NUOMONĖS

Adolfas VENCKEVIČIUS

TIES BALSU - PAMĄSTYMAI BALSU


Buvau redakcijoje. Dar buvo Irena ir Aurelija. Kalbėjomės apie šį bei tą, ir pagaliau kalba užkliuvo už Kęstučio Ancutos vedybų. Kaip neužklius - tas vedybas tada spauda buvo ištrūbijusi. Garsinimui priežasties kažin kokios tarytum ir nebuvo - tik didelis sutuoktinių amžiaus skirtumas, bene keturiasdešimt metų ar keleriais daugiau. Aišku, vyresnis buvo "jaunasis", bet čia prisidėjo ir kiti dalykai, mat "jaunasis" per sprogimą buvo netekęs regėjimo ir abiejų rankų plaštakų. Tokia buvo fizinė charakteristika, kurios fone privalėjo švytėti ir švytėjo charakteris, pasiekimai ir sugebėjimai. Šitų dalykų paafišuoti ir pats Kęstutis niekad nepamiršdavo, o mūsų, jį pažįstančių, manymu, gerokai ir persistengdavo. Ką padarysi - juk kas kaip išmano, taip save gano. Ne tas savęs ganymas mums tada ant liežuvio pakliuvo, o galimybės: Irena pasakė, jog jos duktė vos nealpo iš nuostabos perskaičiusi, kad Kęstutis iš balso galįs pažinti, graži moteris ar ne. Stebėdamasi šaukusi: "Koks vyras, koks vyras!" Aš tada ir pagalvojau: "Štai kaip reikia mokėti save pateikti", nors su bendradarbėmis tesvarsčiau žmogaus balso gebėjimą atspindėti fizines ir dvasines savybes.

Čia aš ir prisiminiau Erve Bazeno novelę "Baidyklė", kuri tarytum ir paneigia teiginį, kad iš balso galima pažinti, gražus žmogus ar ne. Štai kaip Erve Bazenas nusako merginos, turėjusios gražų balsą, išorę: "Žema kakta, tamsūs, šiurkštūs plaukai, užkritę ant didelių ausų, - tokį palikimą Margarita gavo iš motinos, amžinai susivėlusios čiužinių taisytojos. Įvairiaspalvėmis akimis (viena mėlyna, kita ruda) ją apdovanojo girtuoklis tėvas, peilių galąstojas, miręs nuo kepenų ligos maždaug vienu metu su žmona. Užtat nosis tarsi grybas ir burna, primenanti piltuvą, buvo jos asmeniški bruožai, už kuriuos ji niekam nebuvo skolinga. Margaritos oda buvo šiurkšti, veidas rauplėtas kaip mėnulio paviršius. Ir reikėjo gi jai, sulaukus dvylikos metų, persirgti raupais, kai tuo metu jais niekas jau nebesirgo! Negana to, ji dar šlubavo. Ne veltui sakoma, kad nelaimės ateina nešaukiamos. Tarnaudama pas tetą, tėvo seserį, gėrusią ne mažiau už brolelį, Margarita susilaužė koją, ir taip nevykusiai, kad visam laikui paliko raiša". Įdomu čia, kad merginos išorę bjauroja ne tik įgimtos ypatybės, bet ir dėl ligos ir kažkokios nelaimės atsiradę dalykai. Žinoma, tie dėl ligos ir nelaimės atsiradę dalykai balsui įtakos galėjo ir neturėti ar bent jau labai mažai. Margarita savo išvaizdą tarytum ignoravo. Erve Bazenas sako: "Ji buvo be galo romi ir į gyvenimą, atrodė, žiūrėjo labai naiviai". Vis dėlto įgimto bjaurumo ta ignoracija paslėpti negalėjo. Tačiau veido netobulumai nepagrįstai su balsu kontrastuoja: novelėje sakoma, kad "ji turėjo nuostabų balsą". Tokio didelio kontrasto neturėtų būti, nes žmogų galima palyginti su smuiku, kur skambėjimas priklauso nuo medžiagų ir formos. Aišku, kad šio palyginimo nepakanka - jis nepasako visko, ką balsas atspindi. Štai ką patarlė teigia: ne tas gražus, kas gražus, o tas gražus, kas kam patinka. O patikimas ir nepatikimas, kur įsivėlęs ir grožis, labiausiai veši tarp priešingos lyties žmonių. Todėl vyrui pasakyti, ar kitas vyras gražus, yra gana sunku, o apie moterį - paprasta: lemia suinteresuotumas. Tas pats ir su balsu. Aišku, kad čia visiško objektyvumo nėra ir negali būti. Be to, balsas ne visada vienas pats atspindi grožį ar ką nors kitą. Noriu papasakoti savo nuotykį.

Tąsyk mane sudomino Vinco Arimanto gebėjimas įsigyti nemažo moterų palankumo, netgi didelių simpatijų. Šneku čia apie tą patį Vincą Arimantą, kurį aprašė Vaclovas Areima knygoje "Paklydusi dvasia". Atsakymą, kodėl tas žmogus toks, o ne kitoks, aš jau buvau suradęs ir visai ne tokį, kokį pateikia Vaclovas Areima, bet čia tiek to. Man tada rūpėjo, ne kam to moterų dėmesio Vincui Arimantui reikia, o kokiu būdu jo nusipelno. Nė nežinau, ką aš su tuo atradimu ketinau veikti. Dabar, sakyčiau, parūpo ir tiek. Ne, aš negalėjau paskui Vincą bėgioti ar žygiuose dalyvauti, nes tik "kolegos" tebuvome, todėl tik vienas dalykas iš jo elgesio su moterimis ir teužkliuvo. Jis mėgdavo prieiti moterims iš už nugaros, kada jos sėdėdavo kėdėje ir ką nors veikdavo, rankomis apkabinti kaklą, gal dar ir truputį skruosto, ir šitaip paglamonėdamas užkalbinti. Ir darė jis tai su nuovoka, nes nė viena iš tų moterų nepyko už tai, ir dar jį mėgo. Nutariau ir aš įsitikinti, kaip čia yra, kokios teisybės esama. Vis dėlto laiką tokiems dalykams aš jau buvau praleidęs, bent aš pats taip maniau, todėl ir negalėjau plačiai užsimoti, bet šiek tiek įstengiau. Ir nežinau, kas čia pasitvirtino, tačiau kas nustebino, tikrai buvo.

Prie kolegės kompiuterinėje priėjau iš už nugaros. Ji sėdėjo kėdėje ir darbavosi su kompiuteriu. Viskas buvo natūralu. Rankom iš abiejų pusių suėmiau jos kaklą ir truputį veido, lyg tokiu būdu norėdamas užkalbinti, gal pasisveikinti. Ir iš tikrųjų kažko paklausiau, o ji atsakė, bet tai nebuvo svarbu, ir aš to dabar nebeatsimenu. Ko ir norėti - juk eksperimentatorius mėgėjas. Ir vis tiek daug patyriau. Kolegės veidą nušvietė skaisti šypsena, sakyčiau, saulėta. Ji apėmė visą veidą, net veido ovalą pajutau. Veidas buvo pailgas, o šypsena truputį rausva. Tik nosis ir akys neišryškėjo ir nežinau kodėl. Sėkmė buvo didelė, nes šis tas tarytum ir pasitvirtino.

Panašiomis aplinkybėmis, taip pat priėjęs iš už nugaros kaklą paglamonėjau, tarytum užkalbindamas, ir kitai moteriai. Ir čia lyg pasveikinimo susilaukiau šypsenos. Buvo ir staigmena. Ne, ne moters elgesio! Staigmeną pateikė pati šypsena. Ji buvo maloni, tik spindėjo kažkaip rudeniškai, pilkšvai rudoka spalva. O pats įdomiausias dalykas buvo, kad apie lūpas ėjo platokas tamsus ratas. Nosis ir akys taip pat neišryškėjo, o į veido ovalą turbūt neatkreipiau dėmesio, nes smarkiai suintrigavo kiti dalykai.

Trečios moters šypsena vėl visai ką kitą parodė ar pasakė. Ji buvo balta, balta, tokia kaip popierius, kada būna baltas. Ne, nesistebėkite, aš visus tuos dalykus esu matęs ir puikiai žinau. Aš juos išvydau per šypseną, ir, aišku, jie nebuvo visai tokie, kaip būna matomi akimis, bet tikrai atspindėjo tas spalvas, kokias čia nusakiau. Dar truputį apie trečiosios moters šypseną. Ji buvo balta, bet dalis veido buvo tamsi. Ta tamsuma buvo tokia, lyg moteris kaip piratas būtų užsirišusi per kairiąją akį juodą raištį. Per tai, ką patyriau, aš užmiršau, ir ko siekiau. Valentino AJAUSKO piešinys Teisybę sakant, aš nežinau, ir ką patyriau. Ėmė noras dar paeksperimentuoti, bet nebebuvo kaip. Apsiraminau ir štai atsiradus progai papasakojau. Maniau, kad čia tiks prie to pažinimo ar suvokimo iš balso. Iš teisybės šiek tiek ir tinka, nes be balso kažin ar tiek būčiau suvokęs. Balsas visada apie žmogaus šypseną pasako, pasako, kokia ji, nors tiek daug ir neatskleidžia. Tatai supratau bepasakodamas. Aišku, kad prisidėjo ir rankos, ir dar kažkas.

Balsas žmogaus nuotaiką tikrai atspindi - tuo yra įsitikinęs kiekvienas. Atspindi taip pat ir būseną, sakykim, nuolatinę būseną.

Erve Bazenas jau čia minėtoje novelėje aklojo lūpomis taip sako: "labai šauni ir nelaiminga". Ne, nemanykite, kad Erve Bazenas "Baidyklėje" vien tik iš balso suvokimo dalykus ir tenagrinėja. Aš nežinau, ar iš viso tokį dalyką rašytojas novelėje nagrinėja. Pirmiausia, rodos, jam rūpi žmonių santykiai ir net visuomenės pažiūra į visokių bėdų prispaustus žmones. Reikėtų sakyti, nelaimių prispaustus žmones. Čia yra ir intrigantas Marselis, kuris iš aklojo ir Baidyklės meilės nori padaryti miesteliui spektaklį. Gerai, kad viskas ir nueina vėjais.

Iš tikrųjų kiekvienas aklasis ar koks kitas nelaimėlis norėdamas galėtų suruošti visuomenei spektaklį, spektaklį, kuris tiktų cirko repertuarui. Tik čia, kaip ir rinkoje, reikia gerai žinoti paklausą, nors nelaimėliams didelio mokslo nereikia. Jie visada žino, kuo galima nustebinti žmones. Juk Kęstutis tokį spektaklį ir padarė sakydamas, kad jis gali pasakyti iš balso, ar graži moteris. Spektaklį be scenos, bet, sutikite, tikrą cirko numerį. Tokių cirko numerių kiekvienas aklasis surastų nemaža. Aišku, kad čia būtų visuomenės apgaudinėjimas, nors ne visai - pati visuomenė apsigaudinėtų. Juk iš tikrųjų taip ir būna. Jei spauda, radijas ir televizija įsikiša, tai "žiūrovų" padaugėja. Čia ir bėda atsiranda. Ne, visuomenei jokios bėdos neatsiranda. Šiokia tokia bėda atsitinka patiems akliesiems. Natanielis Hotornas novelėje "Ambicingas svečias" yra sakęs, kad vieno likimo žmonės supranta labiau vienas kitą negu giminės. Aš tuo abejojau, net nenorėjau sutikti, bet ta bėda, apie kurią noriu kalbėti, verčia manyti, kad vis dėlto N. Hotornas yra teisus. Aklieji iš tikrųjų į bet kokį kito aklojo prasikišimą reaguoja pikčiau nei giminės. Ta reakcija būna visokia, nors dažniausiai pikta: čia be saiko giriasi, čia aklųjų vardą žemina, čia dar kokią negerovę akliesiems daro. Ir tuoj pat atsiranda būrys benorinčių tą išsišokėlį kaip nors prigriebti. Gal taip ir neatsitiktų, jei visuomenė suprastų bent jau tiek, kad tokį spektakliuką ar cirko numerį gali padaryti ne tas vienas, o bet kuris aklasis. Žinoma, spektakliukas šiek tiek žavesio prarastų, prarastų visuomenei, o ir pačiam aklajam vaidinti noro liktų mažiau ir saikingesnis būtų. Reikia pasakyti, kad visokiais spektakliukais, savęs aukštinimais, išskirtinumų demonstravimais užsiima tie aklieji, kurie yra buvę regintys ir regėjimą praradę vaikystėje. Jie dažniausiai ir nori pasirodyti kuo nors pranašesni už kitus akluosius. Matyt, juose tebėra gyvas reginčiojo statusas, kuris sąmoningai ar nesąmoningai ir verčia taip elgtis. Įdomu, kad regėjimo netekę jau suaugę šitaip nesielgia. Sakyčiau, jie tokiems dalykams nebeturi laiko arba tokie vaikiški dalykai nebejaudina.

Ne, E.Bazeno novelėje Marselio organizuojamas spektaklis ne toks, apie kokį aš čia dabar kalbėjau. Ten buvo norima pasityčioti iš aklojo ir jo merginos pasinaudojant dviem dalykais: merginos balso ir išvaizdos neatitikimu, o aklojo negalėjimu šito suvokti. Ar gyvenime tokių situacijų būna, nežinau. Šiaip ar taip, mažai tikėtina. Vis dėlto didelio kontrasto tarp balso ir išvaizdos negalėtų būti. Tik evoliucija dėl kokios nors būtinybės tokį kontrastą, koks yra E. Bazeno "Baidyklėje", sukurti tegalėtų. Kaip matome, kūryba taip pat. Bet aš čia - apie gyvenimą, apie kurį taip pat kalbėti nelengva, ypač apie įprastus neįprastai suvokiamus dalykus. Be to, ir įvairūs atradimai daug ką supainioja. Apie įprastus dalykus šiek tiek kitaip mąstyti verčia ir tokia gana nauja mokslo disciplina - neurolingvistinis programavimas.

Ši disciplina pasaulyje pasirodė prieš 30 metų, o Lietuvoje imta dėstyti 1992 metais. Tai bendravimo teorija. Dabar neurolingvistinis programavimas jau suaugo su medicina, psichologija ir vadyba. Mums iš šios teorijos yra įdomus toks teiginys: žmogus bendraudamas su kitu 55 proc. informacijos gauna ir tiek pat kitam pateikia per kūno kalbą, 38 proc. - per balso savybes ir tik 7 proc. - per žodžius.

Tokie atradimai traukia į tolumas, į dideles platybes, kur ir ant ambicijų minos gali užlipti, nors ad persona nieko ir nebūtų pasakyta. Aklieji įsižeisti gal ir patingės, bet tie, kurie akluosius moko, ugdo, gali ir pasistengti, nes taip nureikšminamas ir darbas, ir pats darbo atlikėjas. Duokdie, kad taip neatsitiktų - ir reikalui, ir akliesiems į naudą išeitų. Čia kalbu apie aklųjų mokymą bendrauti. Ne, čia nenorima pasakyti, kad aklieji kaip nors nusibendrauja, bendraudami ko nors nesuvokia ar pašnekovo būna nesuprasti. Ne, visai ne tai. Kalba apie bendravimo kokybę, kurios labai labai reikėtų. Dabar aklieji yra bendravimo savamoksliai ir dėl nematymo nežino, kas ta kūno kalba. Bjauriausia, kad to savaime neišmoksi, o jokio mokymo nėra. Retas aklasis pajunta poreikį bendraudamas elgtis kaip regintysis - naudotis ta pačia išraiška. Poreikį patenkinti nelengva, nes nėra kaip ir iš ko mokytis, o juo labiau tobulintis. Aklajam privalu išmokti kūno kalbos ir bendraujant ja naudotis. Čia būtinybė, kad pats aklasis geriau jaustųsi ir geriau jaustųsi kitas žmogus, bendraudamas su akluoju. Niekis, kad nematai kito žmogaus kūno išraiškos. Tą galima kompensuoti balsu. Balso išraiškos aklieji taip pat nemoka ir nesimoko, nes bendraudami labiau seka žodžių prasmę nei balso niuansus, todėl ir pačių aklųjų kalba nėra raiški. Šito dalyko taip pat reikia išmokti. Ši sritis visai apleista. Žmogų pažinti, suvokti iš balso taip pat reikia mokytis, reikia ir patirties. Gebėjimas gerai pažinti balsą bei naudotis kūno raiška bendraujant būtų aukštoji aklųjų reabilitacija. O jos kol kas nėra todėl, kad visuomenė mano jau ir taip dėl aklųjų daug padariusi, be to, vargu ar toks dalykas akliesiems reikalingas - juk apakęs žmogus vos sugeba apsitarnauti, o ir to reikia gana sunkiai mokyti. Visa tai tiesa, bet tiesa ir tai, kad niekas aklojo bendrauti nemoko - bendrauti taip, kaip bendrauja regintieji, net ką tik apakusiesiems neprimena, kad jie nepamirštų tų bendravimo įgūdžių, kuriuos natūraliai buvo įgiję. Mokantis gražiai bendrauti aklasis - tai jau nebe klasikinis aklasis, tai tik žmogus, tai tik nematantis žmogus be visokių aklumo apraiškų. Ar visuomenei nuo to blogiau? Ar blogiau pačiam aklajam?

Štai kur mintys mane nuvedė besvarstant, ar iš balso galima pažinti, gražus žmogus ar ne. O į tą klausimą reikia atsakyti trumpai - galima. Nė vienam aklajam to ir įrodinėti nereikia, o regintysis pats gali įsitikinti, o kaip, nesunku suprasti - juk kiekvienas užsimerkti moka. Vis dėlto šį tą paaiškinti reikia. Toks pažinimas bus labai abstraktus. Nė vienas negalės pasakyti, kaip tas grožis pasireiškia: koks veidas, kokie bruožai, ilgi ar trumpi plaukai, kokios spalvos akys, taip pat nieko apie lūpas ir nosį. Žinoma, žmogus, gerai pažįstantis balsą, balso raišką, galėtų ir šį tą daugiau pasakyti. Būtų ir viskas. Tik dabar pačiam gėda, kad prikalbėjau daug - galėjau su mažiau apsieiti. Vis norėjau ir neradau progos pasakyti, kad mes be galo mažai save tepažįstame, savo galimybių nežinome. Brendame per gyvenimo kasdienybę ir kiek kokių sugebėjimų teprisireikia, tiek ir težinome, kad juos turime. Matyt, taip ir turi būti. O žinote, mums su Kęstučiu nuo to tik geriau.

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]