TIFLOHUMORAS
Jonas NEREGYS
JONAS POKŠTAUJA
Tai atsitiko tais laikais, kai iki soties galėjai šaipytis iš kapitalistinio pasaulio tikrovės, kur žmogus žmogui ne bičiulis ir brolis buvo, o tikriausias vilkas. Dabar, kai ir Lietuvoje tas pats pasidarė, gali viską išsijuosęs keikti arba iki ašarų kvatoti.
Seniau pačioje "demokratiškiausioje" šalyje tokia laisvė neegzistavo. Buvo nurodoma, kada ir iš ko reikia pasišaipyti. Valdžia niekada nepeikdavo tų, kurie uoliai trynė iš žmonių sąmonės "religines liekanas". Statančių komunizmą piliečių galvose buvo leista klestėti tik vienintelei komunizmo dvasiai. Visos kitos turėjo būti išrautos su šaknimis, kad tarybinis žmogus nepražiopsotų šuoliais atlekiančio komunizmo.
Tokias nereikalingas dvasias iš žmonių sąmonės privalėjo guiti ir Jonas Neregys, kuris tuo metu dirbo ne tik administracinį, bet ir auklėjamąjį darbą. Partiniai šulai vis priekaištaudavo, kad jis nesiimąs jokių auklėjimo priemonių.
Baisiausia buvo tai, kad toji neregė davatka gyveno po Jono butu. Kai ėmė sklisti gandas, kad Jonas prigludęs prie ventiliatoriaus angos su ja šventas giesmes traukiąs, ilgiau laukti nebegalėjo. Pretekstas tokiam gandui atsirasti kilo dėl to, jog per to namo ventiliacinę sistemą buvo galima susikalbėti vos ne su visais laiptinės gyventojais. Tą dalyką Jonas panaudojo savo sumanytam juokui, kuris turėjo išgąsdinti davatkos galvoje apsigyvenusias dvasias. Pasinaudojo principu - nuo ko susirgai, tuo ir gydykis. Piktosios dvasios, apie kurių buvimą ji nuolatos taukšdavo savo darbo draugams, šį sykį turėjo pasirodyti.
Vieną šeštadienio vakarą, išgirdęs, jog Mikasė (toks buvo jos vardas) pliuškenasi savo vonioje, Jonas užlipo ant kėdės ir, nutaisęs storą blerbiantį balsą, suriaumojo: "Hū-hū-ū-ū..."
Pliuškenimas vonioje nutilo. Paskui pasigirdo išgąstingas, tęvas Mikasės balselis: "Kas čia?!" Tada Jonas pakartojo ir patylėjęs prabilo rūsčiu balsu:
- Aš matau, Mikase, kaip tu, būdama nuoga, užterštu bolševikų muilu trini savo kūno nuodėmingas vietas. Man pats Liuciferis įsakė atgabenti tave į pragarą, kur smalingos liepsnos išdegins tavąsias nuodėmes. Aš, pragaro pasiuntinys, tuojau pribūsiu. Hū-hū-ū-ū!
Tačiau paskutinių garsų Mikasė jau nebegirdėjo. Nuoga, muiluota galva, drebėdama iš baimės ir šalčio, stovėjo ant laiptų prie užtrenktų buto durų. Tokią ją ir surado kaimynas, kuriam ne iš karto pavyko įtikinti Mikasę, jog jis nesąs Liuciferio pasiuntinys.
Nuo to karto ji niekada ir niekam nebepasakodavo apie jokias dvasias. Turbūt ir šiandien Mikasė tebesidžiaugia, kad tą sykį pavyko nuo pragaro išsisukti.
