NEKASDIENĖ ISTORIJA
Nijolė BARONĖNIENĖ
PADĖKA DIEVUI, LAIMINUSIAM GYVENIMĄ
Pervažiavus Adutiškio miestelį ir pasukus Adutiškio vienkiemio link, jau iš tolo išvysti vaiskumu švytintį statinį - koplytėlę. Ir nebūtų čia nieko nuostabaus, nes Lietuvoje panašių - ne viena dešimtis, jeigu...
Jeigu koplytėlės statymas būtų palaimintas valdžios, gal net šioks toks finansavimas skirtas, kaip kad dažnai tokiose situacijose esti. Šįsyk atvejis - netipiškas. Ją pastatė keistuolis gerąja prasme, adutiškietis. Ir ne naudos, ne išgarsėti siekdamas. Tiesiog taip širdis liepė. Esame įpratę, kad lietuviškos sodybos kaip padėkos Aukščiausiajam ženklais puošiasi kryžiais. Tik ar išdrįstų kas statyti koplyčią - niekieno neraginamas, netgi neprašomas. Išdrįso. Ir stiebiasi į Dangų ta šviesi gražuolė - Dievo garbei, žmonių džiaugsmui (ir nuostabai taip pat).
O nuo koplyčios bėga lauko kelelis ir į paties idėjos autoriaus bei jos įkūnytojo Stanislovo Kricko namus, kuriuos pats šeimininkas kažkada savo rankomis statė. Ir sunku patikėti, kad šis nebejaunas, neseniai 75-metį atšventęs (sako, už Prezidentą Valdą Adamkų viena diena jaunesnis esąs), gerai atrodantis vyras jau daug metų sprendžia visokiausias sveikatos problemas: atlaikė bent kelias širdies operacijas ir jau šeštas stimuliatorius palaiko šio gyvybiškai svarbaus organo veiklą, girdėti pašnekovą padeda klausos aparatas, ir jau ne pirmas dešimtmetis - II grupės regėjimo invalidas. Regis, pakankama našta kad ir vyriškiems pečiams. Tačiau dvasios taurumas, vidinė tvirtybė ir Dievo globa, kaip mano pats p. Stanislovas, leidžia tapti tikru kūrėju. Todėl ir daugiametė vizija įgavo realų pavidalą. Būtent koplyčią svajojo pastatyt Stanislovas Krickas. Ir tam turėjo savų, jo supratimu, pakankamai rimtų priežasčių. Tik kodėl būtent šįmet?
Ogi, sako p. Stanislovas, Adutiškis šventė savo 500 metų jubiliejų. Žmogui, kurio šaknys šioje žemėje, tai labai svarbi data. Taigi tai pagarbos gimtam kraštui ženklas. Be to, esą, net tokio įžymaus jubiliejaus proga nieks nepasirūpino sutvarkyti Adutiškio kapinėse gulinčių lietuvių karių, žuvusių Antrojo pasaulinio karo metais, kapų. O kareiviams S. Krickas savo rankomis karstus kalė. Tad koplyčia - Atminimo aukojusiems gyvybę ant Lietuvos aukuro ženklas. Atminimo, kuris siekia ir tolesnius metus. 1863 metų sukilime dalyvavo močiutės šeima. Ir svarbiausia - tai padėka Visagaliui, kurio šventa valia Krickų šeimoje nebuvo didelių sukrėtimų, nelaimių. 40 metų žmogus pragyveno su savo moterimi be bėdų, tris protingus vaikus išaugino, devynių anūkų susilaukė. Nors lengva nebuvo. Tad kalba vis į praeitį gręžias, į tas pėdas, kurios vedė į šiandieną, krinta mintis...
Šypsosi p. Stanislovas prisiminęs, kaip pokario metais "suko uodegą" nuo sovietinės armijos: ir pasą keitė, ir moterim persirenginėjęs vaikščiojo, vardą, pavardę melavo, pagaliau, kai buvo pergudrautas ir nuvežtas palei Brianską, iš ten pabėgo. Palankiai tąsyk aplinkybės susiklostė - grįžti taip ir neteko. Todėl žmogus džiaugiasi, kad okupantui netarnavo.
Vėliau - geležinkelininkų mokykla Vilniuje, darbas staliumi ir grįžimas ten, kur šaukė vidinis balsas. O Adutiškyje kaip įpuolė į žemės ūkį, taip ir po šiai dienai nesiskiria. Ir kuo tik dirbti neteko tuometiniame tarybiniame ūkyje - ir sodininku (savo rankom 7 tūkstančių medelių sodą sodino, o jis - sodas - dabar toks vienišas, apleistas), su bitutėmis draugavo, sandėlyje darbavosi, galų gale ir piemeniu teko pabūti ("prie tėvo neganiau, o čia teko..."). Įstojęs į LASS nuo 1987 m. turėjo namudinį darbą. Pagaliau 1991 m. ėmėsi ūkininkauti savarankiškai. Tiesa, dabar žemę dirba drauge gyvenantis sūnus Juozas, baigęs Žemės ūkio akademiją (taigi - specialistas), su žmona. O p. Stanislovas sakosi, tarsi ir baigęs didžiuosius darbus žemėje, galįs ramiai laukti poilsio... Juk ir koplyčią, dešimt metų mintyse ir širdyje nešiotą, pastatė. Tiesa, kalba, norėjęs, kad jinai Kamajų - Postavų kryžkelėj stovėtų, bet... Kai kreipėsi su tokiu prašymu į rajono architektą, tasai pasakė, kad žmogus turėsiąs 2000 Lt už projektą sumokėti. Neturėjo pinigų ir Seimo narys, ir meras. Tada žmogus spjovė į visas valdžių "pagalbas" ir nutarė pats vienas imtis darbo. Gavo iš architekto leidimą savoj žemėj statybą pradėti. Ilgai žiūrėjo į Švenčionių koplyčią, 1999 m. per televizorių stebėjo visas Popiežiaus keliones, vis į bažnyčias, šventyklas dėmesį telkdamas. Ir taip - konstruktorius, architektas ir darbų vykdytojas S. Krickas 2000-ųjų birželio mėnesį pradėjo statybos darbus. Teko samdyti kraną, kelis darbininkus. O medžiagos? Turėjo žmogus iš anksčiau už investicinius čekius įsigytų blokų, plytų. Cementą (6 t), skardą, lentų teko pirkti. Dailininkas iš Naujosios Vilnios šv. Motinos statulėlę nulipino. Nesitraukė nuo statomos koplyčios p. Stanislovas nė per žingsnį, visus darbus prižiūrėjo. Tad ir pastatė veik per metus - š. m. spalio mėnesį parapijos klebonas pašventino, moterys pagiedojo. Tik iš valdžios nieko nebuvo. Gal nežinojo? O gal niekam tokie "savanoriai" su savo "išmislais" nerūpi. Tačiau p. Stanislovas džiaugiasi savo statiniu ir sako nenorįs nieko bendra su ponais turėti. Nepalaikė, ir nereikia. Svarbu, vaikai (ekonomistė Marija ir matematikė-kibernetikė Onutė bei sūnus Juozas) idėjai pritarė, anūkai patenkinti turėsią gražų senelio atminimą. Tik ką gi žmonės sako? "Nors verksi, kentėsi, kalbėsi maldas, aplink tegirdėsi žmonių apkalbas", - šypsosi p. Stanislovas.
O gražus paminklas gimtosios žemės, žmogaus atminimui pasitinka ir palydi kiekvieną laiminančiu šv. Motinos žvilgsniu. Tai ir yra didžiausias atpildas. Drauge ir dovana LASS 75-osioms metinėms (tokį jubiliejų, kaip minėjau, atšventė šį rudenį ir pats koplyčios autorius).
