LASS XVI SUVAŽIAVIMUI PRAĖJUS

 

ATEITIS - SOCIALINĖS PASLAUGOS


Egidijus UrnaTarp keturiolikos naujosios LASS centro tarybos narių - keturi nauji: Angelė Dovydėnienė, Stasys Babonas, Juozapas Stankevičius ir Egidijus Urna. "Mūsų žodis" savo skaitytojams siūlo geriau susipažinti su šiais žmonėmis ir pradeda tam skirtą pokalbių ciklą. Pirmasis pašnekovas - jauniausias LASS centro tarybos narys Egidijus Urna.

* * *

- Jūsų pavardė mūsų žurnalo skaitytojams iki šiol nebuvo žinoma, tad pirmiausia papasakokite šiek tiek apie save: kur mokėtės, ką veikėte iki šiol?

- Gimiau 1970 m. Jurbarko rajone, mokiausi Kauno silpnaregių internatinėje mokykloje ir 1990 m. ją baigiau.

Tų pačių metų rudenį įstojau į Kauno technologijos universiteto chemijos fakultetą. Tačiau antros sesijos jau nelaikiau, nes sustreikavo akys ir iš universiteto buvau priverstas išeiti. Rudenį Kauno aklųjų įmonėje įsidarbinau namudininku ir dirbau beveik metus. 1992 m. rudenį tuometinėje Vilniaus aukštesniojoje medicinos mokykloje pradėjau mokytis masažo. Mokyklą baigiau 1994 m. ir daugiau nei 6 metus dirbau Kauno akademinių klinikų fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje. Šių metų kovo mėn. įsidarbinau LASS Kauno ir Marijampolės apskričių taryboje socialinių paslaugų teikėju. Šiuo metu laikinai einu LASS Kauno rajono organizacijos pirmininko pareigas.

- Ar dirbdamas integruotai nepasigedote Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos dėmesio, o gal to dėmesio jums nereikėjo?

- Ypatingo dėmesio tikrai nereikėjo. Daug padėjo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių medikų draugija LASMEDA, ypač keliant kvalifikaciją, tvarkantis licencijas. Iš dalies ši organizacija yra Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos struktūra, todėl per ją jutome ir pačios LASS dėmesį. Naudojomės LASS skirtais magnetofonais, skaitėme knygas, taigi pagalba buvo panaši kaip ir kitiems organizacijos nariams.

- Jums gerai pažįstama situacija, kai regėjimo negalią turintis žmogus dirba ne LASS sistemoje. Ką galėtumėte pasakyti apie integraciją: ar realiai gyvenime ji yra, o gal tik valdininkų ataskaitose?

- Vienareikšmiškai atsakyti negalima. Taip, integracija yra, dalis žmonių jau dirba atviroje visuomenėje. Tačiau reikia didesnės pagalbos jaunimui, ypač bebaigiančiam vidurinę mokyklą ir besirenkančiam profesiją. Daugelis jaunų žmonių dažnai neįvertina savo galimybių, realiai nežino, ką jie gali ir ko negali. Kaip ten bebūtų, silpnas regėjimas padaro žmogaus gyvenime tam tikrų korektūrų. Jaunimas renkasi specialybes, kurios būna neperspektyvios, kurias turint sunku rasti darbą. Sudėtinga susirasti darbą labai silpnai matantiems arba visiškai nematantiems žmonėms. Kai mane priėmė į klinikas, didesnių problemų nebuvo, tačiau žinau, kad prieš kelerius metus klinikų vadovybė visiškai nematančių žmonių atžvilgiu buvo nusiteikusi nepalankiai: "Aklas žmogus pas mus dirbti negali, nes reikia vaikščioti po skyrius". Žinoma, tai yra problema, bet ją galima išspręsti ir rasti abiem pusėms priimtiną variantą.

- Koks jaunimo - konkrečiai jūsų kartos - santykis su aklųjų organizacija? Ar jaunimas domisi ja?

- Tada, kai mokiausi Kauno silpnaregių mokykloje, tie, kurie buvo gavę invalidumo grupę, apie Aklųjų ir silpnaregių sąjungą žinojo ir į ją įstojo. Už visus negalėčiau kalbėti, bet daugelis rado joje savo vietą. Organizacija, norėdama pritraukti jaunimą, turėtų didesnę pagalbą teikti besimokantiems žmonėms, nes mokslas daug kur jau mokamas arba iš dalies mokamas. Įstatymai labai greitai keičiasi, todėl detalizuoti sunku, bet jauniems žmonėms pagalbos tikrai reikia.

- Į mūsų organizacijos veiklą esate atėjęs šiek tiek iš šalies. Ne taip gerai žinote visas jos "plonybes", tačiau, galimas dalykas, jums geriau matyti silpnosios ir stipriosios jos pusės. Ką organizacijoje reikėtų keisti, tobulinti?

- Nemanau, kad organizacijoje reikėtų ką nors ypatingai keisti ar griauti. Organizacijos veikla turi savo tradicijas ir nusistovėjusią vagą. Tie, kurie sugebės integruotis, - integruosis. Turintiems kompleksinių negalių reikėtų užsienio valstybių pavyzdžiu steigti užimtumo centrus ar darbo terapijos įmones. Tokiuose centruose žmogus galėtų realizuoti save, tačiau nebūtų įmonėms privalomų mokesčių. Kita sritis - socialinės paslaugos ir galimybė jas plėsti. Ypač palanki situacija didžiuosiuose miestuose - juose kompaktiškai gyvena daug aklųjų. Jiems reikia įvairių socialinių paslaugų, o ir paslaugos suranda savo vartotoją.

- Koks veiklos baras dirbant LASS centro taryboje jums būtų artimiausias?

- Manau, kad žmogus, išrinktas į LASS centro tarybą, turėtų dirbti tai, ką tuo metu reikia dirbti. Kažin ar tikslinga iš anksto nusibrėžti konkrečias savo veiklos kryptis. Šiaip jau artimesni dalykai man būtų įdarbinimas, mokslas, kvalifikacijos kėlimas, jaunų žmonių integracija. Tolokai esu nuo gamybos ir su ja susijusių reikalų.

Kalbėjosi Alvydas VALENTA

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]