KAIP PELNOMĖS DUONĄ
Henrikas STUKAS
KANTRYBĖ - SĖKMĖS GARANTAS
Visais laikais žmonėms su regos negalia nebuvo lengva gyventi. Gal todėl, kad jiems trūko ir trūksta pasitikėjimo savo jėgomis bei iniciatyvos. Šiai minčiai pritarė "Mūsų žodžio" kalbintas silpnaregis, verslininkas dizaineris
Igoris Čapas.
Jam įsitvirtinti gyvenime bei pradėti savą verslą buvo kur kas sunkiau. Igorio regėjimas buvo geras. Deja, jau keli dešimtmečiai jis nuolat silpsta. Dėl šios priežasties I. Čapas paliko mėgstamą darbą ir ėmėsi verslo.
Ateis diena, kai dienos šviesa užges. Ko gero, tai neišvengiama. Igorį išgelbėtų donoras, bet tai kol kas neįmanoma. Igoris tamsos nebijo. Labiausiai nerimauja dėl firmos ir verslo, kur be regėjimo neišsiversi.
Likimas atbloškė į Lietuvą
Igorio vaikystė - lyg čigono. Berniukas su tėvais nuolat keliavo po tuometinę Tarybų Sąjungą. Tėvas buvo medicinos karininkas. Kur karinė vadovybė siuntė, ten ir važiavo. O su juo ir visa šeima. Iki šeštos klasės berniukas skirtingose vietose lankė net dešimt mokyklų.
1974 m. Igorio tėvas gavo paskyrimą dirbti Lietuvoje, Vilniuje, kur šeima apsistojo ilgam laikui. "Net didžiausiam priešui nelinkėčiau keisti gyvenamosios vietos - ką jau kalbėti apie šalis. Labai sunku prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų. Kiekvienoje šalyje skiriasi vandens bei duonos skonis. Štai Lietuvoje duona kepama ir su kmynais. O kitose šalyse - be kmynų. Kmynai duonai suteikia ypatingą, savitą skonį. Prie tokios duonos reikia priprasti. Kita problema - kalba. Atvažiavęs į naują šalį, kalbą suvoki ne iš karto. Iš pradžių ji - lyg paukščio čiulbėjimas. Tik vėliau pradedi skirti žodžius, sakinius. Nereiktų užmiršti ir papročių. Visur jie skirtingi," - pasakojo Igoris.
Berniukas Vilniuje greit apsiprato, rado draugų. Mokydamasis vidurinėje mokykloje svajojo sekti tėvo pėdomis - norėjo tapti gydytoju. Bet 8 klasėje pradėjo silpti regėjimas. Iš pradžių labai susilpnėjo kairiosios akies rega. Pradėjo silpti ir dešinioji. Gydytojai ilgai nesurado retos ligos - keratito. Medikų skirti akiniai menkai tepadėjo: akių kabinete tikdavo, o lauke regėjimas - toks kaip buvęs. Mokslui tai netrukdė. Tik vėliau, jau besimokydamas institute, Igoris pajuto, kad lentoje sunku įžiūrėti dėstytojų užrašytas formules. Tiesa, skaityti ir dabar gali, bet prisikiša prie pat akių. Taigi "skaito" ir nosimi. Negali vienas pereiti ir per gatvę.
1978 m. jaunuolis, neįstojęs į mediciną, pasirinko Vilniaus inžinerinį statybos institutą, kur įsigijo inžinieriaus-mechaniko specialybę. Gavo paskyrimą į Taliną. Tačiau ten niekas jo nelaukė. Grįžęs į Vilnių silpnaregis įsidarbino viename iš mokslinių institutų, kur rūpinosi itin atspariomis medžiagomis magnetofonų galvutėms. Už šį darbą institutas gavo valstybinę premiją. "Mūsų institutas buvo orientuotas į karinę pramonę. Kaip kiekviename sovietiniame institute, taip ir šiame, nebuvo tinkamai organizuoto darbo. Dažniausiai nieko neveikdavom. O sėdėti reikėjo. Per mėnesį gaudavau 100 rublių. Studijuodamas užsidirbdavau dvigubai. Reikėjo kažko imtis, nes šeimai išlaikyti trūko pinigų", - prisiminė verslininkas.
Igoris nusprendė mokytis toliau. Pasirinko Vilniaus universiteto ekonomikos fakultetą. Mokėsi neakivaizdžiai. Susirado darbą pagal specialybę. Įsidarbino prekyboje. Po kelerių metų suvokė - jam čia ne vieta. Įsidarbino dabartinėje "Silikato" gamykloje vyriausiuoju konstruktoriumi, vėliau - projektavimo institute, kur dirbo iki nepriklausomybės. Kai instituto reikalai ėmė blogėti, o ir regėjimas nusilpo taip, kad nebematė, kas braižoma lentoje, Igoris iš instituto išėjo.
Prekyba Rusijoje - nuosavo verslo pradžia
Išėjęs iš projektavimo instituto Igoris 1993 m. įsidarbino firmoje, kuri prekiavo Rusijoje. Buvo agentu, važinėjo po Rusijos miestus ir sudarinėjo sutartis su įvairiomis firmomis. Gaudavo nemažus pinigus.
Agentu išdirbo metus. Per tą laiką pavyko šiek tiek sutaupyti. Už tuos pinigus silpnaregis nusipirko kompiuterį ir spausdintuvą. 1994 metais laikraščiuose pasirodė verslininko skelbimų apie firmos teikiamas įvairias kompiuterines paslaugas. Tuo metu tai buvo verslo niša. Daugeliui žmonių reikėjo vizitinių kortelių, spausdintų laiškų, įvairiausių sutarčių. Dirbo namuose. Vėliau Igoris nusipirko kopijavimo aparatą. Deja, laukiamo pelno nebuvo. "Pirkdamas techniką niekada neatspėsi, ar ji atneš pelno. Čia tavęs laukia didžiausi netikėtumai. Visus lūkesčius pranoko laminatorius. Vienas draugas, negaudamas atlyginimo iš firmos, kaip kompensaciją pasiėmė laminatorių. Jį pasiūlė man. Tuo metu nemaniau, kad laminatorius man reikalingas. Pagailėjau draugo ir nupirkau. Jūs nepatikėsite, kokia tai buvo naudinga investicija," - patirtimi dalijosi I. Čapas.
Kai klientų padaugėjo, Igoris suprato, jog reikia kontoros. Taip 1996 m. ir pasielgė. Keisti darbo vietą nėra gerai. Kai kuriems klientams buvo patogiau vaikščioti į namus. Išsikėlęs kitur prarandi dalį klientų. Kita problema - patalpų nuoma. Reikėjo įregistruoti ir įmonę. Verslininkas pasirinko gražų pavadinimą - "Baltasis vėjas". "Sugalvoti pavadinimą nėra taip paprasta. Nuėjus registruoti įmonę paaiškėja, jog tavo sugalvotas pavadinimas jau yra. Patarčiau norintiems įregistruoti įmonę iš karto sugalvoti 50 pavadinimų. "Baltojo vėjo" nenorėjo įregistruoti: valdininkų nuomone, tai nekonkretus pavadinimas. Laimei, valdininkus pavyko įtikinti."
Igoris darbams atlikti samdo kelias darbuotojas. Šioje verslo srityje reikalingas geras regėjimas. Igoriui svarbu geras vardas. Nors vienas nekokybiškas darbas - ir klientų nėra. Todėl ir sau, ir darbuotojoms Igoris griežtas ir reiklus. Į "Baltąjį vėją" su užsakymais kreipiasi ne tik žmonės, smulkios firmos, bet ir ambasados, daugiausia Kazachijos. Nemažai užsakymų gaunama ir iš Rusijos ambasados. Teko netgi Borisui Jelcinui šį tą atlikti. Užsakovas - ir Kinijos ambasada, kurios ambasadorius Naujųjų Metų proga padovanojo daug dovanų.
