PORTRETAS
Regina VAIČEKONIENĖ
PAIMK MANE, MAMA, UŽ RANKOS
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Biržų rajono organizacijos pirmininkė Angelė Dovydėnienė šį kartą pasitiko džiaugdamasi, kad išsipildė jos didžioji svajonė - įkurtas dienos centras.
Angelė jau vienuoliktus metus vadovauja organizacijai. O prieš tai ją pačią gyvenimas grūdino ir gludino. Prisiminusi praeitį, Dovydėnienė neaimanuoja, randa kuo pasidžiaugti. Po sudėtingos akių operacijos Maskvos klinikose sugrįžus regėjimui, Angelė kaip vaikas džiūgavo: kokie gražūs medžiai su lapais, kokie aukšti namai iš plytų... Tačiau neilgai, nes netausojo savęs: dirbo buhaltere, buvo nuolat įknibusi į popierius. Todėl buvo priversta su tokiu darbu atsisveikinti, palikti bendradarbius, stoti į LASS. Aklųjų ir silpnaregių kasdienybė Angelei nebuvo svetima - ji nuo pat jaunystės skaitė šiems žmonėms skirtą leidinį "Mūsų žodis", besigydydama ligoninėse susipažino su daugeliu savo likimo bičiulių. Angelei, nuo pat vaikystės nesiskiriančiai su knygomis, liūdniausia buvo, kad gęstantis regėjimas iš jos rankų atims ir laisvalaikio pomėgį - knygą.
- LASS buvo tikra atgaiva, nes tapusi jos nare gavau magnetofoną įgarsintoms knygoms skaityti, - prisimena Angelė Dovydėnienė. - Be to, įsidarbinau namudininke.
Šalia Angelės nebuvo aklųjų ir silpnaregių mokytojo, tiflopedagogo. Bet ji nepasidavė nevilčiai, neužsisklendė namuose. Pati iš naujo kantriai mokėsi vaikščioti gatvėmis, ruoštis namuose. Taip, kaip kiti likimo bičiuliai, klupdama ir skaudžiai užsigaudama, susižeisdama, nusiplikydama karštu vandeniu rankas, daužydama lėkštes, ji atskleidė sau didelę paslaptį: aklumas dar ne pasaulio pabaiga, tik didelis nepatogumas. Reikėjo išmokti gyventi. Dabar ji jau greita kitus drąsinti:
- Nelaukite, kad kitas jums bulves nuskustų. Juk pirštai jautrūs, viską jaučia, tik diabetikams sunkiau... Nežinote, ar švarus kambarys? Pavaikščiokite basi ir pajusite, reikia grindis plauti, ar ne...
O neregių artimiesiems visada primena, kad silpnaregio ar neregio namų apyvokos daiktai turi stovėti toje pačioje, jam įprastoje vietoje, kad pats juos galėtų susirasti ir vėl tvarkingai atgal į tą pačią vietą padėti, nemėtyti, kur pakliūna.
Kai Angelę Dovydėnienę išrinko vadovauti organizacijai, ji neįsivaizdavo, kaip dirbs. Dirbo, kaip jai atrodė, bet, matyt, eita teisingu keliu. Žmonėms reikia vakaronių, ekskursijų, bibliotekos, pynimo būrelio, saviveiklos kolektyvų. Pirmininkė ne vienerius metus "lipo ant kulnų" savo oponentams, kad įtikintų, jog Biržų rajonui labai reikalingas tiflopedagogas, aklųjų mokytojas. Juk žmogui regėjimą atima ne vien klastingos akių ligos, bet ir nelaimingi atsitikimai. Daug kartų tekę susitikti ir guosti žmones dėl šios priežasties praradusius gyvenimo džiaugsmą. Guosti savo karčia patirtimi:
- Patikėk, kad kitiems būna dar sunkiau...
Kad žmogus patikėtų šiais žodžiais, vieniems užteko mėnesio, kitam reikėjo visų metų. Daug organizacijos narių užsuka į saviveiklininkų repeticijas: nebūtinai dainuoti ar šokti - kitų pasiklausyti. Užsuka mokytis pinti iš vytelių ar įgarsintų knygų pasikeisti. Ne visi pajėgia, todėl vienišuosius ir pačius sunkiausius ligonius pirmininkė kelis kartus per metus aplanko namuose pati. Jai rūpi žinoti, kaip kiekvienas organizacijos narys gyvena. Daug skurstančių, todėl Angelė labai laiminga, kad nuo aklųjų ir silpnaregių tokiais nelengvais laikais dar nenusigręžia gerieji žmonės, rėmėjai. Pirmininkė neslepia:
- Kolegės iš kitų rajonų stebisi, kaip galiu eiti prašyti labdaros? Galiu... Įkyri esu. Bet ne dėl savęs, o dėl kitų prašau. Laukti, kada pasiūlys? Nėr ko laukti... O bendrauti reikia ir pagyvenusiems, ir patiems jauniausiems nariams. Ypač bendrauti vieni su kitais turėtų tėveliai, kurių šeimoje auga vaikutis su regėjimo negalia.
Vakaronės ir įvairūs susitikimai atveria akis gailestingumui ir dvasios stiprybei. Angelė su geriausiais ketinimais tiesia ranką dideliam ir mažam, senam ir naujam LASS Biržų rajono organizacijos nariui, kad iš tamsos išvestų į šviesą.
- Mūsų Angelė... Kiekvienam ji atstoja mamą, - ne kartą džiaugėsi man biržietis Petras Bakanas.
Ir ne tik jis...
