NUOMONĖS

Adolfas VENCKEVIČIUS

MŪSŲ LAIMĖJIMAI - TIK MUMS


Pernai per televiziją buvo kažkokia laida - rodos, apie žmogaus galias ar galimybes. Laidos turinio gerai nežinau todėl, kad televizorių įsijungiau, kai laida jau visai baigėsi. Česlovas Juršėnas tada, oponuodamas Vytautui Landsbergiui, o gal pritardamas, sakė:

- Žinau vieną akląjį, kuris romaną parašė. Tai veikla ir žmogaus galios!

Nežinau, kurį akląjį turėjo galvoje Česlovas Juršėnas, nes tada romanus jau buvo parašę du aklieji: Stasys Babonas ir Vaclovas Areima. O šiandien nepraėjus nė metams nuo Č. Juršėno pagiriamojo žodžio kažkuriam aklajam, jau trys aklieji yra parašę romanus, o pačių romanų - net keturi. Aišku, geriau būtų sakyti - keturi dideli prozos kūriniai, nes ne visi tinka romanais vadinti. Čia būtų ir apysaka, ir paprasčiausiai knyga, kaip dažnai mėgstama neaiškaus žanro kūrinius pavadinti. Taip tiktų pavadinti Valentino Zaikausko kūrinį - tai ir būtų knyga apie būgnininkų rūmus.

Aklajam stambius kūrinius rašyti nelengva, nesvarbu, kokio žanro jie bebūtų, nes reikia daug patirties ir kūrybinės medžiagos, nors kūrybinės galios ir pakanka. Žodžiu, iš piršto neišlauši! Galima sakyti, iš piršto nieko nelaužė ir tie trys aklieji, parašiusieji stambius prozos kūrinius. Visi trys pasinaudojo gerai žinoma ar pažįstama gyvenimo sritimi - aklųjų gyvenimu. Tas gyvenimas visų trijų autorių kūriniuose skirtingas: Stasio Babono - aklųjų įmonė, įmonės bendrabutis ir šeima, V. Zaikausko - aklųjų mokykla, o V. Areimos - aklas žmogus nuo vaikystės iki subrendimo, net perbrendimo. Ir nepasakytum, kad tas aklųjų gyvenimas kur nors sufalsifikuotas, netikras ar ne toks. Tikrovės pakanka, ir šiokios tokios bėdos ne čia. Bjauriausias dalykas yra mados vaikymasis. Ta mada - seksas! Žodžiu, nė žingsnio be sekso. Toks yra S. Babono romanas "Klystžvakės šaukia" ir V. Areimos - "Šviesa tunelio gale". Čia, aišku, skonio dalykas, bet mano skoniui - kas per daug, tas ir negerai. Išimtį daryčiau V. Zaikausko kūriniui ir net apgailestaučiau, kad jis tos sekso temos išvengė, o juk būtų suradęs, kaip pasišaipyti. Juk humoro ir čia daug: aklieji ir seksas, o dar reginčiųjų požiūris, tikras ir netikras. Labiausiai man rūpi kūrinio tikslas - ne tas, kurį rašytojas turi sumanydamas ir rašydamas kūrinį, o tas , kurį pamatai realizuotą. S. Babono romano "Klystžvakės šaukia" tikslas kažkoks nepagaunamas - praeitis, viskas praeitis - nei tokių įmonių, nei tokių bendrabučių, nei tokio gyvenimo jau nebėra. Gal ir gerai, kad tai literatūriniame kūrinyje užfiksuota, bet tik tiek. Kitaip yra su V. Areimos romanais. Jie mažiau surišti su kintamąja gyvenimo dalim, todėl labiau pretenduoja į ilgaamžiškumą. Čia ir gyvenimo panoramos mažai - viskas vienas žmogus, viskas dėl vieno žmogaus. Įdomiausias yra tas veikėjas, veikėjo charakteris, tas Vincas Arimantas. Juk tai žmogus, nuo pat vaikystės negalįs be dėmesio gyventi. Dėmesys jam reikalingas kaip duona, kaip oras. Ir ko jis dėl dėmesio nepadaro! Ne, tai nėra sąmoninga, o tiesiog toks gyvenimo būdas. Ir taip nuo pat vaikystės, kur buvo stengiamasi užkariauti mamos dėmesį, paskui draugų ir visos aplinkos. Bertranas Raselas tokį reiškinį pavadintų vampyrizmu. Neseniai teko skaityti B. Raselo knygą "Žygis į laimę". Ten kaip tik vampyrizmo reiškinys yra aptariamas. Vis dėlto čia joks vampyrizmas, o dėmesio troškulys, virtęs poreikiu. Ir tokiam poreikiui tenkinti tinka viskas - ir negatyvūs dalykai. Bėdas ar net žaizdas dėmesys užglaisto. Labiausiai tai atsispindi pirmajame romane "Paklydusi dvasia" arba pirmojoje dalyje, nes antrasis romanas yra pirmojo tęsinys. Ir tas tęsinys pilnas keistenybių.

Ar čia bloga, ar gera, - jau skonio dalykas. Iki šiol ir tebuvo kalbama apie pirmojoje dalyje "Paklydusi dvasia" išryškėjusius dalykus.

Įdomiausia "Šviesoje tunelio gale" yra tai, kad pagrindinis veikėjas, dėl kurio ir romanas parašytas, nieko realiai neveikia, o tik plaukia pavandeniui. Per visą romaną jį pirmyn stumia kiti. Mergos jam pačios kabinasi ant kaklo ir tempia į lovą, draugai ar kokie pažįstami tempia prie butelio, į iškylą ar į kokią nors maišatį. Pagaliau nematyti, kad jis ko nors siektų pačiame gyvenime. Viskas įvyksta tarytum savaime, jam pačiam piršto nepajudinus. Jis baigia universitetą ir dirba tai čia, tai ten, bet kaip tai atsitinka, niekur nematyti. Sakytum, pats likimas jį tai čia, tai ten nuneša. Ir romano kompozicija yra nerodanti jokio Arimanto visuomeninio gyvenimo. Kompozicijos linija yra moterys - moterys nuo pat pradžios iki galo, net pavadinimas ne su kuo kitu, kaip su moterimis susietas. Pasirodo, kad ta švieselė tunelio gale yra ne kas kita, kaip iš palaido gyvenimo gimusi duktė. Duktė yra duktė - rodos, ir pats Arimantas taip supranta. Tik štai bemaž atsitiko taip, kad duktė vos netapo meiluže. Retas ir baisiai netipiškas atsitikimas. Ir vis per tai, kad visos moterys jam ant kaklo kabinasi. Ėmė kabintis ir duktė. Tarytum šeštas jausmas įspėjo, kad su ta negalima - kažkaip netikra ar nerimta. Bet juk ir visame romane rimtų, svarbių įvykių nėra, o kuris ir yra - paverčiamas anekdotu. Susimąstai, koks tas romano tikslas.

Kitoks yra V. Zaikausko kūrinys - "Būgnininkų rūmai". Tiesiog puikus kūrinys, malonu skaityti ar įgarsintą klausyti. Žavi mokėjimas įvykius pateikti, mokėjimas nuo buities atitraukti ir vis tiek realius palikti. Realūs yra ir šiek tiek fantastiški dalykai. Antai tas mariako sėdėjimas ant šaligatvio kepurę po užpakaliu pasidėjus laukiant kol kas per gatvę perves. Patinka man ir tas šioks toks kūrinio estetizavimas, pakylėjimas nuo žemės, paėmimas tik tai, kas charakteringa. Akliesiems kūrinys turėtų patikti, tuo neabejoju. Tik štai su reginčiaisiais gali būti blogai. Ar jie visko, kas romane parašyta, nesupras tiesiogiai, o ne kaip humorą ar pašaipą. Gaila, kad V. Zaikauskas kūrinio nebaigė. Jis iš tikrųjų nepabaigtas. Užsimota, rodos, buvo nemažai. Didelį užmojį rodo ne tik pavadinimas, bet ir epizodiškai teparodytas tas pagrindinis veikėjas - sakykim, didysis būgnininkas. Manyčiau, kad autorius kaip reikiant nepasinaudojo kūrinio kompozicija: rytas, diena, vakaras. Sakyčiau, jog ši kompozicija atsirado vėliau, kai romano nepavyko ištempti. Ir dar. Matyt, visus kūrinio blizgučius autorius netaupydamas iššvaistė ir tolimesniam kūriniui nebeliko, kitaip sakant, jų pritrūko. Ir paskutinis skyrius yra kūriniui kaip šuniui penkta koja. Ten atsiranda ir kita tema, kita tikrovė, kurios visame kūrinyje tarytum ir nėra. Kūrinyje egzistuoja aklumas, aklieji, reginčioji visuomenė ir aklųjų bei reginčiųjų santykiai, juos nulemiančios pažiūros, o paskutiniajame skyriuje - jau didžioji politika. Kūrinys ir be jos galėtų būti. Dabar ne sovietiniai laikai, kad būtų privalu žūtbūt visaapimančius įvykius pavaizduoti.

Vis dėlto tie keturi stambūs prozos kūriniai yra didelis aklo žmogaus laimėjimas. Nebūtų jų, nebūtų ir šių samprotavimų. Gerai, kad yra Aklųjų biblioteka, yra "Mūsų žodis". Vis yra kam tuos kūrinius išgarsinti. Kiti laikraščiai ar žurnalai vargu to imtųsi ar imsis. Duok Dieve, kad taip atsitiktų. Todėl tie kūriniai lieka parapijiniai. Liūdna, aišku, bet taip jau yra. Svarstydamas tuos dalykus pagalvoji: "Nejaugi nė vienam aklajam nelemta pasiekti literatūros aukštumų? Kas prasilauš? Kas nuims tą prakeikimą?!"

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]