LASS LITERATŲ KŪRYBA

Lionginas RAGĖNAS

PASKUTINIS PRISIGLAUDIMAS


Gegužės pradžios vakaras. Akacijų užstotas, nuošalus kiemo pakraštys, kažkieno šmaikščiai pramintas "alkašų svetaine". Ant ilgo, drūtoko rąsto sėdi ketvertas mūsų namo "bėdulių". Du kelnėti, dvi sijonuotos. Vienos moteriškės rankoje - kiek pakeltas butelėlis.

- Nu, į Adelės sveikatą, - pasigirsta pritildytas palinkėjimas.

- Į kokią dabar sveikatą, gluše tu, mazgai tau visiškai susisuko, - rėžia vienas kelnėtųjų.

- Tfu, ka jį velnias, iš tikrųjų... Vis iš to nervo... bet vis tiek - už ją, už Adelę.

Mūsų kieme ji apsireiškė prieš kokių porą vasarų. Pėdino išilgai namo, dairėsi, su mergaitėm pažaidė "klases", pataršiusi vienai žaidėjai plaukelius, nuėjo iki kampo, apsisuko, grįžo atgal. Pusbalsiu užtraukė "O, gražuole Palanga", pamerkė akį vienam, stovinčiam balkonėlyje. Buvo panašu, jog "paėmusi".

Besidairydama netruko patėmyti ir tą nuošaliąją vietelę už akacijų. Patraukė tenai, pralindo pro krūmų tarpą, klestelėjo ant rąsto drūtgalio, užsirūkė. Dar nepabaigusi cigaretės, sulaukė poros mūsų kiemo bobulyčių.

- Aš čia ne sava, ar neišvarysit? - maloniai pasiteiravo.

- Šiaip tai čia renkamės pagyvenę, jaunimo nelabai pageidaujam - šiukšlina, teršia, alasas... Skustagalviai su savo panom būriuojas kitur - ten, pakalnėj. Bet kad jau tamista atsisėdai, pasėdėk sau, - pasigirdo atsakymas po geros pauzės, - žinai, gi turbūt...

- Žinau, bet su jais nenoriu. Gal rūkot? Galiu pasiūlyti...

Bobulytėms pasakius, jog jos nerūkančios, pešė dūmelį pati viena. Užgesintą nuorūką įmetusi rankinukan, iš jo išsitraukė paplokščią butelaitį.

- Tai gal šito pamėgintumėt?

Bobulytės "ačiū, ačiū, kam čia reikia", bet jų akys taip ir sužibo, taip ir sužibo.

Valentino AJAUSKO piešinys

Viešnia, šitaip pradėjusi, mūsų padangėj kaipmat prigijo. Gurkšnelio mėgėjams greit pasidarė visai sava. Kai pati atsinešdavo - nešykštėdavo to gurkšnelio jiems, kai neturėdavo - nesimaivydama priimdavo iš jų. Kai neturėjo nei vieni, nei kiti - pagyvendavo sausai.

Tačiau naujokė į kitus rąsto trynėjus panašėjo tiktai tuo vienu polinkiu. Šiaip nuo jų smarkiai skyrėsi - buvo daug jaunesnė už kitus (teturėjo gal kokį trisdešimtį metų), niekuomet nesikeikė, su niekuo nesibarė. Be to, visuomet pasirodydavo tvarkingai susišukavusi, išlygintais marškinėliais, nei per daug siaurais, nei per daug plačiais džinsiukais, nuvalytu apavu, pasitempusi, liemeninga, papinga - gražu pažiūrėti. Net veidas gėrimėlio smarkiai griebtas neatrodė. Kur jau ten mūsiškiams suvargėliams prisilyginti.

Tokios pranašios jie net į savo būstus ilgai nedrįso pakviesti. Kai vienas prie moterų smailesnis bičiulis sykį visgi tą padaryti sugalvojo, išgirdo tokį sušnabždėjimą ausin:

- Aš blaivi būti nenoriu, bet nebūti pasileidėle noriu.

Paskui pasakė visiems garsiai:

- Ar bus kur geriau kaip čia.

Ir kompanijos jaunylė sakė grynų gryniausią tiesą. Jai šitoje "alkašų svetainėje" viskas patiko: ir tankių akacijų sukurtas nuošalumas, ir švarus žalio dirvonėlio lopas, ir rąstas, ant kurio visai gerai gali pasėdėti, o kai panori - šalimais padrybsoti. Išsitiesi ant žolės, prisiglaudi nugara prie vietomis jau nusilupinėjusios žievės, ranką po galva ir ilsiesi. Nesunkiai pasiseka net nusnūsti. Ir nuo smalsių akių rąstas tave visai paslepia. Jei įskausta vienas šonas, apsiverti ant kito, prie žievės prisiglaudi priekiu. Tik tuomet patogiau būna, kai laisvąją ranką, ne tą, kuri po galva, užmeti ant rąsto viršaus, lyg apsikabini kokį tau mielą žmogų. Kartais kuris nors iš čiabuvių bičiulių irgi pavargęs nuvirsta minutėlei kitai.

Kai kas nors ilsisi, likusieji sėdėti stengiasi šnekas pritildyti, supranta reikalą. Kartais kuriam laikui visai nueina - miegokit sau, kas miegat.

Taigi tiesiog širdimi merga priaugo prie šitos vietelės. Ateis sesuo namo parsivesti, o šitoji išeiti niekaip nenori.

Kai būdavo šalti, lietingi orai, "svetainė", žinoma, aptuštėdavo arba visai ištuštėdavo. Kad ir puikiausioj gamtoj smagu tik tada, kai sausa ir šilta.

Sykiais kiemo viešnelė prie mūsų namo pasirodydavo net vėlyvais vakarais. Eina sau pamažėle šaligatvėliu ir tyliai ką nors niūniuoja. Kad ir tą jausmingą tango:

Tai buvo vasaros rytą saulėtą,

Kai jūroj suposi bangos tyliai...

Išvydusi balkonėly kokį rūkorių kviečia:

- Ateikit čia, parūkysim kartu.

Kai pakviestasis nesijudina, priduria:

- Nesibijokit, aš gi ne valkata...

Po kokios sekundėlės tuo pasakymu pati suabejoja:

- O gal valkata?..

Neišgirdusi nei taip, nei ne paprašo:

- Gal galėtumėt mestelėti cigariuką?

Jei kas mesteli, tam padėkoja: atsilygindama, kai būna "turtinga", pasiūlo nuleisti virvutę, pririšianti buteliuką, kuriame dar likę kokių dvidešimt gramų. Jei kas mestelėti nesiteikia, ant to nė kiek nesupyksta, eina šalin. Vėl pasigirsta koks nors muzikaliai vingiuojamas motyvas. Dažniausiai apie jūrą, liūdną meilę...

Kažkas išuostinėjo, jog tai buvusi vieno orkestro smuikininkė, labai gera smuikininkė, jog su tėvais važiuodama automobiliu pakliuvusi avarijon (tėvai žuvę vietoj, o jai sulaužė koją, sutraiškė kairės rankos plaštaką), jog dar ir jaunikis pametęs... Gandas dar skelbė, kad po visko ji sudaužiusi nepigų smuiką, vonioj mėginusi persipjauti gyslas, kad dabar gyvenanti prie sesers šeimos - per keletą namų nuo mūsiškio.

Ar viskas tuose pasakojimuose buvo teisybė ar ne, bala žino, tik sesuo tai iš tikrųjų retkarčiais pasirodydavo, išsivesdavo.

Visi įpratome matyti ją šitokią spalvingą, įdomią, truputį savotišką, bet mandagią, kultūringą, neišbarsčiusią inteligencijos, matyt, įgimtos. Bet vieną gražią dieną, iš tiesų gražią ir šiltą, šitoji mūsų inteligentė iškrėtė bjauroką pokštą - numirė, prieš tai dar ir sodriai pasikeikusi.

Buvo Motinos diena. Visur pilna smagių, linksmų veidų. Vienon ir kiton pusėn ėjo vaikai su mamom, mamos su vaikais, kai kurios net su vyrais. Ir gėlės, gėlės... Stebėjo visa tai mūsiškė priklydėlė nuo rąsto iš už akacijų, stebėjo... Jokios dainos nė sykelio nebeužtraukė, vis pakramtydavo lūpas, veidas kaži koks ne toks... Paskui kad jau ims pešti dūmą po dūmo, sakytum, šimtą metų nerūkiusi būtų. O dar ir savąją plėčkelę iš rankinuko išsitraukė. Pakaitom su dūmu varė į save kažkokius laipsniukus. Net suolo kolegoms pamiršo pati pasiūlyti. Davė ir jiems patraukti - tiktai tada, kai tie priminė, jog ir jiems būtų neblogai suvilgius gerkles. Po to panelė iš už akacijų išlindo, nuėjo iki vieno namo galo, iki kito, sugrįžo, prisėdo prie kitų, kaipmat vėl išlindo atviran kieman. Nulydėjo akimis šventišką, laimingą šeimyną, pastypsojo kiek, pastypsojo, ir tada kad jau pasielgė...

- Ėch, neturiu mamos, neturiu tėtės, nieko neturiu!.. Velniop tokį gyvenimą!..

Prispaudė prie gerklės abu kumščius, užvertė galvą, sustaugė aukštu tonu. Negarsus tai buvo staugimas, bet toks klaikus, kad apsakyti sunku.

Kai sugrįžo prie rąsto, kompanija ėmė teirautis: "Kas gi tau dabar, Adele, ko šitaip?.."

- Nieko, - mediniu balsu atsakė mergiotė ir, kritusi ant žolės, apglėbė tą žemėn įaugusį medį, tvirtai tvirtai prie jo prisiglaudė. Kurį laiką dar inkštė, paskui nutilo. Sugėrovai pritildė šnekas, norėjo, kad prisnūstų, apsiramintų.

Jau ne viena cigaretė buvo sukūrenta, ir į trobą suvaikščiota, ir saulelė gerokai pasirito vakarop, o gulinčioji vis nesikėlė. "Būtų laikas", - nusprendė bičiuliai. Vienas pasislinko artyn, pajudino už alkūnės. Jokio sukrutėjimo. Visi žiūrėjo ton pusėn. Smarkesnis pajudinimas, tada papurtymas...

- Jėzus Marija! Nebegyva, - išvertė baltas akis žadintojas.

Sumaištis, bėgiojimas, prisirinko žmonių, daktarai, policija... Tiems išvažiavus, karšti aptarinėjimai, spėlionės, nusistebėjimai...

Kai bruzdesys pagaliau nutilo ir viską ėmė gaubti prieblanda, jau amžiną atilsį Adelės kompanionai tądien paskutinį sykį sutūpė ant rąsto. Smarkiai susijaudinę visi buvo, kuo nuoširdžiausiai Adelės gailėjosi, tik jų galvose niekaip netilpo, kaip čia dabar - ką tik buvo žmogus, ir nebėr. Drauge nerimas šioks toks ėmė, jog teksią, ko gero, turėti reikalų su tardytojais. Gerai, jei nuo širdies, - tada nesikabins, o jei nuo kokio tručo... Bet iš tos pačios plėčkelės ir jie ragavo, o jiems - nieko. Et, kaip jau dabar bus, taip bus... Ant nervų po tokio sukrėtimo reikėjo būtinų būtiniausiai užpilti. Atsirado šiokio tokio šamarliako. Viena bobulyčių, kiek kilstelėjusi buteliuką, negarsiai palinkėjo:

- Nu, į Adelės sveikatą...

- Į kokią dabar sveikatą, gluše tu...

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]