TIFLOHUMORAS
JONAS NEREGYS GYDOSI
Nemanykite, garbūs ponai ir mielos ponios, kad Jonas Neregys amžinai jaunas, be perstojo pasakojantis liūdnai linksmus nutikimus. Sensta ir jis kartu su visais. Senatvės palydovai, kaip žinote, yra visokios ligos, ligutės, ligelės, kurios iššiepusios aštrius dantukus ir pastačiusios ežiškus spyglius, vienur įkanda, kitur įduria. Žodžiu, kaip išmano, taip ir kenkia žmogui, kad tasai kaip galima greičiau šią ašarų pakalnę paliktų. Tačiau žmogus - be galo atkaklus padaras. Jis net ir už savo kančių kabinasi, kad atitolintų mirties valandą. Tarp jų ir aš, matyt, esu.
Vieną pavasarį prie įvairių šonų dieglių, sprandatraškio, strėngėlos prisidėjo dar ir nenumaldomas kelio skausmas. Tryniau visokiais trynalais, tačiau skausmas nemažėjo. Tada nuklibikščiavau pas vieną ekstrasensą, kuris, pažvelgęs į mane, iš karto nustatė, jog manoji aura labai skylėta, ir todėl į kūną patenka piktosios dvasios, sukeliančios ligas. Daviau jam nugnybęs nuo savo kuklios pensijos šiek tiek litų, kad tas skyles užtaisytų. Deja, ir ekstrasensas nepadėjo. Gal dėl to, kad pernelyg didelės buvo tos auros skylės, ir manųjų kuklių litų nepakako joms užlopyti.
Pakentėjęs dar kurį laiką nutariau kreiptis į tikrus medikus, apsiginklavusius šiuolaikine technika ir turinčius didelį vaistų arsenalą. Nušlubčiojau į polikliniką. Registratūroje pasakiau, kuo skundžiuosi. Registratorė pareiškė, kad pas reumatologą tą dieną užrašyti negalinti. Pasiūlė užeiti į chirurgo kabinetą. Ten radau gydytoją, kuris su sesele karštai aptarinėjo kažkokį juos jaudinusį reikalą. Žodžiu, pataikiau pačiu netinkamiausiu momentu ir buvau baisiai nepageidaujamas asmuo. Gydytojas, pamatęs mane, tikriausiai norėjo pasakyti: "Ko dar šitam čia reikia?" Bet atsiminęs savo pareigą paklausė, kuo skundžiuosi. Pasakiau, jog nepakenčiamai skauda kelį. Nuvedęs mane už širmos liepė nusimauti kelnes, o pats grįžo prie stalo ir toliau su sesele aptarinėjo savus reikalus. Netrukus išgirdau gydytoją sakant:
- Įpilk dar taurelę ant tų nervų.
Maktelėjęs "vaistų", daktaras mažumėlę aprimo, tačiau mano kojos skausmas nuo to nė kiek nesumažėjo. Atvirkščiai. Pasidarė net aštresnis, nes štai jau geras pusvalandis, kaip apnuogintomis šlaunimis drybsau ant kušetės ir keiksnoju. Visai puoliau į neviltį, kai išgirdau chirurgo žodžius: "Na, ką gi, mieloji, mes savo laiką jau atidirbome. Metas namo. Užbaikim tai, kas dar liko butely, ir skirstomės".
Po šių žodžių dar kartą įsitikinau, kad atėjau į gydymo įstaigą visai netinkamu laiku. Bijodamas padaryti dar kokį liapsusą, aš atsargiai paklausiau:
- Kada ateis kitos pamainos gydytojas?
Išgirdęs mano balsą, chirurgas prilėkęs atitraukė širmos užuolaidą ir įsitikinęs, jog aš nesu jokia dvasia, o gyvas žmogus, pasiteiravo vėl, kuo skundžiuos. Matyt, iš pusės mano žodžio nustatęs diagnozę nudūmė prie stalo. Po poros minučių rankoje jau laikiau du lapelius su nupaišytais žmogaus kontūrais. Vienas - nukreipimas į poliklinikos procedūrinį, kitas - kojų venoms patikrinti specialiu aparatu miesto ligoninėje. Į procedūrinį nuklibikščiavau iš karto. Pagalvojau: jei ne kojos skausmą, tai nors nervus nuramins. Procedūrinio darbuotoja, pažvelgusi į nukreipimą, liepė apnuoginti dešinę ranką. Aš nustebęs pasakiau, jog man ne ranka, o koja skaudanti. Seselė, dar kartą pažvelgusi į lapelį ir pamačiusi siuntusio gydytojo parašą, plačiau nusišypsojusi tepasakė: "Nežinau jau, kiek kartų bus, kai jis darbo pabaigoje galūnes sumaišo".
- Tai gal krūvį sumažinti reikėtų? - pasvarsčiau aš garsiai.
- Ne sumažinti, o visai mesti.
Ir nusijuokusi iš mano naivumo, įjungė kažkokį kibirkščiuojantį ir traškantį aparatą.
Nemažai vandens jau nutekėjo ne tik mūsų Lietuvos upėmis, bet ir sutrešusiais, nuolat sproginėjančiais vandentiekio vamzdynais nuo tos dienos, kai daug tikėdamasis apsilankiau pas savo poliklinikos chirurgą. Pavasarį, rudenį ir dabar koją dar paskauda. Pasigydau karšto molio aplikacijomis ir toliau šlubčiodamas einu per gyvenimą. Tačiau nuolatos girdėdamas apie vis blogėjančią medicinos būklę, pas gydytojus nebeinu. Esu įsitikinęs, kad sava koja, nors ir šluba, geriau nei medinė.
