SVEČIOSE ŠALYSE
Hema S. Nugghalli
NEĮGALIŲ MOTERŲ PADėTIS INDIJOJE
"Vaikystėje moteris turi paklusti savo tėvui, jaunystėje - vyrui, o jos viešpačiui mirus - savo sūnui. Moteris niekada neturi būti savarankiška".
Tokius žodžius 200 metų prieš Kristų parašė senovės Indijos teisininkas Manu, kuris išgarsėjo savo traktatu apie moteris ir jų vaidmenį šeimoje bei visuomenėje.
Nuo tada daugybė vandens nutekėjo, bet vis vien tūkstančiai Indijos moterų - dažniausiai gyvenančios kaimuose ir dažniausiai neįgalios - yra nepaprastai engiamos, šeimoje jos neturi balso ir negali lemti savo pačių likimo.
Remiantis turima statistika, Indijoje yra apie 20 mln. neįgalių mergaičių ir moterų. Specialių institucijų paslaugomis, kurias daugiausia išlaiko nevyriausybinės organizacijos, naudojasi mažiau kaip vienas procentas neįgalių moterų.
Sveikatos apsauga ir reabilitacija turėtų būti vieningas procesas, kuris turėtų prasidėti nuo asmenų su specialiais poreikiais išaiškinimo, jų poreikių įvertinimo ir individualios programos, skirtos finansinei, intelekto ir emocinei būklei gerinti, sudarymo. Tačiau tarp mano sutiktų moterų vos kelios buvo gavusios visas čia paminėtas globos ir reabilitacijos paslaugas. Tačiau bet kuris neįgaliųjų reabilitacijos etapas yra beprasmis, jei nėra susirgimų profilaktikos. Indijos vyriausybė kartu su savo šalies ir užsienio savanoriškomis organizacijomis pradėjo didelę skiepijimo programą. Tačiau vis vien labai daug vaikų lieka nepaskiepyti. Taip atsitinka dėl informacijos stokos, nesugebėjimo nuvykti iki ligoninių, kuriose skiepijama, arba dėl tėvų įsitikinimo, jog skiepai yra kenksmingi. Daugybės šeimų, netgi miestuose, sveikatos priežiūra apsiriboja apsilankymu pas gydytoją, kuris tik diagnozuoja ligą (diagnozė dažnai būna netiksli arba net klaidinga). Taip prarandama daug brangaus laiko, nors būtų reikėję iškart operuoti arba gydyti medikamentais. Į atitinkamas reabilitacijos įstaigas nukreipiama labai retai.
Šią spragą stengiasi užpildyti nevyriausybinės organizacijos. Veikia daug neįgalių moterų reikalais besirūpinančių nevyriausybinių organizacijų ir kai kurioms iš jų neblogai sekasi keisti kaimo gyventojų požiūrį, kovoti su prietarais, su kuriais susiduria neįgalios moterys.
Žmonių tarpusavio santykiai labai sudėtingi. Tačiau patys intensyviausi ir dinamiškiausi - tai šeimos narių tarpusavio santykiai. Ne išimtis ir šeimos, kuriose gyvena neįgalios moterys.
Koks gi šeimos vaidmuo, jei šeimos narys - neįgali moteris, kuriai reikia kasdieninės priežiūros? Ar šeimos vaidmuo - tik rūpintis buitimi ar daug platesnis? Nepaisant urbanizacijos, dauguma Indijos šeimų vis dar tebėra ta saugi, stipri ir mylinti užuovėja, kurioje tarpsta asmenybė. Reta šeima nepadaro visko, ką gali, kai reikia suteikti savo giminaitei pagalbą ir meilę. Neįgaliosios aprūpinimas maistu, drabužiais ir pastoge yra tos funkcijos, kurias vykdyti imasi dažniausiai kiti šeimos nariai. Neįgaliosios kūno priežiūra dažniausiai rūpinasi motina arba kuri nors jos senyva giminaitė. Nuo šeimos narių veiksmų, požiūrio ir vertybių priklauso, kaip neįgali moteris vertins pati save, ko ji trokš ir ko iš savęs tikėsis.
Daugelis neįgalių moterų sako, kad jas tiesiog smaugia šeimos narių per didelis rūpinimasis jomis ir per didelis saugojimas. Tačiau jos supranta, kad priešingu atveju galėtų tapti "lengvomis aukomis" ir vertina šeimos narių rūpinimąsi jų "saugumu". Bet argi lengva gyventi "prirakintoms saugiose kalėjimo kamerose"? Argi joms neužtektų sugebėjimų ir proto išmokti gyventi savarankiškai, jei turėtų tokią progą?
Neįgali moteris nuolat jaučiasi skolinga už visą tą šeimos narių teikiamą paramą. Tas jausmas yra labai stiprus, jį jaučia netgi tos moterys, kurios gyvena darniose šeimose. Todėl mums reiktų atidžiau patyrinėti emocinį aspektą, susijusį su teikiama parama, emociniais neįgalių moterų poreikiais bei konfliktų atsiradimo priežastis. Emocinė šeimos narių parama dažniausiai reiškia, kad neįgali moteris yra saugoma nuo žiaurios tikrovės, stengiamasi, kad ji jaustųsi "saugiai", sėdėdama namie. O kai reikia suteikti kur kas subtilesnę paramą - pavyzdžiui, padėti įveikti netikėtai užklupusį liūdesį arba beviltiškumo jausmą, - reta kuri šeima sugeba išspręsti šį keblų klausimą. Šiuo požiūriu ne visos šeimos parodo deramą jautrumą. Dauguma šeimų nepripažįsta, kad moterys, ypač neįgalios, gali jausti tokius jausmus. Tačiau yra daug ir tokių šeimų, kurių nariai supranta dukterų ar seserų nuotaikų kaitos priežastis, bet nieko negali joms padėti. Šioms šeimoms reiktų užmegzti ryšius su kitomis šeimomis, kuriose gyvena neįgalūs asmenys, su neįgaliųjų organizacijomis.
Kova už teisę ištekėti
Indijoje iš anksto sutartos vedybos tebėra visuomenės norma. Čia moterys su negalia atsiduria blogesnėje padėtyje, nes visuomenė iš ištekėjusių moterų tikisi tam tikrų dalykų. Kaimų gyventojai, miestų varguomenė ir nuskurdusių vidutiniokų šeimos tikisi, kad žmona daug dirbs fiziškai. Todėl, kai dvi šeimos "derasi" dėl vedybų, labai svarbu, ar būsimoji nuotaka yra pajėgi dirbti, ar jos fizinė negalia yra didelė kliūtis. Dėl tokių pažiūrų daugiau galimybių ištekėti turi moterys su nedideliais klausos sutrikimais, lengva ortopedine negalia ir silpnaregės, o aklosioms, sunkią fizinę negalią ir cerebrinį paralyžių turinčioms moterims ištekėti labai sunku.
Vidurinės klasės turtingi ir išsilavinę miestiečiai moters išvaizdą, jos išsilavinimą ir kitus pasiekimus laiko tokiais svarbiais dalykais, kad neįgali mergina priversta pasijusti antrarūše, kuriai apie vedybas nėra ko net svajoti. Jos tėvai vertina tokius pačius dalykus, todėl išsigąsta ir nuliūsta, išgirdę, kad duktė pareiškė norą ištekėti ir turėti savo namus. O jei neįgalus jaunuolis nutaria vesti, jam sekasi kur kas geriau. Daugelis tėvų mielai sutiktų atiduoti jam į žmonas savo sveiką dukterį.
Pačios moterys prieš ištekėdamos labai jaudinasi ir baiminasi, kad santuoka nebus sėkminga. Baimė dažnai būna pagrįsta kitų ištekėjusių moterų pasakojimais apie nesusiklosčiusius šeimyninius santykius. Neįgalios merginos bijo, kad prieš jas bus naudojama prievarta, iš jų bus tyčiojamasi. Žiniasklaidoje gana dažnai nuskamba pranešimai, jog neįgalia moterimi naudojasi ne tik vyras, bet ir jo giminaičiai. Tai dar labiau sustiprina baimę ištekėti.
Labiausiai bijomasi, kad sveikas vyras po kurio laiko nepamestų neįgalios žmonos. Tai visai įmanoma, kadangi pamesti žmoną, nesvarbu, sveiką ar neįgalią, Indijoje labai įprasta, ypač dažnai tai pasitaiko vargingose šeimose. Šiame kontekste skirtumas toks, kad pamesta neįgali moteris mano, jog taip atsitiko dėl jos pačios trūkumų. Man atrodo, kad būti pamestai tokio nesimpatiško vyro, kuris nepaiso moters jausmų ir blogai su ja elgiasi, nėra pats blogiausias likimas.
Indijoje manoma, kad vestuvės - tai paskutinė pareiga, kurią tėvai privalo atlikti savo dukterims. Galiu pateikti daugybę pavyzdžių, kur neįgalios moterys būdavo "ištekinamos" už jau vedusių vyrų. Šiaurės Indijoje, pavyzdžiui, Harjanos, Pundžabo ir Radžastano žemėse, gana dažnai už to paties vyro ištekinamos dvi seserys vienu metu - sveika ir neįgali. Juk šitaip tėvai vienu šūviu nušauna du zuikius!
Svarbiausias santuokos aspektas yra lytiniai santykiai tarp vyro ir žmonos, bet mums bandant kalbėti apie neįgalių moterų seksualumą šeimoje, visi pasijunta nepatogiai. Todėl mes negalime atvirai nagrinėti šios temos. Indijos visuomenėje įsišakniję daugybė neteisingų seksualumo ir lytinių santykių sampratų, kurias dar labiau iškreipia žiniasklaida ir populiarūs romanai. Mes žengiame tik pirmuosius žingsnius, bandydamos informuoti visuomenę.
Mes žinome, kad yra laimingų santuokų, kuriose abipusis jausmas toks stiprus ir toks brandus, kad netrukdo netgi sutuoktinio neįgalumas.
Dažnai sakoma, kad neįgali moteris iš viso neturėtų tekėti, nes ji negalės pasirūpinti savo vaikais. Tokia mintis labai gaji netgi tarp neįgalių moterų, ir todėl jos pačios savęs klausia, ar yra vertos tapti motinomis. Tačiau argi būti motina reiškia tik atlikti tam tikras fizines užduotis? Nejaugi motinai nereikia mylėti, dalintis šiltais jausmais su savo vaikais, atsakingai vesti juos į suaugusiųjų pasaulį? Tačiau Indijoje vaikų auginimą griežtai sąlygoja tradicijos, pagal kurias tėvai turi pasiskirstyti pareigomis, ir motinai tenka visa arba beveik visa vaikų auginimo našta. Tačiau nepaisant visų baimių ir nerimo, dauguma neįgalių merginų tvirtai pasiryžusios tekėti.
Išsilavinimas - prabanga
Konservatyvūs Indijos visuomenės sluoksniai mano, kad švietimas ir mokymas - tai investicija į vyrus, kurie uždirba duoną, o moterų lavinimas yra nereikalinga prabanga. Todėl dauguma šeimų įsitikinę, kad mokyti neįgalių mergaičių iš viso nereikia. Nevyriausybinių organizacijų dėka Indijos moterų gyvenimas pradeda po truputį keistis. Jos, sveikos ir neįgalios, vis dažniau randa galimybių mokytis. Indijoje ekonomiškai nepriklausomų neįgalių moterų labai mažai. Nevyriausybinės organizacijos padeda išsiaiškinti neįgalių moterų sugebėjimus ir parinkti tinkamą specialybę. Dabar neįgalios moterys mokosi profesijų, kuriose reikia protinių sugebėjimų. Anksčiau jos tapdavo siuvėjomis, krepšių pynėjomis ir t. t. Dabar jos mokosi bendrosios elektronikos, elektroninių detalių surinkimo, mokosi atlikti tam tikras operacijas prie konvejerio, renkasi virėjos ir maisto pramonės technologės specialybes. Daug neįgalių moterų dirba socialinėmis darbuotojomis, konsultantėmis. Dideliuose miestuose - Bombėjuje, Delyje, Bangalorėje - moterys randa darbą kompiuterių, ryšių pramonėje, dirba žurnalistėmis. Švietimo, įdarbinimo ir ekonominio savarankiškumo dėka Indijos moterys pagaliau rado kelią iš izoliuoto, vienišo ir pasyvaus egzistavimo.
Vertė Audronė GENDVILIENĖ
Pranešimas perskaitytas neįgalių moterų forume Kinijoje 1995 m.
