KAIP PELNOMĖS DUONĄ
Henrikas STUKAS
IŠAUGĘS TARP NEREGIŲ
"Nors man apie tai kalbėti nėra lengva, turiu pasidalinti savo karčia patirtimi. Jaučiuosi, lyg gyvenčiau tarp dviejų pasaulių. Ir vienas, ir kitas manęs iki galo neįsileidžia. Praveriu duris, žengiu per slenkstį, o toliau - stop ženklas. Nors išaugau tarp neregių bei silpnaregių ir dabar su jais nuolat bendrauju, vis tiek jiems esu gan gerai regintis žmogus. O iš tikrųjų be akinių nedaug ką tematau. Reginčiųjų pasaulyje taip pat esu nesavas. Jų įsitikinimu, jeigu su akiniais - silpnaregis. Nepaisant silpno regėjimo, galiu dirbti įvairiausius darbus, nenusileisti regintiems bendradarbiams. Esu pakeitęs ne vieną darbą. Todėl drįstu teigti, jog silpnaregiai ne ką blogesni, o kartais netgi geresni darbuotojai už matančius. Svarbu gerai užsirekomenduoti, nieko nebijoti ir pasitikėti savo jėgomis," - samprotavo Povilas Voiciukas.
Nelemtoji trauma
Iki trejų metų Povilo regėjimas buvo geras. Trečiaisiais gyvenimo metais atsitiko tai, ką Povilas iki šiol sapnuoja kaip košmarišką sapną. Povilas, kaip visi vaikai, mėgo dideles mašinas. Tą dieną į kiemą turėjo atvažiuoti sunkvežimis. Berniukas nuo pat ryto nekantriai jo laukė. Nuolat stiebėsi prie lango, bėgo į kiemą. Pagaliau sunkvežimis atvažiavo! Užmiršęs atsargumą, kaip akis išdegęs vaikas puolė pro duris į kiemą ir pasileido prie sunkvežimio. Nežinia, kaip tai atsitiko, bet berniukas atsitrenkė kakta į stovinčią mašiną. Nuo tos dienos ir prasidėjo berniuko bendravimas su gydytojais bei neregių ir silpnaregių pasauliu. Po to nelemto atsitikimo, t.y. po kelių dienų, vaiko motina pastebėjo, jog sūnui kažkas negerai su akimis. Nedelsdama kreipėsi į medikus. Teko gultis į ligoninę. Vilniuje, Subačiaus gatvėje esančioje ligoninėje, Povilas pirmą kartą pamatė neregį. Šalia jo, toje pačioje palatoje, gydėsi keleriais metais vyresnis berniukas. Jis buvo karbidu susisprogdinęs akis.
Povilo motinai gydytojai rekomendavo vaiką leisti į specialų darželį silpnaregiams. Motina paklausė, ir Povilas pradėjo lankyti Vilniaus A.Jonyno aklųjų ir silpnaregių mokyklos darželį. Vėliau čia ir mokėsi. 1992 m. Povilas tą pačią mokyklą ir baigė. "Nuo pat mažens augau tarp neregių ir silpnaregių. Šį pasaulį pažįstu puikiai. Mokydamasis vidurinėje mokykloje rimtai apie savo ateitį nemąsčiau. Džiaugiausi nūdiena. Apie aukštuosius mokslus rimtai negalvojau. Vidurkis buvo ne toks jau aukštas. Aišku, paskutinėse klasėse nori nenori, bet apie savo ateitį reikėjo pamąstyti. Tuo metu tarp aklųjų ir silpnaregių pradėjo populiarėti masažuotojo specialybė. Nusprendžiau tapti juo ir aš. Juolab kad pasitaikė puiki proga - rudenį kaip tik buvo renkama nauja masažuotojų grupė, į kurią patekau ir aš," - prisimena Povilas Voiciukas.
Darboviečių nebijojo keisti
Kadangi Povilas troško turėti savų pinigų, tai, dar besimokydamas, vasaromis dirbdavo LASS Vilniaus įmonėje. Povilas pasakojo: "Įmonėje dirbau kelias vasaras. Ir baigęs nesėdėjau sudėjęs rankų. Tėvai gyvena Naujojoje Vilnioje, netoli - "Dvarčionių keramika". Tuo metu ši gamykla gamino įvairiausias keramikos plyteles ir klestėjo. 1992 m. nutariau įsidarbinti šioje gamykloje. Ten dirbo mano dėdė. Su juo ir nuėjau pas cecho viršininką. Iš pradžių mane įdarbino tik vasarai. Cecho viršininkas norėjo pamatyti, kaip seksis, įsitikinti, ar esu tinkamas darbuotojas. Iš pradžių dirbau keramikos plytelių rūšiuotoju. Stovėjau prie konvejerio. Juo tekėdavo tik ką pagamintų keramikos plytelių srautai. Man reikėjo atrinkti brokuotas plyteles: blogas mesti į vieną krūvą, geras - į kitą. Vėliau kokybiškas keramikos plyteles supakuodavo. Plytelės dar būdavo šiltos. Regėjimo dirbant šį darbą nereikėjo. Brokuotą nuo geros galima buvo atskirti pirštais. Nesunkiai užčiuopdavau atšokusią glazūrą. Aišku, mano darbą dar tikrindavo kontrolieriai. Matyt, dirbau gerai, nes po mėnesio man patikėjo naują sudėtingesnę operaciją - plytelių glazūravimą. Reikėjo prižiūrėti visą glazūravimo sistemą. Darbo pradžioje tekdavo kruopščiai išplauti visą sistemą, ją užpildyti glazūravimo medžiaga, prireikus - papildyti. Glazūruojant reikėjo nuolat stebėti besikeičiančias plyteles, kad jos neužstrigtų."
Taip besidarbuojant baigėsi vasara. Rudeniop Povilas sužinojo, jog priimtas mokytis į Vilniaus aukštesniąją medicinos mokyklą masažuotoju. Apie tai pranešė cecho viršininkui. Šis norėjo jį atkalbėti nuo mokslo. Siūlė geresnį darbą. Povilas nesutiko - jį viliojo mediko specialybė. Tiesa, po metų, vasarą, jis vėl grįžo į tą pačią gamyklą. Šį kartą jam buvo patikėtas labai sudėtingas darbas. Reikėjo kontroliuoti ne tik kaip plytelės glazūruojamos, bet ir kaip jos dekoruojamos.
Sraigės ir butų nuomos agento darbas
Gavęs masažuotojo diplomą Povilas ne iš karto įsidarbino pagal specialybę. Vienas pažįstamas pasiūlė užsiimti sraigėmis. Už šį darbą neblogai mokėjo. Silpnaregis nedvejodamas sutiko: "Sraiges reikėjo paruošti - jos buvo gabenamos į užsienį. Surinktas sraiges reikėjo rūšiuoti, sudėti į dėžes, jas krauti į sunkvežimius. Deja, sraigių verslas sezoninis. Firmos savininkas pasiūlė padirbėti staliaus padėjėju. Stalius gamino duris. Sutikau - statybos darbai man patiko. Vyras turi daug ką mokėti. Vėliau buvo pasiūlyta pasimokyti apdailos darbų. Pamaniau - kodėl gi ne? Meistrai alkani nevaikšto. Dėl regėjimo nesibaiminau, nors viena akimi beveik nematau. Laimei, okulistai pritaikė akinius. Taigi dėl regėjimo nesijaudinau," - pasakojo meistras Povilas Voiciukas.
Dirbant Povilui reikėjo išmokti visko. Išmoko dažyti, tapetuoti, glaistyti, klijuoti keramikos plyteles, dar išmoko visokių statybos bei buto remonto darbų. "Vieną dieną verslo bičiulis pasiūlė man vienam savarankiškai suremontuoti jo butą. Butas buvo labai apleistas," - pasakojo meistras.
Povilas dirbo ilgai. Iš pradžių ne viskas išeidavo. Vėliau įgijo patirties, ir suremontavo visą butą. Verslo bičiuliui atliktas darbas patiko. Povilui buvo pasiūlyta įrengti ir verslo bičiulio biurą. Meistras sutiko. O čia ir darbas atsirado pagal specialybę: Povilas galėjo realizuoti seną savo svajonę - įsidarbino masažuotoju ir juo dirbo trejus metus. Vėliau, iš vieno kliento gavęs pasiūlymą dirbti butų nuomos agentu, nutarė išmėginti jėgas ir šioje srityje.
"Dirbdamas masažuotoju Vilniaus miestą žinojau neblogai. Vienam mano pacientui, kuris turėjo įsteigęs butų nuomos tarpininkavimo firmą, bet pats sunkiai vaikščiojo, buvo reikalingas gerai miestą žinantis agentas. Todėl man šį darbą ir pasiūlė. Už kiekvieną sudarytą nuomos sutartį mokėjo tikrai nemažus pinigus. Nuo sutarties sumos man atitekdavo 50 proc. Tekdavo užpildyti tipinius sutarčių blankus. Šį darbą atlikdavau nesunkiai. Kai kuriuos blankus užpildydavau namuose. Sunkiausia būdavo bendrauti su interesantais bei nuomojamų butų šeimininkais. Bendraujant su interesantais pravertė psichologinio autotreningo užsiėmimai," - pasakojo butų nuomos tarpininkavimo agentas.
Didžiausią darbą atlikdavo Povilo darbdavys. Jis susitardavo su interesantu. Povilui reikėjo tik su pastaruoju susitikti, aprodyti butą ir susitarus užpildyti sutartį. Sandėrio sėkmė priklausydavo nuo mokėjimo bendrauti. Tai Povilui buvo tikrai gera bendravimo mokykla. Silpnaregiui tekdavo atidžiai stebėti interesantą, per trumpą laiką sužinoti, kuo šis žmogus domisi, koks jo skonis, nuolat palaikyti pokalbį. Kitaip buto neišnuomosi. Netikus vienam, reikėjo skubiai surasti kitą butą. Antraip interesantas ieškos kitos firmos paslaugų.
Nuomos agentu Povilas išdirbo dvejus metus. Kritus nuomojamų butų paklausai, Povilas buvo priverstas ieškotis kito darbo.
Darbas prekyboje
Povilas Voiciukas dar dirbdamas butų nuomos agentu pradėjo ieškoti naujos darbovietės. Iš draugų sužinojo, jog netoli namų planuojama atidaryti maisto prekių parduotuvę. Jos savininkė - pusbrolio klasės draugė. Silpnaregis pusbrolio talkinamas susitiko su parduotuvės savininke ir tapo pardavėju. Naujoje darbovietėje viską reikėjo pradėti iš pradžių. Naujame kolektyve vėl reikėjo įrodinėti, ko esi vertas. Povilas pasakojo: "Mane įdarbino prekybos organizatoriumi. Teko atlikti daug darbų: priimdavau prekes, kompiuteriu užsakydavau naujų prekių, atvežtas prekes iškraudavau, sunešdavau į sandėlį, vėliau - į prekybos salę. Tekdavo sėdėti ir prie kasos. Naujame kolektyve daugelis manė, jog žmogus su akiniais - nevisavertis. Prekyboje reikia gero regėjimo. Tekdavo nuolat stebėti prekių srautus. Ypač svarbu nepražiopsoti prekės galiojimo laiko. Dirbti trukdė nuolat tvyranti įtampa. Parduotuvėje dirbantys pardavėjai, apsauginiai vienas su kitu konkuruodavo. Paprastai į parduotuvę priimdavo trijų mėnesių bandomajam laikotarpiui. Nepateisinus šeimininko lūkesčių tekdavo su darbu atsisveikinti. Bandomąjį laikotarpį iškentėjau. Mane priėmė nuolatiniam darbui. Vis tiek jaučiausi nesaugiai. Kiekvieną dieną galėjau būti atleistas. Norint žmogų atleisti, darbdavys suras tūkstantį atleidimo priežasčių."
Pasikeitus parduotuvės direktoriui, keitėsi ir darbo tvarka. Naujasis direktorius silpnaregiui patikėjo aptarnauti vieną firmą, atvežančią į parduotuvę prekių. Povilas turėjo iškrauti, išdėlioti, užsakyti trūkstamų prekių, tikrinti sąskaitas. Dirbti pasidarė lengviau. Laisvu nuo darbo metu Povilas masažuodavo. O dabar vėl jau visai sugrįžo prie masažo.
