NAUJOS KNYGOS

Vladas ŠIMKUS

"KATĖS AKIS"


K.Ancutos knygos 'Katės akis' viršelisKęstučio Ancutos romanas "Katės akis" prikrautas visko - ir skaudžios patirties, ir nelabai įtikėtino pramano, ir simbolikos (Demono figūra), ir fantastinio elemento (operacija su katės akimi). Atrodo, supinti visa tai į vieną pynę buvo nelengva, juoba kad čia pirmasis K. Ancutos beletristinis bandymas. Gal autoriaus per plačiai užsimota, gal kartais tiesiog pritrūko saiko, o ypač - literatūrinio patyrimo.

Štai Demonas - blogio aplink mus, o gal ir mumyse, simbolis. Su juo pagrindiniam herojui tenka nuolat grumtis ir pagaliau įveikti. Ką gi, visiškai įmanomas įvaizdis, bet per daug juo piktnaudžiaujama. Nuolat pasirodydamas kur reikia ir kur nereikia, Demonas praranda prasminį krūvį, tampa statistu, mažai ką teprideda naujo.

Perlenkta lazda ir su katės akimi. Ar nebūtų gana to, kad ji įgalina pamatyti Demoną? Pamatyti blogį - reiškia jį įveikti. Tačiau ji paverčia Kastytį Taurą kažkokiu antžmogiu, kiaurai permatančiu žmones. Tiesą sakant, kam to reikia, juk Kastytis beveik nesinaudoja savo ypatingomis galiomis.

Bet labiausiai Kęstučiui Ancutai pakiša koją ne mistiniai, o kur kas kasdieniškesni dalykai. Neaišku, kaip progresavo neregystė (juk personažui tai daug svarbiau už visas meiles). Dirbdamas keltininku jis rodė šaunumo ir narsumo stebuklus, o į pensionatą atvažiavo jau visiškai aklas. Kur pramoko rusų kalbos? Nesinori tikėti muštynėmis keltininko namelyje, sesers užverstu verdančio vandens puodu ant galvos, yrimusi per ižą, išpažintimi ir daugybe kitų epizodų.

Pats sau meškos paslaugą autorius daro įdėdamas į knygą interviu su V. Žeimantu, patvirtinantį romano autobiografiškumą. Jeigu romaną K. Ancuta rašo apie save, vadinasi, jam galima prikišti norą pasigirti, parodyti save kuo dailesnį. Ypač tai ryšku scenose su moterimis, nuolat prie jo limpančiomis it musės prie medaus. Jokiu būdu nesakau, kad šie epizodai iš piršto laužti, bet yra dalykų, kuriais vyrui girtis truputį nevyriška.

Apibendrindamas pasakysiu, kad nelengvo likimo žmogaus žygis prieš blogį yra sveikintinas ir pagarbos vertas. Akivaizdu ir tai, kad autorius daugiau pasako vaizduodamas tokius trapius ir tragiškus veikėjų santykius, kaip Kastyčio Tauro ir jo žmonos, negu kovodamas prieš abstraktoką Demoną.

 

* * *

Ištrauka iš K. Ancutos romano "Katės akis"

Medicinos institutas

Erdvi laboratorija. Joje sudėtingi prietaisai. Prie mikroskopo palinkęs vidutinio amžiaus vyras. Tai profesoriaus Kotovo asistentas Michailas Nikolajevičius Koškinas. Jis plačių pečių, tvirtai nuaugęs. Baltas chalatas jam per ankštas.

Į laboratoriją įeina žilagalvis vyras.

- Profesoriau, pažiūrėkite čia, į mikroskopą...

- Mikroskopas palauks, Michailai Nikolajevičiau, yra svarbesnių naujienų, - profesorius Kotovas iš džiaugsmo patrynė rankas. - Atvažiavo tas jaunuolis, kuris mums prieš mėnesį laišką parašė.

- Tas iš Lietuvos?

- Taip, Tatjana Efimovna jį ką tik atvežė.

Koškiną ši žinia labai sudomino. Jis jau pamiršo mikroskopą.

Nuo profesoriaus veido dingo šypsenėlė. Jis prabilo pabrėžtinai rimtai:

- Daktare Michailai Nikolajevičiau, atsiranda gera proga. Galime atlikti tą unikalų eksperimentą.

- Taip, proga, atrodo, gera.

- Tai drąsiau, daktare.

- Bet pasaulyje toks atvejis būtų pirmas.

- Ne visai. Sėkmingas atvejis būtų pirmas.

- Sėkmingas?

- Kartą jau tą patį bandė atlikti mano kolega profesorius Kacas iš Masačiusetso universiteto.

- Tai kas jam nepavyko?

- Techniškai, atrodo, jis viską padarė puikiai. Bet po pusmečio jo pacientas nusižudė. Neišlaikė įtampos. Daugiau smulkmenų nežinau, nes apie tą operaciją stengiamasi nutylėti. Mane pasiekė tik kelios užuominos.

- Tai didelė rizika, - Michailo Nikolajevičiaus balse pasigirdo abejonė.

- Drąsiau. Laimi tik drąsiausi. O be to, mes neturime kitos išeities. Dabartinis mokslas nieko geriau negali pasiūlyti.

- Čia jūs teisus. Kitaip tam vaikinui padėti negalime.

- Tai pirmyn! - šūktelėjo profesorius Kotovas. O pašnabždomis pridūrė: - Rizikos jokios nematau. Net pacientas nežinos, kokią mes jam akį įstatysime.

- O moralė? - Koškinas dvejodamas pakraipė galvą. - Jeigu tas lietuvis irgi neišlaikys streso? Ar mes, užuot išgelbėję, nepasiųsime žmogaus į tikrą mirtį?

- Apie kokią moralę kalbate? Juk žmogų gelbėjame nuo neregystės. Juk mes norime, kad jis taptų pilnaverčiu, tiesa? Jei bandymas pavyks... Jei pavyks... - profesoriaus Kotovo akys fanatiškai sublizgo.

- Panašaus likimo žmonių kaip mūsų pacientas daug, - asistentui persiduota šefo nuotaika.

- Daug, daug. Jei bandymas pavyks, mes subursime ypatingų žmonių bendriją. Jie kiaurai regės ir galės sužinoti tokias paslaptis, kurios pranoks fantaziją. O įsivaizduoji, jei taip matantys vyrukai pradės dirbti mūsų šaunioje armijoje? O dar geriau KGB. Juk jie kiaurai matys visas imperialistų pinkles. Įsivaizduoji, kokie lauks užsakymai? Mes maudysimės piniguose, Michailai Nikolajevičiau.

- Jūs genijus, profesoriau, - tarė įsiteikdamas asistentas.

- Per aukštai pakėlei, - profesorius paprieštaravo neslėpdamas, kad jam patinka šis pagyrimas. - Juk ir tu, Michailai Nikolajevičiau, labai greitai apsigynei daktaro disertaciją. Dar esi jaunas, kalnus nuversi.

- Ačiū už komplimentą, profesoriau, bet tai tik jūsų dėka.

- Užtenka gražbyliavimų. Pasakysiu tiesiai - jūs puikus akių chirurgas.

- Tokie žodžiai mane įpareigoja...

- Ak, pareigos, pareigos, - profesorius nutraukė asistentą. - Tik mes, tikrieji Hipokrato pasekėjai, žinome, kiek tai kainuoja. Žinome, ir kiek kartų tenka su sava morale konfliktuoti.

- Turbūt tokį kelią lemia likimas.

- Likimas, likimas. Kas tai - niekas nežino... - profesorius sumurmėjo pats sau po nosimi, duodamas suprasti, kad pokalbis baigtas.

Abu vyrai palinko prie prietaisų. Jie ką tik apsisprendė padaryti unikalią operaciją. Laboratorijoje įsivyravo tyla. Abu mokslininkai dirbo atskirai, bet galvojo apie tą patį. Techniškai jie jau numatė, ką reikės daryti. Tuo keliu sėkmingai buvo praėjęs profesorius Kacas. Bet amerikietis neįvertino pooperacinių sunkumų. Jo pacientas pasirodė lepšis. Jis neišlaikė psichologinės įtampos ir pasikorė.

O kaip elgsis tas lietuvis Tauras? Prieš pakviesdami neregį į Leningradą, jie surinko apie jį įvairią informaciją. Šis vyrukas jiems pasirodė kietas, tvirto charakterio. Jis nepalūžo po minos sprogimo, dirbo net keltininku. Jis smalsus, trokšta mokytis. Jis susiranda sau net meilės objektų. Jeigu gieda bažnyčios chore, turėtų būti ir dvasingas. Toks vaikinas neturėtų palūžti nuo naujų išbandymų. Tik tai nusprendę, jie parašė laišką į tolimą Viešvilę.

Operacija

Kastytis guli ant operacinio stalo be gyvybės ženklų. Narkozė jau suveikė.

Šalia jo, prisidengę veidus, triūsia profesorius Kotovas su savo asistentu Koškinu.

Chirurgams talkina dvi seselės Tania ir Katerina.

Operacinė lempa nuleidžiama žemiau ir ryškiai apšviečia Kastyčio akis. Jos plačiai atvertos ir negyvos.

Profesorius Kotovas iš sterilaus blizgančio termoso išima žalsvą akį. Nuo jos varva specialus gelsvas skystis.

Akis panaši į katės. Ji šviečia žalsvai, net mistiškai.

Akis veria kiaurai. Atrodo, ji mato net žmonių mintis. Tania ir Katerina neišlaiko. Moterys užsimerkia.

Vyrai tik krūpteli, nes jie jau susipažinę su tos akies galia.

Profesorius Kotovas dar kartą atidžiai apžiūri akį.

- Michailai Nikolajevičiau, kaip manote, ar ji tiks šiam vaikinui?

- Aš tikiu, kad operacija pavyks. Juk ne be reikalo jus vadina stebukladariu, profesoriau.

Kotovas mosteli ranka. Dabar jam nereikia pagyrų ir pataikavimo.

Profesorius atsargiai nuleidžia akį į termosą. Jis palinksta prie mikroskopo, pastatyto virš Kastyčio galvos.

Netrukus profesorius išpjauna Kastyčio kairiąją akį. Pakelia ją prie šviesos.

Akis negyva, bespalvė ir niūri. Ji tarytum žiūri į pasaulį iš už nepermatomos uždangos.

Palyginus aną žalsvą, kiaurai veriančią katės akį ir šią, matosi didelis kontrastas. Praktiškai jos nepalyginamos.

Profesorius vėl palinksta prie mikroskopo.

- Žirkles!

Tania skuba įvykdyti jo norą.

- Tirpalo! - asistentas kreipiasi į Kateriną.

- O dabar svarbiausia - duokite akį.

Seselės susižvalgo. Jos bijo tos akies.

- Akį! - skamba įsakmus profesoriaus balsas.

Asistentas įkiša ranką į termosą. Žalsva akis vėl suspindi operacinėje.

Profesorius ją įdeda ten, kur ką tik buvo negyva akis.

- Adatą!

Tania, prityrusi seselė, ją jau laikė rankose paruoštą.

Profesorius pradėjo siūti akies voką. Netikėtai vokas atsimerkė. Kaip žaibas iš gelmės vėl blyksteli žalzgana akis. Tania su Katerina atšoka nuo operacinio stalo.

- Be nervų! Dirbkit nestrakaliodamos kaip mergaitės, - pyktelėjo profesorius. Po to pažvelgė į akį.

Ji buvo kaip gyva, tik dabar joje atsispindėjo įniršis ir nuostaba.

- Nejaugi ji rodo, kad nenori būti implantuota į žmogaus kūną? - profesorius trumpam susimąstė. - Niekai. Svarbiausioji jos savybė atrodo net sustiprėjusi. Ji veria kiaurai. Reiškia, skaitys net slapčiausias žmonių mintis.

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]