EUROPOS LINK
Audronė JOZĖNAITĖ
EUROPA BE BARJERŲ ŽMONĖMS SU NEGALIA
Taip buvo pavadintas tarptautinis ekspertų susitikimas, kurį organizavo Švedijos vyriausybė jos pirmininkavimo Europos Sąjungoje metu. Tai vienas rimčiausių tokio aukšto lygio tarptautinis renginys šia tema. Tai, kad Europos Komisija kartu su Europos Taryba šiai temai skyrė tokį dėmesį, rodo, kad problema labai aktuali ir ją reikia spręsti pačiu aukščiausiu lygiu.
Kas tai yra ir ar galėtų būti Europa be barjerų? Ar tai tik fiziniai aplinkos barjerai, kurie pirmiausia iškyla mūsų sąmonėje, kai pradedame galvoti apie žodį "barjeras". Toli gražu ne. Tai yra absoliučiai viskas, kas mus supa aplinkoje: namai, keliai, transportas, buitiniai daiktai, pinigai, paslaugos ir t. t.
Jau nuo seno bandyta pagelbėti žmogui su negalia prisitaikyti prie aplinkos. Juk ir pats brailio raštas ir baltoji lazdelė atsirado kaip priemonės, kurios turėjo padėti gauti informaciją iš aplinkos. Tik atsiradus organizuotam žmonių su negalia judėjimui pradėta rūpintis taikyti aplinką žmogui su negalia, o ne atvirkščiai.
Civilizacija jau tiek nutolo nuo tų laikų, kai geras regėjimas, normali klausa ir sugebėjimas pabėgti nuo pavojų buvo pagrindiniai faktoriai, leidžiantys žmogui išgyventi. Dabar lengvai nugalime natūralias fizines aplinkos kliūtis, bet kasdien žmogus sukuria vis naujų ir daug sudėtingesnių barjerų: tai mobilūs telefonai, elektroniniai pinigai, internetas - visa tai atskiria žmogų su tam tikra negalia nuo gyvenimo, jis išstumiamas kaip vartotojas. Pats žodis "atskirtis" yra tikrai naujas mūsų gyvenime. Dar prieš dešimtmetį, kai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga įstojo į Europos ir pasaulio aklųjų sąjungas, šis žodis buvo retenybė. Dabar gi be šio termino neišsiverčiame rašydami bet kokį projektą.
Europoje viešos diskusijos dėl žmonių su negalia atskirties prasidėjo statybų sektoriuje, iniciatoriai - žmonės, sėdintys vežimėliuose. Vėliau ši diskusija apėmė transporto sektorių. Buvo imtasi iniciatyvos pritaikyti autobusus, taksi, metro. Buvo parengti standartai ir kaip tik tuomet sulaukta malonių staigmenų. Paaiškėjo, kad daugelis patobulinimų, kurie buvo padaryti tik žmonėms su negalia, labai tiko ir patiko visiems. Pandusais ir nuolydžiais džiaugėsi ir vežimėlius vežiojantys jauni tėvai, žmonės, kuriems problemiška lipti laiptais. Papildomas apšvietimas džiugino ne tik silpnaregius, bet ir pensininkus, kontrastai versdavo pabusti iš susimąstymo ir didžiausius išsiblaškėlius. Taip gimė sąvokos "planavimas, dizainas visiems".
Europa ir JAV pasiekė tą stadiją, kai įstatymai, draudžiantys žmonių su negalia diskriminaciją, jau daro didelį spaudimą įvairioms institucijoms, gamintojams, ypač statybos pramonei, kad būtų pripažinta, jog tokia didelė žmonių su negalia visuomenės grupė taip pat gali ir turi džiaugtis aplinka, paslaugomis, naujausia technologija ir tai yra žmogaus teisė. Skeptikai ar realiau į viską žiūrintys žmonės teigia, kad anaiptol ne žmogaus teisės, o labai greitai didėjantis senų žmonių skaičius verčia Europą imtis tokių radikalių sprendimų. Įstatymai, žinoma, šioje srityje gali suvaidinti svarbų vaidmenį, bet laisvos rinkos ekonomikos sąlygomis neįmanoma gamintojų priversti gaminti tam tikrų prekių, nors visiškai įmanoma reikalauti, kad kuriant produktą, būtų atsižvelgiama į prieinamumo visiems žmonėms principą, kaip kad įmanoma reikalauti, kad produktas būtų saugus. JAV jau pradėjo dialogą su gamintojais apie prieinamumo principą. 2001 m. birželio 21 d. JAV įsigaliojo aktas, reikalaujantis, kad visos technologijos, kurias perka federalinės valdžios agentūros, turi būti prieinamos, išskyrus kelias, ir žmonėms su negalia. Šis įstatymas palies daugybę techninių priemonių ir paslaugų. Rezultatas paaiškės netolimoje ateityje, nors jau dabar čia nemažai sumaišties.
Kas skatina šį procesą? Pirmiausia nevyriausybinės organizacijos - nacionalinės ir tarptautinės. Didelį darbą dirba Europos neįgaliųjų forumas. Vien Europos aklųjų sąjungoje šiuos klausimus gvildena 4 komisijos. Didžiulė specialistų armija dirba įvairiausiose darbo grupėse. Šiuo metu labai aktyviai dirba vadinama elektroninių pinigų darbo grupė, o Tarptautinė standartų organizacija sukūrė taktilinių šaligatvių standartų parengimo darbo grupę. Atrodo, kokia čia rimta problema, kad reiktų organizuoti tarptautinę grupę - juk anglai, vokiečiai ir olandai jau seniai savo šalyse kloja taktilines plyteles. Deja, pasirodo, vieno standarto dar nėra. Įdomiausia tai, kad tik per triukšmą Europos aklųjų sąjungai pavyko į šią darbo grupę įpiršti savo atstovą.
Jei kalbėsime apie nacionalines aklųjų organizacijas Europoje, tai neabejotini lyderiai šioje srityje - anglai. Karališkasis aklųjų institutas turi atskirą mokslinių tyrimų skyrių ir įneša išties didelį indėlį pritaikant aplinką akliesiems bei silpnaregiams. Paradoksalu, bet pats Karališkasis institutas įsikūręs sename praeito šimtmečio pastate ir tikrai nepatogus akliesiems, nors, žinoma, anglai padarė, ką galėjo, pritaikydami bent jau įėjimą ir vestibiulį. Rytų ir Centrinės Europos regione aktyviausiai dirba čekai, na, o didžiausių laimėjimų spaudžiant valdžios vyrus yra pasiekę skandinavai.
Šis darbas ypač suaktyvėjo paskutiniajame praeito amžiaus dešimtmetyje, kai Jungtinės Tautos priėmė Lygių galimybių neįgaliems žmonėms teikimo bendrąsias taisykles.
5 taisyklė kaip tik ir kalba apie fizinės aplinkos pritaikymą ir informacijos prieinamumą žmonėms su negalia.
Ne vienas tikriausiai norėtume užduoti klausimą - kada tai bus? Niekas negalėtų atsakyti į šį klausimą, nes tai tik ilgo proceso pradžia. Formuojama nauja žmonių su negalia nediskriminavimo politika. Būtina įtraukti "planavimo visiems" sąvoką į mokymo programas, aktyvinti tyrimus, kurie remtųsi holistiniu požiūriu į prieinamumą ir kompensacinę technologiją žmonėms su negalia. Deja, šiuo metu nėra nė vienos šalies, kurios vykdoma politika efektyviai įtrauktų visas žmonių su negalia problemas. Būtina parengti standartus, atsižvelgiant į žmonių su negalia poreikius, o tai labai nelengvas uždavinys, nes patys žmonės su negalia kaip vartotojai nepakankamai aktyviai dalyvauja šiame procese.
