TIFLOHUMORAS
Jonas NEREGYS
JUODLIGĖ
Esu Jonas Neregys. Tas pats, kuris "MŽ" puslapiuose savo nuotykius ėmė pasakoti prieš trisdešimt metų. Per tą laiką mano gyvenime iš esmės mažai kas pasikeitė, tik metų prisidėjo ir vienas kitas nuotykis atsirado. Nuotykių neregio gyvenime niekados netrūksta. Judriam jų būna daugiau, tūnančiam tyliai savame urvelyje - mažiau. Tačiau ir tie nelieka nuošalyje. Į tą urvelį visokiais būdais skverbiasi aplinkinis pasaulis per radiją, televiziją. Naujos kartos akluosius pasiekia jau ir per internetą... Žinios geros ir blogos ateina į namus iš tolimiausių pasaulio kampelių. Kartais jos sudrumsčia ir tyliai savo urvelyje tūnančio neregio būtį. Šiuo atveju - juodligė. Liga kaip liga. Netgi mažiau grėsminga už kitas, tačiau jos pavadinime esantis žodis juodas net pripratusiam prie tamsos aklajam, kelia šiurpą. Nuo jos sporų, platinamų paštu, Amerikoje mirė keletas žmonių. Lietuva septinmyliais žingsniais skubanti į NATO ir Europos Sąjungą nusprendė ir šioje srityje neatsilikti nuo Vakarų. Iš visų kampelių pasipylė visokiausių miltų ir miltelių. Kai kas net ir ekskrementų į vokus nesigėdijo įdėti. Atsidūrusiai pavojuje tautai gelbėti iš jos pačios kišenės buvo ištrauktos nemažos pinigų sumos. Pavojaus varpai taip įsisiūbavo, kad ir aš ėmiau viską, ką rasdavau pašto dėžutėje, kruopščiai čiupinėti ir uostinėti, nors pastarasis metodas buvo nerekomenduotinas. Bėgo dienos, bet į mano rankas nieko įtartino nepakliūdavo. Apsiraminau. Tačiau gyvenime dažniausiai būna taip, kad nelaukiamas svečias ir nelaimė ateina netikėtai. Taip ir man atsitiko. Matyt, kokia piktoji dvasia, išgirdusi mano pasišaipymus iš miltomanijos, iškrėtė piktą pokštą. Galų gale ir aš gavau pakutį miltelių. Tik jį radau ne pašto dėžutėje, o duoninėje, padėtoje ketvirto aukšto balkone. Laikau ją ten todėl, kad duona nenoriu dalintis su amžinaisiais savo draugais tarakonais. Iš viršutinių aukštų į manąjį balkoną ir iki tol kas nors ką nors įmesdavo. Duoninės, stovinčios ant spintelės, dureles kartais atidarydavo vėjas. Įmesti ką nors net iš artimiausio balkono reikėjo, mano supratimu, didelio meistriškumo.
Pastaruoju metu dažniausiai valgau "Sveikatos" duoną. Perku suraikytą. Nurišu celofaninį maišelį ir iškratau riekutes į duoninę.
Vieną rytą radau duoninę atvirą. "Vėjo darbas" - pagalvojau ir paėmęs ten buvusias paskutines duonos riekutes, perbraukiau ranka, norėdamas pasitikrinti, ar viską paėmiau. Ir ką gi! Randu sandariai užtaisytą šiugždantį pakutį. Iš to, kas anksčiau pasakyta, patys žinot, kokia pirmoji mintis šovė galvon. Pagal nustatytą tvarką turėjau įdėti radinį į kitą maišelį ir iškviesti gaisrininkus, kuriems vyriausybė pavedė gesinti juodligės židinius. Pastovėjau valandėlę sustingęs, prisiminiau, kas lauktų manęs ir mano būsto, jei elgčiausi kaip dera doram piliečiui, užuodžiau dizenfekcinių medžiagų kvapą ir švystelėjau radinį žemyn. Tegul su juo dorojasi didesni patriotai už mane.
Duoną, mažumėlę pasvyravęs, sukirtau. Mat rytais aš būnu labai rajus. Kai alkį numalšinau, pradėjau galvoti, kad pasielgiau neprotingai. Apie pietus lyg ir pykinti ėmė. Kuo daugiau galvojau, tuo daugiau blogą lemiančių simptomų mano organizme radosi. Kitos dienos rytą apie valgį net pagalvoti nenorėjau. Iš tiesų ne tik duonos, bet ir kitų produktų nebeturėjau. Mat manoji pagalbininkė sirguliavo ir atėjo tik kitą dieną. Krautuvėje, be kitų produktų, nusipirkau ir duonos "Sveikata". Kai dėjau ją duoninėn, ant žemės kažkas šleptelėjo. Pamaniau, kad riekutė nukrito. Turbūt neatspėsite, ką pasilenkęs apčiuopiau. O gi tokį pat pakutį, kurį aną kartą išmečiau. Nudūmęs į virtuvę ištiesiau radinį pagalbininkei sakydamas - "toks pat daiktelis, apie kurį tau pasakojau".
Jinai paėmusi įtartinąjį maišelį garsiai perskaitė: "Kviečių gemalai. Kalėdų dovanėlė."
