SUVAŽIAVIMUI ARTĖJANT
SOLIDŽIU ŽINGSNIU Į ATEITĮ
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga - kokia ji šiandien? Kas nuveikta per paskutiniuosius ketverius metus? Kokia laukia ateitis? Ką reikia padaryti, kad ji būtų šviesesnė? Yra vilties, kad į šiuos ir daug kitų klausimų atsakys Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos XVI suvažiavimas. Jis įvyks birželio 20-21 dieną. Prieš suvažiavimą mintimis su skaitytojais pasidalino ir į "Mūsų žodžio" klausimus atsakė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininkas Osvaldas Petrauskas.
Praėjo dar ketveri Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos veiklos metai. Kokie jie?
Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, buvo neaiškumo metai, nes nežinota, kaip prisitaikyti prie naujų sąlygų.Šiandien jau matome: labai nedaug trūksta, kad Lietuva taptų Europos Sąjungos, NATO nare. Stodamos į ES valstybės privalo sąmoningai atsisakyti dalies savo savarankiškumo. Naujos Europos Sąjungos narės supanašėja su tomis valstybėmis, kurios jau priklauso Europos Sąjungai. Nevyriausybinės organizacijos Europos Sąjungos valstybėse yra svarbios ir reikalingos. Vadinasi, jos bus reikšmingos ir Lietuvoje. Tai suprato dauguma LASS narių ir darbuotojų. Per paskutiniuosius ketverius metus vis labiau panašėjome į Europos Sąjungos valstybių nevyriausybines organizacijas. Jau galime konstatuoti, kad sugebame prisitaikyti prie vis didėjančios konkurencijos. Kas prie jos prisitaikė, to ir rodikliai geresni. Tai pasakytina ne tik apie mūsų įmones, bet ir apie įstaigas. Prisitaikymas prie konkurencijos garantuoja prisitaikiusiojo išlikimą ir ateityje.
Ketverius paskutiniuosius metus vyko negailestinga konkurencinė kova. Ryškiausiai tai pajuto įmonės: privatus kapitalas siekia pelno nežiūrėdamas į tai, kad jam tenka konkuruoti su neregiais. Smarkiai konkuruoja ir įvairios žmonių su negalia organizacijos. Gal kam pasirodys ir keista, tačiau Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai tenka konkuruoti ir su socialines paslaugas teikiančiu valstybiniu sektoriumi. Apie kokias nors išskirtines ar monopolines teises svajoti jau nebetenka.
Visose srityse Lietuvoje įsigalioja konkurencijos dėsniai. Tai per paskutinius ketverius metus mes ir pajutome.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga prieš ketverius metus ir dabar. Ji stipresnė, silpnesnė, o gal niekas nepasikeitė?
Jei kalbėsime apie Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą, tai aš manau, kad ji sustiprėjo. Palyginkime organizaciją su žmogumi. Jei žmogui skauda koją, tai ar jis sustiprėjo ar susilpnėjo? Kokia jo dvasinė stiprybė? LASS - didžiulis organizmas. Vieni organai sveikesni, kiti - ne tokie sveiki. Bet apskritai paėmus, mano nuomone, LASS sveikata pagerėjo. Mūsų žmonės jau įgijo patirties, kaip išlikti konkurencinėje kovoje. Tai daug svarbiau nei kokio nors seno ir nenaudojamo sandėlio ar kito neefektyvaus nekilnojamojo turto pardavimas ar kitoks praradimas. Žinių ir patirties turintis mūsų žmogus gali parašyti puikų projektą ir gauti lėšų, už kurias bus įsigyta vertingos technikos ar nekilnojamojo turto, kuris daug geriau tenkins LASS narių poreikius.
Stiprėja mūsų apskričių tarybos, kai kurių rajonų oraganizacijos. Jų vadovai suranda veiklai paramos ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio fonduose.
Reikia pripažinti, kad valstybinio sektoriaus darbuotojai savo kvalifikacija ir išsilavinimu mus smarkiai lenkia. Ne vienas LASS darbuotojas dar pagalvoja, kad jis viską puikiai žino. Valstybinio sektoriaus socialiniams darbuotojams buvo iškelti labai dideli reikalavimai. Savo žinias jie gilino ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Todėl su jais konkuruoti darosi nelengva. Jei norime išlikti, tai turime ir mes kilstelėti savo reikalavimus. Aš suprantu, kad solidaus amžiaus nematančiam ar silpnaregiui siekti žinių nėra lengva. Tačiau nėra nieko neįmanomo. Ir tai mes turime padaryti.
Lyginant su kitomis neįgalių žmonių organizacijomis, mūsų pozicijos nėra pačios prasčiausios. Kovojant dėl biudžeto lėšų per paskutinius dešimt metų, kol vyko 1992-2002 m. programa, mes vidutiniškai gavome 23 proc. visoms žmonių su negalia organizacijoms skirtų lėšų. Lygindamiesi su senomis tradicijomis besiremiančiomis organizacijomis (Lietuvos invalidų draugija, Lietuvos kurčiųjų draugija ir kt.) drįstume save laikyti pažangiausiais. Jei lyginsimės su neįgalių žmonių organizacijomis, neturinčiomis sovietinės praeities ("Viltis" ir kt.), vaizdas šiek tiek prastesnis, tačiau jis nėra beviltiškas. Mes galime konkuruoti su visais. Dėl senų tradicijų, kaip ir dera 75 metų organizacijai, į priekį judame gal šiek tiek ir lėčiau, tačiau užtikrintai. Daugybė naujai susikūrusių organizacijų tikėjosi daug pinigų, bet nenorėjo darbo. Greitai paaiškėjo: norint pinigų reikia kvalifikacijos, patirties ir kantraus darbo.
Mums papildomų jėgų teikia tai, kad esame vieningi, kad nesusiskaidėme į kelias organizacijas.
Yra vilties, kad kitas Lietuvos aklųjų suvažiavimas įvyks jau Europos Sąjungai priklausančioje valstybėje, tad kaip atrodys Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga po ketverių metų?
Stojimas į Europos Sąjungą turi teigiamų, bet ir daug neigiamų pusių, jei lyginsime atskirus organizacijos veiklos fragmentus, ypač tuos, kurie sovietmečiu buvo labai geros kokybės, - visi tą žinome. Bet, jei Lietuva nestotų į Europos Sąjungą, būtų dar blogiau. Išsaugodami senas geras tradicijas ir patirtį, bei naudodamiesi esama padėtimi, turime pasinaudoti galimybe pasiimti tai, kas geriausia. Lietuvai stojant į Europos Sąjungą ir mes galėsime pasinaudoti ES lėšomis. Tai galima daryti jau dabar naudojantis pasiruošimui skirtais pinigais, o ypač struktūriniais fondais, kurie bus mums prieinami nuo 2004 metų. Šiandien Europos Sąjunga siūlo didžiulius pinigus Lietuvos žemdirbiams, o šie nesugeba jų paimti. Būtų blogai, jei ir mes būtume panašūs į žemdirbius. Europiečiai remia pažangius projektus. Jų supratimu, pažangus projektas tas, kuris atitinka jų mąstymą ir suvokimą. Dar geriau, kai šis projektas patikrintas vakariečių praktine veikla. Išvada viena: mūsų projektai turi būti panašūs į vakariečių projektus. Mažai vilčių sulaukti paramos turi projektai, kuriais stengiamės akivaizdžiai ir nieko nereformuodami išlaikyti sovietinių laikų struktūras. O Vakarų projektams parengti reikalinga kvalifikacija. Ir vėl grįžtame prie to paties: turime tobulėti ir kelti savo kvalifikaciją. Rengdami Europos Sąjungos fondams projektus galime modernizuoti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą, jos įmones ir įstaigas.
Mūsų tikslas artimiausiems ketveriems metams turėtų būti: ne tik išlikti, bet ir pagerinti LASS padėtį. Rašydami geras programas ir Lietuvos, ir Europos Sąjungos pinigų davėjams, galime tikrai pagerinti ir bet kurio LASS nario padėtį.
Vadinasi, su Europos Sąjungos aklųjų organizacijomis teks peštis prie to paties Europos katilo. Ar esame tam pasiruošę?
Peštis teks ne visai prie to paties katilo, nes taip jau yra, kad vieni fondai yra skiriami vieniems, o kiti - kitiems. Jei lėšos skirtos Rytų Europos kandidatėms, tai tais pinigais bus sunku pasinaudoti Vakarų Europos organizacijoms - ir atvirkščiai. O ir pačios Europos aklųjų organizacijos skirtingos: vienos labai stiprios, kitos - gana silpnos. Analogiškos Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai yra Skandinavijos, Didžiosios Britanijos, Italijos aklųjų organizacijos. Joms būdinga didžiulė organizacijos struktūra, daug joje dirbančių neregių. Tokios organizacijos stengiasi kuo daugiau paslaugų akliesiems ir silpnaregiams teikti pačios. Iš čia ir aklųjų užimtumas. Yra ir tokių organizacijų, kurios savo veiklą remia tik reikalavimais, demonstracijomis, piketais. Tokios organizacijos dažnai gana silpnos. Kur tokios organizacijos, socialines paslaugas teikia valstybinės ir privačios struktūros.
Europoje yra du veiklos modeliai. Vienas iš jų - kovoti, kad valstybė neregiams teiktų jiems reikalingas paslaugas, ir žiūrėtų, kad duoti pažadai būtų vykdomi. Kitas veiklos modelis - rašyti programas, kuriose išdėstoma numatoma veikla ir, gavus lėšų, veiklą vykdyti patiems. Beveik visose Europos šalyse aklųjų sąjungos dažniausiai naudojasi abiem modeliais, tačiau jų santykis skirtingas. Man labiau priimtinas antrasis kelias. Taip yra gal todėl, kad esu išauklėtas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos tradicijų. Teikdami paslaugas, sukuriame ir darbo vietų neregiams. Be to, yra grįžtamasis ryšys, kai neregiai rinkimų ar kitomis priemonėmis gali įtakoti teikiamų paslaugų kokybę.
Ką turėtų nuspręsti LASS XVI suvažiavimas?
Nenoriu pateikti gatavų sprendimų. Būtų gerai, kad delegatai suvažiavime išsakytų savo mintis. Apie organizacijos stiprumą sprendžiama pagal tai, kokie jos veiklos prioritetai. LASS veiklos kryptys apima beveik visas gyvenimo sritis. Tačiau gerai daryti visko neįmanoma. Todėl turėtume numatyti, kam teiksime pirmenybę artimiausius ketverius metus. Jei sugebėtume tai padaryti, būtų labai didelis dalykas. Tada žinotume, ką darysime dabar ir ką - po ketverių metų. Taigi mūsų veikla būtų naudingesnė. Jau dabar aišku, kad svarbus dalykas bus nekilnojamas turtas. Turto LASS turi daug, bet problema ta, kad nemaža to turto dalis nugyventa, be to, didžiąją dalį sudaro sandėliai ir gamybinės patalpos. Vilniaus, o dabar ir Klaipėdos įmonės skiria lėšų turto renovacijai, todėl šiandien jų patalpos patogesnės ir žmonėms dirbti, ir konkurencingesnės jas nuomojant. Tačiau kitos įmonės beveik neskyrė lėšų remontui ir dabar ten patalpos nepatogios net savo veiklai ir sunkiai išnuomojamos, o bandant parduoti - menkavertės. O Lietuvos realijos tokios, kad norint gerai panaudoti nekilnojamąjį turtą, jis turi būti pakankamai geros kokybės. Suvažiavime turėtų būti aptarta turto reforma. Mes turime įvertinti savo poreikius ir pagal juos tvarkyti nekilnojamąjį turtą. Visą likusį turtą turime sutvarkyti taip, kad jis galėtų konkuruoti rinkoje. Be ryžtingų sprendimų, ir naujai LASS CT savo posėdžiuose daugiausia laiko teks gaišti svarstant turto problemas. Manau, kad LASS struktūros keisti nereikėtų. Tokia, kokia yra dabar, ji atitinka nūdienos realijas.
Ar ir po ketverių metų vyksiančiame Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos suvažiavime vis dar kalbėsime apie mūsų įmones?
Aš tuo neabejoju. Taip manyti verčia LASS Vilniaus ir Klaipėdos įmonių veiklos rezultatai. Tokios įmonės tikrai neišnyks. Tačiau kaip reformuosis ar kaip kitaip prisitaikys kitos įmonės - šiandien spėlioti sunku. Dabar daug kalbama apie darbo terapiją, tačiau kaip tai pasireikš, mažai kas žino. Viską parodys ateitis ir žmonių noras dirbti ar dabartinėmis, ar naujomis darbo sąlygomis.
Kalbant apie įmonių turtą, reikėtų pasakyti štai ką: jau dabar viena kita LASS apskričių taryba bando perimti naudingesnį nekilnojamąjį turtą. Tačiau didžioji turto dalis yra LASS įmonių balanse. Vargu ar šią problemą galima išspręsti per vieną dvi suvažiavimo dienas. Turto valdymas ir perdavimas iš vienų kitiems yra daug laiko reikalaujantis procesas.
Galima sakyti, kad turtas ir iš jo gaunamos pajamos yra priemonė vienoms ar kitoms problemoms spręsti. Per šiuos ketverius metus iš LASS turto gaunamos pajamos iš esmės sprendė tik LASS įmonių problemas. Suvažiavimo patvarkymu dalis turto duodamų pajamų galėtų atitekti ne įmonėms, o kitoms LASS struktūroms. Jei taip atsitiktų, tai kokios problemos turėtų būti sprendžiamos už šias atsiradusias lėšas?
Per šiuos ketverius metus buvo taip, kad kai kuriose įmonėse iš nuomos gauti pinigai buvo sunaudoti jų nuostolingai veiklai finansuoti. Šiuo metu mūsų įmonėse neregiai turi apie 300 darbo vietų. LASS įmonių gamybinė veikla kasmet sudaro du milijonus litų nuostolių. Apie 1,3 milijono litų nuostolio kompensuoja valstybė per dotacijas energetiniams resursams ir "Sodros" lengvatas. Kita dalis kompensuojama LASS iš nuomos gaunamomis lėšomis. Dabar formuojama nuomonė, kad didesnė už nuomą gautų lėšų dalis turėtų būti skirta turimam nekilnojamajam turtui sutvarkyti. Tai būtų pirmas žingsnis. Antras žingsnis galėtų būti toks: pajamos, gautos nuomojant sutvarkytą nekilnojamąjį turtą, skiriamos socialinėms programoms finansuoti. Pvz.: toliau tęsti paramos LASS nariams programą ar iš dalies finansuoti tokias sritis, kurių nenori remti valstybė, - kultūros, poilsio ir kt. Kitaip tariant, iš nuomos gautomis lėšomis galėtume padėti LASS nariams. Beje, todėl ir esame susibūrę į organizaciją.
Turėdami savų lėšų, galėtume geriau pasinaudoti Europos Sąjungos parama ir lėšomis. Europos Sajungos fondams rengiamose programose turi būti nurodomas ir projekto kūrėjo indėlis. Dažnai reikalaujama turėti 20-30 proc. prašomos pinigų sumos. Savo lėšomis galima daug nuveikti. Tik, pasikartosiu, turime turėti savo veiklos prioritetus.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga neišspręs savo narių visų materialinių problemų. Tačiau turėdama savų lėšų, ji gali daryti įtaką valstybei, kad ši gerintų neregių materialinę padėtį. Mes galėtume pasamdyti kvalifikuotų specialistų tikėdamiesi: jie padarys taip, kad neregys gautų nors ir nedideles, tačiau mėnesines išmokas. Visos šios išmokos atsipirktų, t. y. sugrįžtų keliasdešimt kartų didesnė suma, nei buvo išleista specialistams samdyti.
Ar per artimiausius ketverius metus Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga įsijungs į kurios nors Lietuvos politinės partijos veiklą?
Lietuvos politinė kultūra yra dar pakankamai žema. Organizacijai būtų labai rizikinga save susieti su kokia nors politine jėga. Patirta nauda būtų labai trumpalaikė. Pasikeitus politinei situacijai galima prarasti viską. Pavojinga politikoje dalyvauti ne tik organizacijai, bet ypač jos vadovams, nes pas mus dar labai dažnai organizacijos vadovas neskiriamas nuo organizacijos, kuriai jis vadovauja, bei nuo visų neregių ir silpnaregių. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos dalyvavimas politikoje yra labai tolimos ateities dalykas.
Taigi LASS XVI suvažiavime dviračio neišrasime?
Manau, kad jo išradinėti ir nereikia. Turime normaliai veikiančią organizaciją, jos struktūrą, tradicijas. Reikia tik šiek tiek pakoreguoti mūsų įstatus ir kitus svarbiausius norminius aktus, nes per praėjusius ketverius metus pasikeitė Lietuvos įstatymai. Paseno ir kai kurios mūsų įstatų formuluotės. Suvažiavimas - puiki proga aktyviau pašnekėti apie Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą, jos veiklą ir nuspręsti, kaip gyvensime toliau. Tačiau turime nepamiršti, kad ne mes tvarkome gyvenimą Lietuvoje. Lietuvos gyvenimas tvarko mūsų - Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos narių - gyvenimus. Savo organizacijos veiklą turime vertinti Lietuvos, vis labiau - Europos, netgi pasaulio kontekste.
Ačiū už pokalbį.
