsų organizacija, visos jos struktūros, galėtų būti griežtesnės, kai ginami savi žmonės. Ypač dabar. Tikiu, ateis laikas, įstosime į Europos Sąjungą - viskas susitvarkys. Tačiau dabar situacija pakankamai sudėtinga. Ką išsaugosime, tą turėsime. Užbėgdamas už akių, norėčiau pasigirti, kad LASS Kauno ir Marijampolės apskričių taryba jau tapo griežtesnė visais mūsų žmones ir mūsų organizaciją liečiančiais klausimais. Pakankamai griežtos yra LASS XVI suvažiavimo rezoliucijos, kiti dokumentai. Tik pavojus slypi štai kur: po suvažiavimo jame priimti dokumentai padedami į stalčius, keleriems metams "pamirštami", o prieš naują suvažiavimą visi sukruntame ir juos vėl prisimename.
- Dar šiek tiek grįžkime prie Kauno įmonės. Neapleidžia mintis, kad LASS centro taryba dėl kažin kokių priežasčių nuolaidžiavo tam, kas visus tuos metus šioje įmonėje vyko.
- Taip kategoriškai nenorėčiau teigti. Filosofuoti, aišku, galima. Nereikėtų pamiršti, kad buvęs direktorius įmonės vadovo pareigas pradėjo eiti turėdamas didelį žmonių pasitikėjimą - buvo geras, tvarkingas meistras. Taigi jau buvo palanki nuostata - ir įmonėje, ir LASS centro taryboje. Įmonės direktorius buvo LASS Kauno ir Marijampolės apskričių tarybos narys. Gal ir tai turėjo įtakos. Centro taryboje buvo daug įmonių direktorių - negi ims dabar vienas kitą ir plaks... Aš ne už tai, kad žmogų tuojau reikėtų bausti, atleisti iš darbo ir pan., bet mylintis tėvas sūnų irgi pabara, jeigu reikia, ir nubaudžia. Kontroliavimas yra ne bausmė, o pagalba. Net ir papeikimas kai kada žmogui išeina į naudą. Net tada, kai žmogus yra centro tarybos narys ar mūsų organizacijai daug nusipelnęs, savo pareigas turėtų atlikti taip, kaip reikia.
- Paskutiniajame 1999 metų "Mūsų žodžio" numeryje buvo spausdintos jūsų mintys apie aklųjų įdarbinimą. Jokios reakcijos - absoliuti tyla. Vadinasi, kalbame tik tam, kad kalbėtume. Kur, jūsų nuomone, slypi tokio abejingumo šaknys: mūsų žmonių sąmonėje, LASS struktūrose, o gal skambinti pavojaus varpais nėra jokio reikalo?
- Aš ir dabar po tomis mintimis pasirašyčiau. Ne visiškai sutikčiau su jūsų nuomone, kad nieko nėra daroma. Kitų apskričių nežinau, tačiau LASS Kauno ir Marijampolės apskrityse šie reikalai pavesti pirmininko pavaduotojui Egidijui Urnai ir jis tikrai bando daug ką daryti. Kitas dalykas, kad apskričių taryba - ne darbo birža. Čia niekada nebus masinio žmonių įdarbinimo. Kiekvienas atvejis - unikalus, kiekvienas įdarbintas žmogus - jau laimėjimas. Apie rezultatus kalbėti dar anksti, tačiau Kaune šita veikla jau pajudėjo.
- Kaip, kokiomis kryptimis vystysis mūsų organizacijos veikla artimiausius ketverius metus?
- Jau minėjau, kad būtų labai gerai, jeigu suvažiavimo medžiaga nebūtų padėta į stalčių. Suvažiavimas numatė kryptis - pagal jas ir reikėtų dirbti. Tai būtų jau daug. Kiti dalykai - čia jau reikėtų būti pranašu. Gyvenimas visada viską koreguoja. Gyvename ne kokioje saloje, todėl reikės prisitaikyti prie laiko reikalavimų. Svarbiausia, ką dabar turėtume padaryti, - išsaugoti turimą turtą. Nesakau, kad nieko nereikia parduoti, bet parduoti turime galvodami apie išsaugojimą. Patalpų reikės dienos centrams, kitiems poreikiams, kurių dabar dažnai negalima net numatyti. Esu girdėjęs ir iš oficialių, ir iš neoficialių šaltinių, kad įstojus į Europos Sąjungą, nekilnojamasis turtas brangs nuo 50 iki 100 proc. Aišku, ne visas ir ne visur, bet didžiuosiuose miestuose, strategiškai svarbiose vietose, reikia manyti, tikrai brangs. Jeigu reikėtų reziumuoti - į ateitį žiūriu optimistiškai. Yra nuostolių, bet kuri iš kaimyninių aklųjų organizacijų jų nepatyrė? Svarbiausia, kad daugiau neturėtume daryti klaidų.
- Ačiū už pokalbį.
