SEMINARAI, KONFERENCIJOS
Henrikas STUKAS
ŠVEDĖ MOKĖ NEPASIDUOTI
Rugsėjo 6-9 dienomis Lietuvoje lankėsi viešnia iš Švedijos aklųjų sąjungos. Viešnagės tikslas - supažindinti pedagogus bei neregių vaikų tėvus su inkliuzyviniu mokymu Švedijoje. Nina Sjoblom apie inkliuzyvinį mokymą pasakojo remdamasi savo patirtimi. Lektorė, kuri augina įsidukrintą neregę mergaitę, viena iš pirmųjų savo šalyje iškėlė inkliuzyvinio mokymo būtinumą ikimokyklinėse ugdymo įstaigose. Inkliuzyvinis mokymas yra aukštesnis integracinio mokymo lygmuo. Lietuvoje dar tai nauja ir nepraktikuojama švietimo sritis, dviejuose seminaruose Mažeikiuose bei Vilniuje viešnia iš Švedijos pasakojo apie šio mokymo patirtį Skandinavijos šalyse. Inkliuzyvinio mokymo pradininkai pasaulyje ir yra skandinavai. Ypač daug šioje srityje nuveikę danai.
Mažeikiuose buvo diskutuojama tema - integruotas vaiko mokymas - svajonė ar realybė Lietuvoje? Ši tema labai aktuali. Lietuvoje integruotai bendrojo lavinimo mokyklose mokosi keli šimtai vaikų.
Vilniuje vykusio seminaro tikslas - pažintis su inkliuzyviniu mokymu Švedijoje bei tėvų skatinimas burtis į neformalias organizacijas ginant savo neįgalių vaikų teises.
Inkliuzyvinis mokymas - kas tai?
"Mūsų svajonė ir bendras tikslas - suteikti neįgaliems žmonėms tokias pačias teises bei galimybes kaip ir sveikiems. Ypač svarbu mokslas. Aklojo ar silpnaregio žmogaus išsilavinimas yra lygiavertiškumo garantas. Dabar neįgalių vaikų klausimas įtrauktas į vaiko teisių konvenciją. Joje teigiama, jog visas mokslas, pradedant pradine mokykla ir baigiant aukštuoju išsilavinimu, turi būti vienodai prieinamas kiekvienam. Tačiau, nepaisant vaiko teisių konvencijos, neįgalių vaikų teisė į mokslą dažniausiai pažeidžiama. Kas kitas apgins neįgalų vaiką, jei ne jo rūpestingi ir pasiaukoję tėvai," - šiais žodžiais seminarą pradėjo Nina Sjoblom.
Lektorė, auginanti nematančią įdukrą, vienuolikos metų Luizą, dėl jos mokymo teisių kovojo nuo pat pirmųjų mergaitės gyvenimo akimirkų. Viešnia iš karto nusprendė, jog Luiza yra toks pat vaikas kaip ir kiti: judri, norinti pažinti pasaulį. Ninos, kaip motinos, tikslas - supažindinti mergaitę su pasauliu, kurio ji nemato. Iki vienerių metukų Luiza augo namuose. Kai mergaitei sukako metai, Nina nusprendė susipažinti su kitais tėvais, auginančiais nematančius vaikus. Padedant vietinei bendruomenei moteris susipažino su likimo broliais bei sesėmis. Paaiškėjo, jog visus kamuoja tos pačios bėdos bei rūpesčiai: neregiai mažyliai yra vieniši, mažai bendrauja su bendraamžiais, todėl dažniausiai užsisklendę. Darželiuose jie irgi yra ignoruojami, net izoliuojami. Po susitikimų su tėvais Luizos įmotei kilo mintis suburti visus tėvus ir mėginti ikimokyklinėse vaikų auklėjimo bei lavinimo įstaigose įdiegti inkliuzyvinį mokymą. Pati Nina Sjoblom yra laisvalaikio organizavimo mokytoja. Lektorės nuomonė: "Jeigu integracijos tikslas - neįgalų žmogų pritaikyti prie visuomenės, tai inkliuzijos tikslas - aplinką pritaikyti prie neįgalaus žmogaus. Inkliuzyvinio mokymo esmė - neregys vaikas neišskiriamas iš bendraamžių. Ne jis taikosi prie vaikų, o vaikai bei aplinka pritaikoma prie neregio."
Taigi Nina, padedama kitų tėvų, ėmėsi inkliuzyvinio mokymosi. Pagalbos kreipėsi į Švedijos aklųjų sąjungą. Prasidėjo tikrasis darbas. N.Sjoblom dukrytę Luizą leido į darželį kartu su sveikais vaikais. Aklai mergaitei buvo labai sunku susidraugauti su kitais vaikais. Ninai teko nemažai dirbti su darželio auklėtojais, aiškino, ko ji siekia. Darželio auklėtojai geranoriškai sutiko pagelbėti. Luiza buvo įtraukta į visus žaidimus, šokių pamokėles. Ji pasaulį pažino su kitais, sveikais vaikais. Vėliau ši patirtis buvo perduota ir kitiems Švedijos darželiams.
Švedijoje mobilumo pamokų neregiai vaikai pradedami mokyti nuo 2-3 metukų. Jiems duodamos specialios lazdelės, primenančios vežimėlį ant dviejų ratukų. Vaikas jį stumia prieš save. Tai darydamas mažylis nesusižeidžia. Sulaukęs 4-5 metukų aklas vaikas gauna tradicinę baltąją lazdelę. Su ja ir išsiugdo visus reikalingus savarankiško judėjimo įgūdžius.
Inkliuzyvinis mokymas Švedijos mokyklose
Neregių švietimu Švedijoje susidomėta XIX amžiuje. Tada neregiams ir buvo įsteigta speciali internatinė mokykla. Neregiai bei silpnaregiai vaikai į ją mokytis suvažiuodavo iš visos šalies. Mokytis priimdavo nuo 7 metų. 1960 metais Švedijoje neįgalių vaikų tėvai iškėlė mintį - neįgalūs vaikai turi lankyti bendrojo lavinimo mokyklas. Tai buvo integruoto mokymo pradžia. Tik po dešimties metų prasidėjo tikrasis integruotas mokymas. Iš pradžių mokytojai nežinojo, kaip lavinti tokį vaiką. Reikėjo paruošti ne tik naujas mokymo programas, bet ir klasės draugus. Be tėvų pagalbos integracinis mokymas nebūtų prasidėjęs. Visi neįgalieji vaikai lanko tas pačias mokyklas kaip ir sveikieji. Švedijoje panaikinamos visos specialiosios mokyklos, tarp jų - ir aklųjų institutas. Pastarasis reorganizuotas 1980 metais. Dabar jo užduotys kitokios. Bendrojo lavinimo mokykloje, vienoje klasėje, gali mokytis ne daugiau kaip trys neįgalūs vaikai. Esant klasėje nors vienam, nesvarbu, kokią negalią turinčiam vaikui, mokytojui yra skiriamas pagalbininkas, kuris neįgaliam vaikui padeda mokytis, paaiškina užduotis, aprūpina papildoma medžiaga.
Po kelių dešimtmečių integracinio mokymo tėvai bei pedagogai pastebėjo, jog integracinis mokymas nėra visiškai tobulas, neduoda norimo efekto: vis tiek neįgalaus vaiko teisės pažeidžiamos - mokytojai daugiau dėmesio skiria sveikiems mokiniams. Integruotas mokymas nelavindavo neįgalaus vaiko socialinių įgūdžių. Susiklosčiusią padėtį galėjo pakeisti tik naujovė - inkliuzyvinis mokymas. Mokant pagal šį metodą vaikas įgyja daugiau patirties.
Didesnių problemų iškilo inkliuzyvinį mokymą taikant pradinėse mokyklose. Iki šiol nėra aiškios inkliuzyvinio mokymo koncepcijos, kuria remiantis mokytojui kiekvienas vaikas klasėje ar grupėje turėtų būti vienodai svarbus. Kuo skiriasi integruotas mokymas nuo inkliuzyvinio? Į šį klausimą geriausia atsakyti pavyzdžiu. Štai pirmoje klasėje vaikai mokosi abėcėlės. Mokydamiesi integruotai sveiki vaikai mokosi pažinti A raidę reginčiųjų raštu. Yra šios raidės maketas, kuris rodomas ir aklam bei silpnaregiui. Neįgalus mokinys su juo susipažįsta, tačiau A raidę rašo brailio raštu. Taikant inkliuzyvinį mokymo metodą visa klasė iš pradžių mokosi A raidę rašyti reginčiųjų raštu, vėliau - brailio. Vaikams reikėjo padaryti iš popieriaus daikto maketą, kuris prasidėtų A raide. Mokytojas paprašė padaryti žuvies maketą (švedų kalboje žuvis prasideda A raide - red. past.) Žuvų maketai buvo sukabinti ant virvučių. Kiekvienas vaikas galėjo jam patikusį maketą pačiupinėti. Norintiems buvo užrišamos akys. Taip neregys neišskiriamas iš kitų. Klasėje vaikams rašytinė medžiaga pateikiama ir reginčiųjų, ir brailio raštu. Mokytojai privalo mokėti brailio raštą. Švedijos mokyklose dirbama su mažomis mokinių grupėmis. Mokiniai per pamokas gauna namų darbų užduočių. Jei nesuspėja išeiti mokymo kurso, gali jį kartoti. Ypač tuo naudojasi akli mokiniai. Švedijoje būtina baigti 9 klases. Mokslo metai skirstomi į du semestrus. Mokytis pradedama nuo 6 metų. Mokyklos pavaldžios savivaldybėms.
Prie Švedijos vyriausybės įkurtas specialus institutas, kuruojantis vaikų su negalia mokymosi klausimus. Šio instituto padalinių yra visoje šalyje. Institutas nuolat organizuoja nemokamus kursus ir neįgaliems vaikams, ir jų tėvams. Į jį tobulintis važiuoja ir mokytojai. Institutas turi konsultantus, kurie važinėja po visas šalies mokyklas konsultuodami neįgalius mokinius bei mokytojus.
Neregys vaikas nemokamai yra aprūpinamas visomis būtinomis mokymo priemonėmis: vadovėliais, žemėlapiais, įvairiomis lentelėmis, diagramomis, schemomis, vaizdo didintuvais. Prireikus mokykloje mokytojas vadovėlį padaugina padidintu šriftu. Mokytojas turi prieš tris mėnesius užsakyti visas būtinas mokymo priemones iš išteklių centro ar aklųjų instituto. Tiesa, tėvai už savo lėšas nuperka kompiuterį. Priedus neregys gauna nemokamai.
Pasibaigus pamokoms neregiai vaikai nepaliekami likimo valiai. Jais rūpinasi mokyklos laisvalaikio centras. Kai tėvai dirba, vaikai gali būti mokykloje nuo 7 iki 17.30 val. Laisvalaikio centre organizuojama daug įvairiausių užsiėmimų. Vaikas gali pasirinkti jam patinkančią sporto, meno, mokslo sritį. Švedijos aklųjų sąjungoje yra grupė tėvų, organizuojančių laisvalaikį regos negalią turintiems vaikams. Tarp neregių vaikų labai populiarūs šachmatai bei šaškės. Daugelis mielai žaidžia golbolą.
Susirinkę tėvai įdėmiai klausė lektorės iš Švedijos Ninos Sjoblom, turėjo daug klausimų. Aišku, švedai neįgalių vaikų integracijos bei inkliuzyvinio mokymo srityse toli pažengę į priekį, o Lietuvoje žengiami tik pirmieji netvirti žingsniai. Nelygintinos ir finansinės galimybės. Susirinkę tėvai vienbalsiai nusprendė burtis kaip švedai į neformalias draugijas, kartu kovoti už savo neįgalių vaikų teises.
