LASS LITERATŲ KŪRYBA
Adolfas VENCKEVIČIUS
VEIDRODIS
Žengiau į gerąjį kambarį. Retai čia koją teįkeldavau - nebuvo kas veikti. Visi daiktai nepaprasti, nekasdieniški, ir nei ką liesti, nei ką imti ar ką daryti. Grindys baltos - net vaikščioti baisu. Visai ne tokios kaip troboje, kur kasdien būdavom. Teisybė, ant apvalaus staliuko, kampe, stovėjo laikrodis, kurio kasdien reikėdavo, bet dėl to į kambarį eiti nereikėjo - duris pravėręs laikrodį puikiausiai matydavai.
Neatsimenu, ko aš ten įėjau, ko norėjau, turbūt neapsižvalgyti - čia viskas buvo žinoma. Kėdės pintais dugnais, balta staltiese uždengtas stalas, gėlės ant palangių ir dideliuose vazonuose ant žemės. Viskas tūkstantį kartų matyta - kaip ir veidrodis kampe. Vis dėlto tas veidrodis tądien tapo svarbiu dalyku - aš jį pamačiau. Ar veidrodį? Ir veidrodį!..
Šiaip jau veidrodis buvo toks pat įprastas ir neliečiamas daiktas kaip ir visi kiti. Ir, rodos, įdomus nebuvo. Buvo pakabintas kampe - ant abiejų sienų. Pats kambario kampas buvo likęs už veidrodžio nugaros. Aš iki tol nebuvau pastebėjęs, kad veidrodis ką nors rodo. Tą kartą išvydau... Išvydau prie kambario durų stovintį vaikinuką. Tas vaikinukas baisiausiai mane nustebino. Kažkoks balto veido, ne, ne išblyškusio, o tiesiog baltos odos veido. Trumpai kirptais, bet jau gerokai paaugusiais plaukais, kurių viršus šviesesnis negu apačia. Šiaip jau plaukai kažkokie pilki. Akys kažkokios pilkai rainos. Visko nė nemačiau. Žinojau, kad tai aš, ir negalėjau su tuo sutikti. Jaučiau, kad aš esu kitoks, - toks, koks esu toje veidrodžio išnaroje, negalėjau būti. Į vaikinuką šiek tiek paspoksojęs išėjau, nusivylęs pirmuoju susitikimu su savo atvaizdu. Įdomu kaip dabar? Ar aš atitinku tą išnarą veidrodyje? Ar kada atitikau? Veidrodis, sykį prakalbęs, tyli.
PASVEIKINIMAS
Einu pro septynioliktą namą. Pasnigę, ir dar sniegą drebia. Smagu, bet eiti reikia atsargiai. Aplinka pasikeitusi, o ir paslysti gali. Smagu tik, kad žmonių žingsniai gerai girdėti. Kažkas sparčiai artėja iš paskos. Žingsniai dideli ir skubūs. Gerai!.. Bjauriai nepatinka, kai iš paskos ilgai trepena - lyg, kaip aš einu, stebėtų. Maniau, kad tas smagus žingsniuotojas pro šalį eis ir praeis, bet ties kažkuriuo septyniolikto namo įėjimu pajutau ranką ant nugaros ir išgirdau žodžius:
- Sveikinu poną Grigutį ir linkiu laimės.
Ranka po šių žodžių buvo atitraukta, o žmogus tokiu pat smarkiu žingsniu pasuko į namą. Labai nustebau ir pasigręžęs paklausiau:
- Ką taip sveikinat?
- Grigutį.
Daugiau nieko nebesiaiškinau ir nieko nebeaiškinau. Žingsniavau sau tolyn per sniegą savo keliu ir šypsojausi. Buvo smagu, kad šitaip gražiai yra pasveikinami žmonės. Jaučiausi ir aš pasveikintas, nors ir buvau ne Grigutis.
KERŠTAS
Sėdėjau po pamokų. Ne, ne vienas. Buvo dar keletas. Sunkiai dirbom - turėjom ištaisyti rašinėlius, kurie buvo raudonai primarginti. Buvau nepatenkintas, kad daug prirašiau. Kam tiek reikėjo? Dabar perrašinėk. Kad gale vienetas - smarkiai nesijaudinau. Tie pažymiai - ne toks jau svarbus dalykas. Be to, tas vienetas kažkoks užlietas, su raudona dėme.
Mums berašant ir linksmai šį tą beaptarinėjant į klasę įbėgo Julė. Ji mums nieko nesakė, o tik pripuolusi prie lentos ėmė piešti. Žiūrėjome į Julės darbą susidomėję. Ne visi ją gerai ir pažinojo - ji buvo ne iš mūsų klasės. Tik mudu su ja buvome kaimynai ir turėjome vieną kelią į mokyklą. Tas kelias mudviejų santykius buvo gerokai supainiojęs. Julė su savo pussesere buvo tiesiog prie manęs prikibusios. Aš bėgdavau nuo jų. Jei pamatydavau jas priekyje, tai vilkdavausi iš paskos, o jei jos eidavo iš paskos, dumdavau kiek galėdamas, kad nepasivytų. Ne, jos nieko blogo man nedarė, o kaip man atrodė - su manim žaidė. Viskam vadovavo Julė, ir aš, rodos, ant jos buvau piktas. Matyt, todėl sykį jos klasėje užrašiau: "Julė lošia vežimą". Užrašiau po pamokų ir nieko pikto padaryti nenorėjau. Nežinau, iš kur ji sužinojo, kad aš čia padariau, kas pasakė. Matyt, buvo toks, o gal ir ji pati susivokė, nors aš pats jos lošiant ir nemačiau - kiti plepėjo. Už tų kitų plepalus ant lentos išvydau save. Buvau nupieštas toks, koks buvau, kaip apsirengęs tą žiemą į mokyklą ėjau: ilgas, vėjyje plevėsuojantis šalikas, ausinė kepurė, smailianosiai batai. Viskas truputį sukarikatūrinta. Piešti šita mergaitė tikrai mokėjo. Ji niekam nė žodžio nepasakė - atliko savo darbą ir išbėgo. Aš buvau nustebęs - toks kerštas. Priėjęs nutryniau piešinį, susidėjau knygas ir išėjau namo. Rašinėlis buvo ištaisytas.
KAIRIARANKĖ
Svečiavomės pas Liuciją. Buvo jos vardadienis. Teisybę sakant, pats vardadienis jau buvo praėjęs, todėl tebuvome trise. Užtat smagu ir paprasta. Kalbėjomės apie viską, bet labiausiai apie praeitį, nes dabartis sunkiai apčiuopiama. Ji kaip riedantis tekinis: čia yra, ir čia nėra. Turbūt todėl praeitį su dabartimi ir supainiojame, o ateities - niekad. Ryškus brūkšnys skiria.
Daugiausia kalbėjo Liucija, o mes buvome aktyvūs klausytojai ar Liucijos kalbai antrinom. Sekėsi gerai, todėl ir prie Liucijos keramikinės kūrybos nepastebimai perėjome, perėjome prie apžiūros. Mano rankose atsidūrė kažkokia abstrakcija. Atrodė, kad kažkas uždarytą kriauklę perpjovė išilgai ir tą dalį su vyriais kažkur nušvilpino, o pasiliko tik kitą dalį. Ji, jei iš viršaus būtų įspausta, galėjo būti panaši į kareivišką kepurę, laivelį. Ne, abstrakcijos mano rankoms - sunkiai prieinamas dalykas. Grąžinau taip nieko ir nepasakęs. Paskui į rankas buvo įdėtas bokštas, kurio gal koks trečdalis - virš debesų. Kažkodėl tą bokštą sprindžiais ėmiau matuoti - visiškas nesusipratimas. Liucija pasakė:
- Gali nematuoti - viskas čia proporcinga.
Tada man buvo paduota mergina, o gal dama, apie kurią lenkas pasakytų: "Co to ja, co to moja kamizelka". Apžiūra baigėsi, o gal ir prasidėjo figūrėle, pavadinta "Būsena". Šita "Būsena" man užkliuvo ir įstrigo. Daili moters figūrėlė, sakytum, susitraukusi. Ne, susisiautusi į save. Ten ir iš tikrųjų kažkokia būsena buvo, bet kokia, pasakyti nemokėčiau. Liūdesys, susimąstymas, o gal pasitraukimas į save? Turbūt pastarąjį dalyką aš ir pajutau. Kažkas vis dėlto nesiderino, kažkas kliuvo. Ilgokai negalėjau suprasti, kas. Kai jau statulėlės rankose nebebuvo, suvokiau, jog ji susisiautusi kažkaip ne taip. Ir iš tikrųjų ji buvo į save įsisiautusi vyriškai. Kodėl taip, su autore nė nesvarsčiau, be to, kažin ar ji ir pati žinojo. Staiga knioštelėjo - štai kur pagavau dabartį! Juk dabarties moteris ir yra vyriškai į save įsisiautusi. Štai kokia ta moters būsena!.. O jau namo eidamas prisiminiau ir tuoj pat prie "Būsenos" prijungiau, jog Liucija sakėsi esanti kairiarankė.
ŠUNIUKAS
Margarita sėdėjo mamai ant kelių. Jau sėdėjo! Turbūt taip ir turėjo būti, nes ji šeštą mėnesį pasaulyje gyveno. Ir bene į pusę šešto buvo įkabinusi. Nuolat Margaritos elgesyje kas nors naujo atsirasdavo. Neseniai ji susidomėjo šuniuku. Ir nesuprasi, kodėl tas gyvas, mažas padaras patraukė jos dėmesį. Šuniukas buvo baisiai pageidaujamas - pageidaujamas žiūrėti ar tiesiog stebėti.
Dabar ji sėdėdama mamai ant kelių šuniuką ir stebėjo. Matyt, patiko jo bėgiojimas. O tas ne šiaip sau bėgiojo - jis vis norėjo ant sofos užšokti. Kažkodėl nesisekė. Įsibėgės ir jau norės užšokti, bet ne. Kažko pritrūkdavo - gal drąsos, gal jėgų. Vėl bėgdavo į šoną ir bandymą pradėdavo iš naujo. Su juo kartais taip atsitikdavo, bet šį kartą, rodės, jis Margaritai vaidino, ir tą vaidinimą suprato. Ilgokai stebėjusi šuniuko šmirinėjimą staiga ėmė iš visos širdies juoktis. Ėmė juoktis ir jos mama Eglė, o paskui ir mes visi kiti. Iš ko?! Pasakyčiau, tikrai pasakyčiau, bet gėdijuosi, kad džiaugiausi. Tai žmogus! Ar ne?
