TIFLOHUMORAS
Jonas NEREGYS
DIAGNOZĖ
Kaip geras kareivis svajoja tapti generolu, taip ir neregys vis pagalvoja, kad būtų neblogai nors takelį po kojomis matyti. Tos minties vedinas, išgirdęs apie naujus medicinos mokslo atradimus, vis iš naujo bando laimę įvairiose gydymo įstaigose. Tiesa, dalis neregių to nedaro, tačiau aš jiems nepriklausau. Nors praregėjęs ir nebegalėčiau vadintis Jonu Neregiu.
Papasakosiu tikrą atsitikimą, kurį išklausius norinčių gydytis vargu ar padaugės. Tačiau gal paaiškės, kodėl kartais gydoma sveika ausis arba amputuojama ne ta koja. Gal tasai mano rašinėlis perversmo medicinoje ir nepadarys, nepagreitins jos draudos įstatymo įgyvendinimo, bet įspės, kad ne visi, vilkintys baltais chalatais, priimdami Hipokrato priesaiką, yra jai pribrendę.
Taigi vieną dieną mane, einantį ligoninės koridoriumi, sustabdė gydytoja, Medicinos akademijos docentė, ir klausia, ar aš nesutikčiau paaukoti truputį laiko būsimųjų daktarų labui. Mielai sutikau, nes tai vis šioks toks nuobodaus ligoninės ritmo paįvairinimas.
- Ką turiu padaryti, gerbiama docente?
- Nesakykite, kokia jūsų kairės akies diagnozė.
Dešiniąja akimi aš dar skyriau šviesą nuo tamsos. Kairioji skendėjo visiškoje tamsoje ir jos diagnozei nustatyti, mano galva, net mokslų eiti nereikėjo.
Pasisodino mane tamsiame kambaryje būsimieji gydytojai - studentas ir studentė, ir ėmėsi vykdyti docentės užduotį, garsiai pasitardami. Tikriausiai jie buvo iš tų žmonių, kuriems aklumas nuo kurtumo - neatskiriami dalykai. Privertę mano akelę judėti visomis kryptimis ir vis dar negalėdami nustatyti, kokia neganda ją ištiko, pasitarę nusprendė patikrinti, ar toji reaguoja į šviesą. Vos išgirdęs žodžius "žiūrėkite tiesiai" tankiai sumirksėjau. Giliai atsidusęs vyrukas ištarė:
- Reaguoja, prakeiktoji.
- Na, raminkis, Ričardai, - sudraudė mergina ir pati prigludo prie aparato.
Tai pajutęs aš vėl ėmiau mirksėti.
- Tavo tiesa, Ričardai, - reaguoja.
Dabar abudu ėmė karštligiškai svarstyti, kas galėjo ištikti iš pažiūros sveiką akį. Išvardino gal tuziną lotyniškų ligų pavadinimų, slapčia vildamiesi, kad mano akelė, išgirdusi teisingą diagnozę, pritardama mirktels. Brangios minutės tirpte tirpo. O mano veizolas spoksojo į baimės apimtus studentus ir nė nemanė mirksėti, nes tuo metu jos net voko uždegimas nevargino.
- Jei neišlaikysime šio egzamino, nuplauks stipkė, - su baisia neviltim balse pasakė mergina.
- Tikrai taip, - minoriniu balsu patvirtino Ričardas.
Ir užmiršęs savo nuostatą, kad aklumą lydi kurtumas, čiupo mane už rankos ir beveik liesdamas savo lūpomis mano ausį, garsiai paklausė:
- Klausykite, gal žinote, kas tai jūsų akiai yra?
- Be abejo, žinau.
- Tada būkite geras, pasakykite, nes...
Kadangi aš, kaip buvęs studentas, labai gerai žinojau, kas slypi po tuo "nes", pasigailėjau tų beviltiškoje padėtyje atsidūrusių studentėlių ir pasakiau:
- Pašalintos kairiosios akies vietoje - protezas.
Abu būsimieji daktarai su palengvėjimu atsiduso. Vyrukas, pačiupinėjęs mane už pečių, švelniai išstūmė į ligoninės koridorių. Atsidūręs palatoje pagalvojau, ar tik nebūsiu padaręs meškos paslaugą, nes ateityje tokie "mokslininkai" gali ir sveiką akį palaikyti protezu.
