JUBILIEJAI
Gražina SIDEREVIČIENĖ
TARP ŠVIESOS IR ŠEŠĖLIŲ
Neprisimenu, kada ragavau tokio dieviško skonio trešnių. Juodos juodos, prisirpusios prisirpusios - pačios tirpsta burnoje. Jas iš savo sodo atvežė ir mane pavaišino Jurgis Juozas Menkevičius, šių metų rugsėjo 18 dieną švenčiantis 80-ąjį gimtadienį.
Kone pusę amžiaus gyvenantis Kaune, ūkininko sūnus iš Marijampolės krašto nuo miesto šurmulio geriausiai pailsi sode. Šalia įprastų vaismedžių - plotelis braškių, lysvė agurkų. Ar daug vienam žmogui bereikia?
Sakoma, kad kiekvienas žmogus apie savo gyvenimą parašytų knygą. Jubiliato gyvenimo patirtis, priverstinės kelionės iš vieno krašto į kitą netilptų ir į keletą storiausių romanų. Juose patys svarbiausi puslapiai būtų skirti tremčiai ir mokslui. Pastarasis - didžioji Juozo aistra: kelios aukštosios mokyklos, įvairūs kursai - rodės, vis per maža, galima sužinoti daugiau.
Gimė Igliškėlio valsčiuje. Tėvų ūkis - 32 ha. Šeimoje - penki vaikai. Kol jie maži, teko samdyti bernus ir mergas. Vaikams paaugus, visi darbai užgriuvo jų pečius. Darbas iki išnaktų, nuospaudomis nusėtos rankos... Net jaunimo gegužinės ar vakarėliai - vienintelė kaimo vaikinų ir merginų pramoga - retas dalykas.
Nuo mažumės apie kitokį gyvenimą mąstė Juozas. Vyriausias sūnus šeimoje laukdavo nesulaukdavo rudens. Mokslai Marijampolės gimnazijoje, svajonės apie miškininko ar kariškio duoną Juozui leisdavo pamiršti nenudirbamus ūkio darbus ar 21 km kelionę vežimu klampiais kaimo keliukais.
Svajonė išties atrodė ranka pasiekiama: 1941 m. baigė gimnaziją. Deja, birželio 22 naktį jau griaudėjo karo pabūklai... Juozo, kaip ir daugumos jo kartos jaunuolių, viltys atsimušė į karo sieną.
Pasibaigus karui gimsta noras studijuoti chemiją - šiam mokslui buvo pranašaujama puiki ateitis. Atkalbėjo teta, mokytoja. Girdi: "Studentai neramūs - visko prisigalvoja". Bijojo, kad nenuklystų su partizanais į mišką, nepakliūtų į saugumo rankas. Paklausė patarimo, baigė mokytojų kursus Marijampolėje ir patraukė į Alytaus apskritį, Miroslavo valsčių, mokyti pradinukų. Mokyklos patalpa - ūkininko troboje. Pas tą patį ūkininką ir apsigyveno. Ir maži, ir dideli gerbė ir prisibijojo mokytojo, laikė dideliu autoritetu. Keletą metų dirbo tai vienoje, tai kitoje mokykloje, net savo tėviškėje. Mokytojo karjera baigėsi, kai per 1946 m. rinkimus į LTSR Aukščiausiąją tarybą buvo paskirtas rinkimų komisijos pirmininku.
Prisimena jubiliatas:
- Atsisakyt negali - būsi apšauktas liaudies priešu. Einam dviese, renkam balsus. Į kokį vienkiemį beužeitum - visi išsislapstę, nė gyvos dvasios. Parsinešdavom keletą balsų - prasti popieriai. "Aiškinamąjį darbą" pravedė su šautuvo buože. Teko leistis į kojas ir ieškoti ramesnės vietos. Pasiekiau Vilnių, įsidarbinau ūkio dalies vedėju tuberkuliozės sanatorijoje, ten atsirado ir kampas apsigyventi. Ėjo 1946 m., o po metų įstojau į Visasąjunginio juridinio teisės fakulteto vakarinį skyrių.
Su visu suvalkiečiams būdingu atkaklumu pasinėrė į teisės mokslus, ypač sudomino romėnų papročių teisė. Likimas ir čia sugebėjo kyštelėti koją: 1949 m. - didysis trėmimas į Sibirą. Kaune suimamas Juozo brolis Albinas, į tremtį turėjo būti išvežtas ir Juozas (jo saugumiečiai ieškojo išsinuomotame bute), bet tą vakarą su drauge lankėsi teatre, po spektaklio pernakvojo pas bendradarbį. Regis, nelaimė praėjo pro šalį, bet su mokslais teko bent trumpai atsisveikinti. Baigęs du kursus, jaunuolis patraukia į Joniškį, tolimiausią Lietuvos kampelį. Gal ten pavyks pasislėpti nuo negerų akių?
Jubiliatas - įdomus pasakotojas. Klausausi jo:
- Ką gi, rudenį patraukiu į Joniškį, įsidarbinu pieninėj, o netrukus - sviesto sūrių gamykloj pas kompozitoriaus Algimanto Raudonikio tėvą. Apsigyvenau pas geradarius žmones Čepaičius. Pas juos kurį laiką glaudėsi ir į Lietuvos pakraštį Smetonos ištremtas Justas Paleckis. Dažnai tekdavo eiti į banką. Kažkuo patikau valdytojui, kuris ne tik pakvietė dirbti, bet ir pasiuntė į kreditavimo inspektorių kursus. Persikėliau į Žagarę. Turint tokią specialybę reikia tobulėti: įstojau į Kredito finansų institutą, neakivaizdinį skyrių. Neilgai džiaugiausi geru darbu ir įdomiomis studijomis. Vieną gražią dieną atsivėrė kabineto durys, įėjo kariškis ir pasakė: "Einam pasikalbėti". Kai išėjau - sugrįžau po septynerių metų.
Baimindamiesi, kad nepabėgtų, antrankius uždėjo, sargybinį pastatė. Visos viltys, kad suėmė ir paleis kaip niekuo nenusikaltusį, išgaravo banko valdytojui atnešus darbo knygelę. Joje juodu ant balto užrašyta: "Atleidžiamas dėl iškeldinimo". Koks buvo nustebimas, kai vagone pamatė ir savo devintokę seserį Onutę. Dvi savaitės gyvulių vagone ir pagaliau - Krasnojarsko taigos platybė. Kolūkiai, kuriuose mums sunkiai įsivaizduojama tvarka: gyvuliai žiemoja lauke, tik stogas virš galvų ir šiaudų pakreigta. Kiaulės glaudžiasi į krūvą - toms, kurios vidury, šilta, kitų - šonai šąla. Karvės net kojas nušaldavo klampodamos po įšalusius gardus. Ir gyvenamieji pastatai kiauri, be langų, pro pamatus šunys lando. Įsikūrė vištidėje, bet nebuvo linkęs taip gyventi ir pasiduoti likimo valiai.
Išsilavinusį, gabų vaikiną netrukus pasikvietė Ilansko rajono milicijos viršininkas, paklausė: "Buhalteriu dirbai?" Gavęs neigiamą atsakymą, teiraujasi: "O dirbti galėtum?" Juozas pasitiki savo jėgomis - sutinka. Kaip gyvi iškyla anų dienų prisiminimai:
- Perkėlė į dešimties tūkstančių ha ploto kolūkį. Apie buhalteriją težinau, kad yra terminai - kreditas, debitas. Ką daryti? Bet, pasirodo, kolūkio pirmininku išrinktas buvęs vyr. buhalteris. Jis man padeda, lankau apskaitos darbuotojų kursus, mokausi, pasirašinėju važtaraščius. Darbo nesibodėjau, talkinau grėbiant šieną. Ten šieno niekas neveža į daržines - sukrauna ant rogių ir palieka žiemoti. Kiek supūva, kiek sauso lieka - niekam nerūpi. Atvažiuoja traktorius, prikabina roges ir veža gyvuliams.
Kaip čia neįterpsi romantiškos meilės istorijos. Po vienerių metų į savanorišką tremtį iš Lietuvos atsikelia mylima mergina. Tėvynėje netekusi darbo, žinodama, kad Juozas ištremtas be teisės sugrįžti, Anelė ryžtasi bendram gyvenimui taigoje. Kuria savo ūkelį kaip įprasta Lietuvoje, įsigyja paršelį, iš vokiečio išsimokėtinai nusiperka karvutę. Gyvenimas nebuvo linksmas, tačiau kapstėsi iš paskutiniųjų. Neilgai trukus pašlyja žmonos sveikata ir jai tenka keliauti atgal į Lietuvą, kur palankesni orai. Kur kas geriau pasisekė seseriai, kuriai Juozas padėjo baigti dešimtmetę Južno Aleksandrovkoje. Vėliau mergina mokėsi statybos technikume. O Juozas, likęs be žmonos, priglaudė senutę žemaitę, kuri džiaugėsi galėsianti prižiūrėti karvutę, ją pamelžti. Ganyklos taigoje - tikras lobis. Galvijai ganosi, kur nori, ryte iškeliauja, vakare sugrįžta, bet niekada nepaklysta.
Ilanskas, Nikolajevka, Abakumovka - neaprėpiamoji taiga, sugebanti ir išmaitinti, ir pražudyti... Juozas jautė - kažkieno - gal Apvaizdos - ranka jį saugo. Dešimtis kartų išklydęs iš kelio važiuodamas rogėmis ar raitas ant arklio - visada surasdavo kelią atgal. Kelionės, trunkančios dvi tris paras, iš anksto žinoma nakvynė skurdžioje trobelėje, ant grindų pasitiesus nuosavus kailinius - visa tai jaunam žmogui neatrodė per sunku.
Netruko ateiti 1956 m., atnešę nemaža permainų jo gyvenime. Jis, kaip patikimas, turintis autoritetą buhalteris, skiriamas trylikos kolūkių instruktoriumi - šiandien tai būtų revizoriaus pareigos. Apsigyvena arčiau rajono, Južnoje. Per stebėtinai trumpą laiką apvažiuoja visus instruktuojamus kolūkius, padeda vietiniams suvesti ūkinės veiklos balansus ir likus pusantro mėnesio iki nustatyto termino Krasnojarsko žemės ūkio tarybai pateikia apyskaitą-suvestinę. Tuo gerokai nustebina valdininkus, kurie prašo padėti ir kitiems rajonams. Už gerai organizuotą darbą Juozas apdovanojamas dešimties dienų kelione į Visasąjunginę žemės ūkio parodą. Labai pasiilgęs Lietuvos, artimųjų, jis prašo komendanto leisti aplankyti Tėvynę. Ir anoje ideologizuotoje sistemoje būta blaiviai mąstančių žmonių. Komendantas tepasakė: "Tik nepapulk..." Trumpai grįžęs į Lietuvą, rašo prašymą LTSR Ministrų tarybai. Tikisi, kad jį, niekuo nenusikaltusį, paleis iš tremties. Kaip ir daugelis tremtinių 1958 m. pasiekia Lietuvą. Jis laisvas! Kuria ateities planus. Tėvynė pasitinka nesvetingai - tik giminių ir gerų pažįstamų padedamas prisiregistruoja ir gauna darbą. Skaudančia širdimi keliauja iš Kauno į Joniškį, iš Joniškio į Kauną. Lemtingi 1959 m.: išsipasakoja savo bėdas LAD Kauno GM kombinato direktoriui Mykolui Poznanskui. Pastarasis jį puikiai supranta ir priima dirbti techninės kontrolės viršininku. Ir neapsirinka. Dar tais pačiais metais Juozas Menkevičius įstoja į KPI parengiamuosius kursus, bet pašlyja sveikata. Matyt, atsiliepė metai, praleisti šaltuose kraštuose: peršalimai, išgyvenimai. Juozas pusmečiui atsigula į ligoninę. Vos išgijęs - vėl į kursus. Sunkūs metai - dvidešimt metų nuo vidurinės mokyklos baigimo, matematika, chemija, kiti mokslai pažengę į priekį. Tenka nepasiduoti, vytis, samdytis mokytoją. Stojant į institutą naujos bėdos - dingęs atestatas. Net jeigu jį ir turėtų - negaliotų. Antspaudas - su Vyčio kryžiumi. Praeiti vargo keliai - gauta reikiama pažyma. Už tai ir šiandien yra dėkingas Antanui Baltramiejūnui, kuris atidžiai išklausęs patarė, kur kreiptis. Tik tokio atkaklaus būdo žmogus kaip Juozas, net ir gavęs inžinieriaus diplomą, negalėjo nurimti. Diplominiame darbe pateikė konkretų plastmasės gaminių cecho rekonstrukcijos planą. Puikus specialistas, geras organizatorius kilo karjeros laiptais. Buvo paskirtas plastmasės gaminių cecho viršininku, puikiai sutarė su žmonėmis. Pavaldiniai negirdėjo kalbant pakeltu tonu - visada ramus, susikaupęs, kupinas naujų idėjų. Kad galėtų sėkmingiau jas įgyvendinti prie turimų pridėjo Patentologijos instituto diplomą. Šį žingsnį išprovokavo kažkieno (Juozas nujaučia kieno) nepagrįsti skundai Kauno miesto partijos komitetui: kaip, girdi, gali nepatikimas, iš tremties grįžęs žmogus vadovauti cechui. Niekuo padėti negalėjo ir juo pasitikintis tuometinis kombinato direktorius Antanas Ruginis. Ankstesnes pareigas teko pamiršti. Buvo paskirtas inžinieriumi racionalizacijai. Daugiau nei keturis dešimtmečius bendraudamas su neregiais ir silpnaregiais Juozas tapo jų draugu, patarėju, palydovu. Jautriai išgyvenęs patirtas nuoskaudas (net širdelė ir ta pradėjo streikuoti), jubiliatas moka ir kitą kantriai išklausyti, subtiliai paguosti. Išėjo puikiausią reabilitacijos mokyklą. Geriausias jo mokytojas - Antanas Baltramiejūnas, kurį nuolat lydėdavo į keliones, sanatorijas. Tada sakėsi supratęs - nevalia stumti aklojo į priekį, nes taip gali nukentėti ne tik šonai, bet ir kakta. Ir aklieji suprato, kad jubiliatas - neatsitiktinis praeivis, ir 1968 m. jis buvo priimtas į Aklųjų draugiją.
Likimo skirtus išbandymus stengėsi priimti ramiai. Ilgus metus globojo sunkiai sergančią, tik su invalido vežimėliu judančią žmoną Anelę. Tai buvo užsispyrusi, tvirto būdo moteris: tvarkė namus, virė valgį, tarsi skraidyte skraidė su savo vežimėliu. Taksi nuvežta į sodą nesėdėjo sudėjusi rankų - viską norėjo daryti pati, puldavo ant kelių ir sodindavo, ravėdavo. Sakydavo: "Pajuntu žemės kvapą - atsigaunu". Ir namuose vyro ar svečių laukdavo pasipuošusi, visada su šukuosena, lūputės padažytos, nors kentėjo baisius skausmus. Ir prieš palikdama šią vargo žemę dar suspėjo apsiruošti namuose.
Viena skaudžiausių netekčių - brolio Vytauto, slapyvardžiu Spyglys, partizano Juozo Lukšos-Daumanto bendražygio žūtis. Šis pasirinko partizano dalią ir žuvo kovodamas už Lietuvos laisvę. Kasmet Juozas vyksta į Prienus, kur stovi paminklas kritusiems kovoje partizanams ir kur susirenka bendraminčiai. Kaip tikram Lietuvos patriotui Juozui širdis atsigavo tik prasidėjus Atgimimui. Su dviguba energija puolė organizuoti Sąjūdžio veiklą Kauno aklųjų įmonėje.
Savo 80-ąjį gimtadienį Juozas Menkevičius pasitinka dainuodamas kultūros namų folkloro ansamblyje "Kanapija" ir Kauno tremtinių chore.
Aktyvus gyvenimo būdas - kasdien pusvalandžio ryto mankšta, repeticijos, valandos paties išpuoselėtame sode - neleidžia pasenti. Ir pradžiungi sutikęs jaunatviškai liekną, tiesų, nesuluošintos sielos žmogų. Jis visada šypsosi, ir tu pasijunti geriau.
