NUOMONĖS

Juozapas KAIRYS

MĖGINU DAR KARTĄ IŠRASTI DVIRATĮ


Šių metų spalio 1 dieną lietuviškai neregiams įgarsintai knygai sukaks 40 metų. Manau, tą sukaktį prasmingai minės Lietuvos aklųjų biblioteka ir aktyvieji garsinių knygų bei žurnalų skaitytojai. Tuomet bus prisimintas garsinės knygos nueitas kelias. Šio rašinėlio autoriui norėtųsi, kad kai kurie šio kelio tarpsniai mūsų periodikoje būtų prisiminti ir anksčiau.

Nepasimiršta tas džiaugsmas, kai pradėjome klausytis aktorių raiškiai skaitomos įgarsintos grožinės literatūros knygų. Ir vakarais, ir dienomis po darbo, o kartais ir naktimis romanų ar apsakymų veikėjai su mumis bendravo. Kiek kalbų buvo dalinantis perskaitytų knygų padarytais įspūdžiais. Bet klausymosi džiaugsmą neretai aptemdydavo ir nepakankamai gera magnetofonų bei ritėse gaunamų magnetinių juostų kokybė. Dvejopi jausmai apninka, kai prisimeni trūkinėjančias, besipainiojančias juosteles, dėl neįgudusių rankų grubių suklijavimų dažnai stringančias magnetofonuose. Kiek kartų keliauta į taisyklas su lietuviškais magnetofonais "Spalis", "Aidas", "Gintaras", su rusiškais "Astra", "Kometa", "Jauza", "Romantik" ir t. t.

Lietuvos aklųjų draugija, kiek įmanydama, stengėsi lengvinti neregių garsinių leidinių klausytojų dalią. Tuomet beveik viską buvo galima gauti tik turint reikiamus limitus. Tad reikėjo stengtis, kad į gaunamos magnetinės juostos kiekį būtų galima įrašyti kuo daugiau teksto. Buvo mažinami įrašų greičiai juostose centimetrais per sekundę. Vėliau atsiradus tinkamiems buitiniams magnetofonams pereita prie įrašų keturiais takeliais. Atsiradus magnetofonams, kurie sustodavo juostelei pasibaigus ar nutrūkus, imta jais aprūpinti skaitytojus, buvo mokama už magnetofonų remontą. LAD eksperimentinei įmonei buvo pavesta sukurti magnetinės juostos klijavimo prietaisą, palengvinantį akliesiems šį veiksmą. Atmintyje iki dabar išlikusi juostos klijavimo su BF2 klijais technologija: susigraibai nutrūkusios juostos galus, dar ir dar kartą pasitikrini, kad po klijavimo ji netaptų atvirkščia, iš tūbelės ant piršto išspaudi truputėlį klijų, patepi jais vieną juostos galą, prie jo prispaudi kitą, vis sekdamas, kad būtų lygiai. Rodos, taip atidžiai viską padarai, o nesėkmių gana dažnai neišvengi. Regintis klijuoja actu ir visuomet daug geriau.

1968 metais pradėjau dirbti LAD centro valdybos pirmininko pavaduotoju. Po kiek laiko į LAD pasidairyti, pasidalinti darbo patirtimi atvyko tuometinės Vokietijos Demokratinės Respublikos (Rytų Vokietijos) aklųjų ir silpnaregių sąjungos delegacija. Pirmininko M. Poznansko kabinete pasakojame apie savo organizacijos veiklą. Kaip vieną iš neregių gyvenimą lengvinantį dalyką rodėme mūsų eksperimentinėje įmonėje sukurtą gana nemažą peiliukais, klijų buteliuku, rankenėlėmis apginkluotą magnetinės juostos klijavimo prietaisą. Iki tol garsiai stebėjęsi mūsų draugijos įdarbinimo laimėjimais, įmonių, gyvenamųjų namų statybomis ir t.t., svečiai kažkaip keistokai nebereiškė entuziazmo, tylėjo. Pasirodo, kaip mums vėliau paaiškėjo, jų naudojama magnetinė juostelė netrūkinėja.

Nors ir vėlai, lyginant su išsivysčiusiomis valstybėmis, ir mūsų "plačiojoje tėvynėje" imta atsisakyti palyginti gana griozdiškų, magnetinę juostą ritėse naudojančių buitinių magnetofonų gamybos. Tik lietuvių "Elfa", mūsų, Rusijos ir kitų respublikų aklųjų organizacijų prašoma, dar gamino "Elfa diktor". Pereiname prie įrašų audiokasetėse. Vėl kokybiškų kasetinių magnetofonų, įrašų tiražavimo į kasetes aparatūros paieškos. Sėkmės ir nesėkmės. Pereita prie kasečių, bet technika vystosi labai sparčiai.

Ir štai praėjusių metų rudenį kultūros komisijos prie LASS centro tarybos posėdyje jau kalbame apie skaitmeninės knygos kompaktiniuose diskuose būtinumą. Sudaroma darbo grupė. Šiais metais jau mėginame būsimųjų knygų pirmuosius pavyzdžius.

Daugelis muziką mėgstančių aklųjų ir silpnaregių jau turi muzikinius centrus, kuriuose yra ir kompaktinių plokštelių grotuvai. Tokiose kompaktinėse plokštelėse įrašų trukmė neviršyja 72 minučių. Besidomintys kompiuteriais žino MP3, MP4 formatus. Ir komisijos nariai, ir darbo grupės ekspertai apsistoja prie MP3 varianto. Šiame variante įrašas kompaktinėje plokštelėje gali trukti kelias dešimtis valandų. Įrašo skambėjimas aiškus, klausytis - tikras malonumas. Bet... atsiranda paieškos problema.

Ta problema buvo jaučiama ir anksčiau, nors jos sprendimo būdas buvo gana paprastas. Klausydamasis iš juostos ritėse, nebijodamas ilgiau laikyti juostos ant magnetofono, galėjai sustoti, kur nori, ar kur staiga prireikė. Panašiai buvo galima daryti ir su audiokasetėmis, nors ilgesnis jų laikymas magnetofone nėjo į sveikatą. Jeigu turėjai daug laiko, klausymąsi galėjai pertraukti pasibaigus tuo metu naudojamam takeliui.

"Philips" aparate, kaip ir kituose mano matytuose muzikiniuose centruose, kompaktinės plokštelės skambėjimą galima stabdyti tik labai trumpam laikui, o ilgiau norint atitrūkti nuo klausymo tenka sustabdyti visai. Tai reiškia, kad klausytis teks vėl iš pradžių. Klausymosi aparatuose yra galimybė iš kompaktinės plokštelės pasirinkti norimą kūrinį. Knygoje tai reikštų norimą skyrių. O jeigu knyga be skyrių, jeigu tie skyriai dideli? Regintis gali įsidėmėti skambėjimo trukmę minutėmis ar net sekundėmis. Pradėjęs iš naujo klausytis įrašo toks žmogus aparatui duoda komandą, kiek laiko turi būti praėję nuo kompaktinėje plokštelėje esančio įrašo pradžios. Matai - ir viskas labai paprasta. Nematai - sudėtinga.

Gal 1986 metais pirmą kartą išgirdau maloniu vyrišku balsu vokiškai kalbantį rankinį laikrodį. Po kurio laiko moterišku balsu ispaniškai kalbantį laikrodį man padovanojo buvęs kamerinio orkestro "Ave musica" vadovas I. Kučinskas. Dabar daugelis turime rusiškai kalbančius žadintuvus ar rankinius laikrodėlius. Yra kalbančių termometrų, kalkuliatorių ir t. t. Jeigu reikėtų daug laikrodžių - Lietuvos specialistai prakalbintų juos ir lietuviškai.

Štai ir prisikasiau prie "dviračio išradimo". Tokią laiką pranešinėjančią moteriškę ar vyriškį galima įtaisyti ir muzikiniuose centruose, ir tuose aparatuose, kurie atkurs įrašus MP3 variante.

Lietuvoje įgarsintų knygų ar kitokių įrašų klausytojų gali būti nepakankamai didelei patobulintų aparatų serijai pagaminti (neserijinė gamyba - labai brangi). Kad niekam nebūtų skriaudos, laiko skaičiuotojas galėtų kalbėti esperanto kalba. Tuomet tokius aparatus užsisakinėtų ne tik Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, bet ir kitų valstybių neregių organizacijos. Aparato patobulinimas nebebūtų toks brangus. Ir nematantis žmogus čia susilygintų su matančiuoju.

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]